Businessinsider.com dalinasi Ashlea Halpern pasakojimu, kuriame ji atskleidžia penkis dalykus, apie kuriuos sužinojo tik iškeliavusi.
2014 metų lapkritį aš apsisprendžiau: po daugybės metų, kai kaupiau santaupas, mečiau darbą vienoje iš gerbiamų Niujorko redakcijų, užleidau butą kitiems nuomininkams, pardaviau baldus, mylimą augintinį palikau pas tėvus, susikroviau lagaminą ir kartu su savo vaikinu iškeliavau į Aziją, planuodama aplankyti 16 šio žemyno šalių.
Šiuo metu mes keliaujame jau pusmetį ir per tą laiką buvome Kinijoje, Honkonge, Makao, Filipinuose, dukart Tailande, Mianmare, Indijoje, Šri Lankoje ir Singapūre.
Daugeliu aspektų šios pusbrangės atostogos yra tokios, kaip aš jas įsivaizdavau sėdėdama prie darbo stalo. Tačiau pasitaikė ir staigmenų – ne visos jos buvo malonios.
Surašiau 5 dalykus, kurių niekas jums nepasakoja tada, kai apsisprendžiate palikti įprastą gyvenimą rutinoje ir iškeliauti ilgesniam laikui.
1. Nesitikėkite, kad kiekvienas pritars ir palaikys jūsų sprendimą. Apsisprendusi iškeliauti ir pradėjusi kalbėti apie savo didįjį planą susidūriau su trim reakcijomis: keliaujantys bičiuliai pavydėjo, kiti gąsdino ligomis ir teroristais, kalbėjo apie tai, jog grįžusi į darbą po metų būsiu niekam nereikalinga. Tretieji apskritai nesidomėjo mano planais. Jiems tai buvo neįdomu.
Turiu pasakyti, kad ši grupė mane labiausiai nuvylė. Galvojau: „Dieve, drauguži! Aš ruošiuosi į gyvenimo kelionę, metus gyvensiu ant lagamino. Nejaugi nenori sužinoti bent jau šalis, į kurias aš planuoju važiuoti?“ O atsakymas būdavo: „Ne, jie nenori“.
Tai girdėti buvo sunku. Dar sunkiau įsisąmoninti, kad jiems mano kelionė iš tiesų mažai rūpi. Tačiau suprasti juos vis dėlto reikia. Kai kuriems žmonėms tokie poelgiai prasilenkia su realybe, jie negali suprasti, ką tu jiems kalbi.
Kiti, įstrigę savo gyvenimuose ir darbuose, norėtų padaryti tą patį, tačiau nežino kaip (neturi finansinių galimybių, tokiam sprendimui nepritaria šeima ir t.t.).
Pamoka, kurią išmokau yra tokia: skirkite savo energiją tiems žmonėms, kurie džiaugiasi jūsų būsimu nuotykiu taip, kaip ir jūs. Ir niekada nekreipkite dėmesio į žmones, nekenčiančius to.
2. Keliaudami patirsite daugiau streso nei dirbdami. Ironiška, bet tai tiesa! Pagalvokite patys: esate kažkur kelyje, viduryje pasaulio, be darbo, pareigų, galintys veikti, ką tik norite. Tačiau būtent ši laisvė gali sukelti sunkiai pakeliamą stresą. Ypač darboholikams.
Jei esate darboholikas Niujorke, toks pat būsite ir Borneo džiunglėse. Pasikeis tik „darbo“ pobūdis.
Iš patirties sakau: jei esate A tipo darboholikas Niujorke, toks pat būsite ir Borneo džiunglėse. Pasikeis tik „darbo“ pobūdis.
Aš visuomet mėgau planuoti, tačiau kelyje viską sustyguoti nevisada pavyksta. Man patinka viską žinoti apie vietą, į kurią keliausiu, kad galėčiau nuspręsti, ką įdomiausio ten galiu nuveikti (nes, Dieve mano, o kas bus, jei aš neišbandysiu/neaplankysiu/nepamatysiu/neparagausiu kažką įspūdingo? Kas žino, kada vėl čia atvažiuosiu?!).
To laiko, kurį skirdavau savo nešiojamu kompiuteriu tikrindama „TripAdvisor“ ir kitų keliautojų rekomendacijas, aš neskyriau tikriems dalykams – vietai, į kurią atvykau iš taip toli.
