Tarp šių pasakojimų galima išgirsti tokių istorijų, kaip antai, esą Sirijos kariai grobė gražias jaunas moteris, kurias vėliau pavertė vergėmis cukraus perdirbimo gamykloje. Neva kariai šias moteris ne tik prievartavo, bet ir vertė nuogoms juos aptarnauti: tiekti arbatą ir kavą. Baimės rūką paskleidė ir pasakojimai, esą karių išprievartautos moterys vėliau buvo siaubingai suluošintos – neva joms buvo nupjautos krūtys. Tokių pasakojimų ne vienas, tačiau kas yra šią siaubingą prievartą patyrusios moterys ir kur jos šiuo metu yra – sužinoti nepavyko.
Tai, kad faktiškai niekas nežino išprievartautų moterų vardų, labai nestebina. Seksualinė prievarta yra itin skaudus klausimas visose visuomenėse. Tačiau ypatingai konservatyviose arabų bendruomenėse šis klausimas prilygta tabu. Čia šeimos garbė dažnai tiesiogiai siejama su jos moterų skaistumu, todėl vien mintis apie sukompromituotą merginos ar moters skaistybę, net jei tai įvyko prieš pačios moters valią ir per prievartą, vis tiek laikoma gėdinga dėmė. Dėme, kuri atstumtąja paverčia ne tik išniekintą moterį, bet ir visą jos šeimą.
Apie tai, koks jautrus moterų išniekinimo klausimas yra jų kultūroje kalbėję Sirijos pabėgėliai sakė girdėję, kad išprievartavimų aukos nuvežtos į specialią stovyklą Turkijoje. Skambučiai keliems šios stovyklos gyventojams šiuos teiginius patvirtino. Visi jie sakė girdėję, kad tarp jų yra išprievartautų moterų.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos pabėgėliai |
Dažniausiai patekti į pabėgėlių stovyklas nėra sudėtinga, tačiau šiandien nėra nė vienos temos, susijusios su Sirija, kurią parašyti būtų lengva. Negalėdami nuvykti į stipriai kontroliuojamą šalį, tam, kad parengtų straipsnius, užsienio žurnalistai priversti pasikliauti telefoniniais skambučiais, socialiniuose tinkluose paskelbtais įrašais, tinklalapyje „Youtube“ paviešintais vaizdo įrašais ir iš lūpų į lūpas perduodamais pasakojimais. Tai padaryti po to, kai kovo viduryje šioje šalyje kilo masiniai, prieš valdžią nukreipti protestai, pasidarė dar sudėtingiau.
Kai tūkstančiai Sirijos pabėgėlių neseniai ėmė plūsti į pietinę Turkiją, atrodė, kad pagaliau atsiras galimybė paimti interviu iš pačių sirų, išgirsti jų liudijimus iš pirmųjų lūpų. Visgi Turkijos valdžia nusprendė kitaip. Ji uždraudė žurnalistams įžengti į pabėgėlių stovyklas pietinėje Turkijos dalyje, tokius savo veiksmus grįsdama tuo, esą taip siekia apsaugoti daugiau nei 9 500 čia apsigyvenusių pabėgėlių privatumą.
Visgi birželio 16 dieną kartu su arabiškai kalbančia kolege sugebėjome patekti į pabėgėlių stovyklą. Tai padaryti pavyko apsimetus vieno pašauto pabėgėlio giminaitėmis. Prie įėjimo į stovyklą budėję apsauginiai turkai patikėjo mūsų pasakojimu. Jie pažinojo jauną pabėgėlį ir jo žmoną, apie kurį kalbėjome, ir pakvietė juos prie tvoros. Buvome įleistos į stovyklą. Tikėjomės, kad čia mums pavyks prakalbinti numanomas išprievartavimo aukas.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos pabėgėliai |
Vos įžengus į stovyklą, turkai išsyk paliko mus su „giminaičiais“ vienas. Tačiau netrukus susidūrėme su kita kliūtimi, kurios prieš tai nenumatėme: pačiais sirais. Sirai – visuomenė, užaugusi baimėje. Šioje šalyje kiekviename kampe apstu slaptosios policijos, mukhabarat, atstovų. Tuo tarpu tokios emocijos, kaip paranoja ir įtarinėjimai, gali išgelbėti gyvybę. Mukhabarat atstovų apstu ir pabėgėlių stovyklose, kur jie apsime pabėgėliais.
Taigi prie mūsų netrukus prisistatė aštuoni vyrai – jie atsistojo visai prie pat, kad galėtų girdėti, apie ką kalbame. Tai nebuvo nepavojingi, smalsūs vyriškai, turėję vienintelį tikslą – sužinoti, kas per naujos moterys pasirodė jų stovykloje. Jie nesigėdijo to, kad klausėsi pokalbių ir nepasišalino nuo mūsų net tada, kai jų buvo tiesiogiai paprašyta tai padaryti. Jie buvo tarsi ne ypatingai slapta policija, kurios atstovų apstu Sirijos sostinėje, Damaske. Tai vyrai, kurie net nesivargina apsimesti darant kažką kitą, apart stovinti ir klausantis žmonių pokalbių.