16 šalių, kiek mes planuojame aplankyti – nėra juokas. Taigi, galite įsivaizduoti, kiek laiko man reikėjo kiekvienos jų išnagrinėjimui internete? Patarimas sau ir kitiems – nurimk ir mėgaukis realybe, o ne virtualiomis rekomendacijomis.
3. Socialiniai tinklai neatskleidžia visos kelionės istorijos.
Aš suprantu, kad jūs nepatikėsite, tačiau galiu jus užtikrinti – tai, ką matote „Instagram“, „Facebook“ ir „Twitter“, nėra visa istorija. Nuotraukose nėra net pusė jos.
Socialiniai tinklai skirti fantazijos sužadinimui. O kas gali tai padaryti geriau, jei ne ilgai keliaujantys žmonės, publikuojantys egzotiškus pranešimus, kurie tarnauja kaip masalas, siekiant paskatinti domėtis tolimesne istorija.
Tokiuose nuotraukose jūs niekada neišvysite purvino pakelės tualeto Udaipure, Indijoje. O jūs patys niekada nepaspausite „patinka“ po nuotrauka, kurioje užfiksuoti sienomis skuodžiantys tarakonai, arba neperpublikuosite „Twitter'yje“ paskelbtos žinutės apie tai, kad Jangone, Mianmare, elektros nebuvo valandų valandas.
Tai – keliautojų paslaptys, slepiamos giliai viduje ir paviešinamos tik draugų kompanijoje. Bet patikėkite manimi, tokie dalykai – ilgai keliaujančiųjų kasdienybė.
4. Nostalgija. Aš nekęsdavau sekamų keliautojų (bičiulių ar nepažįstamų) „Instagram'ų“, kuriose jie publikuodavo vaizdelius iš Koh Mak paplūdimio Tailande ar nuotraukas su gatvės maistu iš Hoi Ano Vietname. Žiūrėdama šias nuotraukas aš būdavau pilna pavydo ir įniršio.
Tačiau dabar tai darau pati – publikuoju daugybę nuotraukų iš Tailando paplūdimių, vietnamietišku maistu ir t.t. Tačiau naršydama draugų paskyras aš ir vėl jaučiu nemalonius jausmus, tik šįkart kitokius – ilgesį ir melancholiją. Todėl, kad aš žinau, jog namuose gyvenimas vyksta toliau be manęs. Draugai tuokiasi, gimdo vaikus. Kolegos paauštinami, gauna apdovanojimus – tu, keliaudamas po pasaulį jų tikrai negausi. Ilgesį gali sukelti net tokie kvaili dalykai, kaip „Suepr Bowl“ vakarėlis, į kurį nebuvai pakviesta.
Bet žinote ką? Tai praeina ir dažniausiai gana greitai. Tam, kad viskas išsitrintų, tereikia stebuklingo veiksmo – išeiti į lauką ir pamatyti rojų, kuriame esi: išvysti vienuolius, renkančius aukas, arba tinginiauti smaragdiniuose Coron Bay vandenyse. Visa tai iš karto primena, dėl ko tu esi čia, o ne namuose. „Super Bowl“ vakarėliai vyksta kasmet. O ši kelionė gali būti vienintelė gyvenime.
5. Galite nerasti to, ko ieškojote. Daug žmonių, kurie palikę darbus iškeliauja, ieško aiškumo savo gyvenime. Jie jaučiasi sumišę, neranda tikslo savo gyvenime. Kas aš esu? Ką norėčiau daryti? (Pavadinkime tai „Valgyk, melskis ir mylėk“ sindromu). Iki to laiko, kai mečiau darbą, buvau pervargusi nuo savo pasirinktos veiklos, ilgų darbo valandų, nuolatinių susitikimų, metro ir juo važinėjančių priemiesčių gyventojų, kurių akyse – jokios gyvybės. Taip pat ir kolegų, kurių veiduose gyvybė atsirasdavo tik tuomet, kai jie prakalbdavo apie savaitgalio planus.
Popieriuje mano gyvenimas atrodė tikra svajonė. Tačiau aš to nejaučiau. Galvojau: „To negali būti“. Mano vaikinas jautėsi panašiai. Vos prasidėjus kelionei jis pajuto keletą „apsireiškimų“, kurie jam nurodė, ką jis galėtų veikti ateityje. Pasaulį jis mato pilną galimybių ir tai jį džiugina. Aš? Aš vis dar ieškau.