Praėjus maždaug dešimčiai minučių, vienas iš aštuonių, su baltais plaukais ir vešlia barzda, priėjo prie mūsų „giminaičio“ ir įspėjo jį, primindamas taisykles: niekam negalima su niekuo kalbėti, nebent šis vyras duoda tam leidimą. Mus įspėjo, kad netrukus galim būti apieškotos, norint įsitikinti, kad nesame žurnalistės ar šnipės. Taip mums buvo duotas aiškus ženklas dingti iš stovyklos. Ir kuo greičiau. Nors iš savo rankinių išsiėmėme viską, kas galėjo išduoti, jog esame žurnalistės: užrašų knygeles, viešbučio kambario raktus, vizitines korteles ir pasus, savo drabužiuose visgi turėjome paslėpusios diktofonus ir filmavimo kameras.
Palinkėjusios savo „giminačiams“ pasveikti ir pasakiusios, kad nenorime sudaryti jiems jokių problemų, staigiai dingome iš pabėgėlių stovyklos. Tačiau prieš tai dar spėjome įdėti mažytę filavimo kamerą į savo „giminaitės“ rankinę ir paprašyti surasti išprievartautų ar suluošintų moterų ir užfiksuoti jų liudijimus.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos pabėgėliai |
Pabėgėlių stovykla, kurioje lankėmės, nėra didžiulė. Taigi susirinkti informaciją čia nėra sudėtinga. Visgi po kelių dienų paieškų mūsų „giminaičiai“ mums pasakė nieko nesuradę. Esą visi girdėjo pasakojimus apie prievartavimus, tačiau niekas nežinojo, kas tokios konkrečiai yra išprievartautos moterys. Net ir ligoninių, kurioje buvo gydoma apie 70 sužeistų sirų, atstovai, negalėjo padėti mūsų tyrimui.
Sudėtingu, kalnuotu keliu palei Turkijos sieną, grįžau į Siriją. Slyvų sodas, kuriame prieš savaitę praleidau šaltoką naktį kartu su tūkstančiais vyrų, moterų ir vaikų, dabar buvo bemaž tuščias. Didžioji dalis šeimų pabėgo į Turkiją. Tačiau tos, kurios liko, pasakojo apie vyrą iš netoliese esančio kaimo. Esą Sirijos kariai išprievartavo keturias jo paaugles dukteris.
„Taip, tai tiesa, tačiau nežinau šios šeimos pavardės, – sakė 30-ies metų farmacininkas Mohammadas Merhi. – Žinote, mūsų kultūroje apie tokius dalykus atvirai nekalbama.“
Šis, itin gražus jaunuolis, yra vienas iš keturių vyrų šiame laikiname pabėgėlių prieglobstyje, pasisiūliusių vesti išprievartautas mergaites, nors niekada prieš tai jų nebuvo matę. Šioje tradicinėje gėdos kultūroje, kurioje skaistybė yra garbinama, išprievartavimo aukoms ištekėti yra itin sudėtinga, jei iš viso įmanoma.
32 metų Bassamas al-Masry, kurio jaunesnįjį brolį birželio 3 dieną nušovė saugumo pajėgos, yra kitas jaunuolis, girdėjęs pasakojimą apie keturias išprievartautas vieno vyro dukras. „Tikiuosi, kad man teks garbė vesti vieną iš šių merginų, – sakė vyras. – Žinau, kad jos kentėjo, kad buvo pagrobtos prieš savo valią. Man nesvarbu, kaip jos atrodo, turiu tikslą – jas palaikyti ir tai darau iš visos širdies.“
Manoma, kad merginos kartu su savo šeima šiuo metu yra kitoje neformalioje pabėgėlių stovykloje, keletą kilometrų nuo šios, sakė vyrai. Nuvykau ir ten. Tačiau čia taip pat niekas, atrodo, nepažinojo šios šeimos.
„Mes visi girdime pasakojimus apie išprievartavimus, – sakė 34 metų Ema Mustafa. – Mes labiausiai bijom išprievartavimo.“
Taigi ir vėl atrodė, kad visi girdėjo pasakojimus apie išprievartavimus, tačiau niekas nepažinojo, kas yra jo aukos. Atskirti faktus nuo prasimanymų yra didelė kliūtis, pasakojant Sirijos istoriją. Įveikti žmonių baimes, įtarimus ir gėdos jausmą, greičiausiai, yra dar didesnė.
