TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kenijoje gamtosauga tapo pretekstu naikinti mišką ir pažeisti žmonių teises

Buvusi Mau miško teritorija
Eglės Digrytės/15min.lt nuotr. / Buvusi Mau miško teritorija
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Kenijos
0
A A

„Kick out the climate change out of Kenya!” (angl. „Išspirkite klimato kaitą iš Kenijos!”) – ragina prie šioje šalyje šniokščiančio Thomsono krioklio pamatytas užrašas. Tai – ne šiaip dykinėjančių paauglių ar hipių palikta žinutė, o užuomina apie rimtą susirūpinimą keliančius procesus. Kas kaltas, sunku ir suprasti. Saugodama gamtą nuo niokojimo, valdžia varo čiabuvius iš šimtmečius gyventų plotų, kurie jiems yra šventi, šie savo ruožtu tvirtina, kad būtent taip skriaudžiama gamta ir skatinami klimato pokyčiai.

Naudos – už milijardus        

400 tūkst. ha – dar visai neseniai toks buvo Mau miško, esančio Rifto slėnyje, apie  200 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Nairobio, plotas. Tai – didžiausias miško masyvas Kenijoje ir, kaip nurodyta „African Wildlife Foundation” („Afrikos laukinės gamtos fondo”) tinklalapyje, didžiausias natūralus kalnuotas miškas Rytų Afrikoje.

Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos (UNEP) dokumentuose Mau vadinamas natūraliu vandens bokštu, didžiausiu visoje šalyje.

Kenijoje išskiriami du sezonai – sausrasis ir lietingasis. Per pastarąjį išlytą vandenį miškas sukaupia tarytum kempinė ir vėliau atiduoda. Būtent iš jo vandenį gauna 12 didelių upių, tekančių į Baringo, Nakuru, Turkanos, Natrono ir garsųjį Viktorijos ežerus, o iš pastarojo – Nilas. Pastarasis, didžiausias visame žemyne, maždaug 60 proc. vandens gauna būtent iš Mau. Kartu milkers aprūpina vandeniu nacionalinius parkus Serengetį ir Maasai Mara.

Eglės Digrytės/15min.lt nuotr./Tolumoje matyti Mau miškas
Eglės Digrytės/15min.lt nuotr./Tolumoje matyti Mau miškas

Kartu miškas stabdo dirvos eroziją ir vandens telkinių dumblėjimą, valo vandenį, saugo biologinę įvairovę ir reguliuoja mikroklimatą. Mau reikšmingas ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu bei socialiniu požiūriu – žemės ūkiui, turizmui ir pramonei ne vien Kenijoje, bet ir aplinkinėse valstybėse.

Šios 12 upių yra reikšmingos maždaug 10 mln. žmonių gyvenimui, jų vandens galios pakaktų 518MW hidroelektrinei, kuri atitinka apie 40 proc. šalies elektros sistemos. UNEP paskaičiavo, kad miško dėka sukuriamų prekių ir paslaugų vertė siekia 20 mlrd. Kenijos šilingų (600 mln. litų) per metus, o bendra jo ekonominė nauda siekia 1,3 mlrd. dolerių (3,5 mlrd. litų), nurodyta tinklalapyje kenyaforestservice.org.

Iškirto ketvirtadalį miško

Bet šiandien maždaug ketvirtadalis miško iškirsta. Vien 2001-aisiais nebeliko 61 tūkst. ha, nurodo UNEP. Jame dirba trys didelės medienos gamybos kompanijos, iškirsti sklypai atiduoti arbatos plantacijoms, privatiems asmenims, žemės ūkio ir turizmo reikmėms.

Daugelis plotų apaugę krūmokšniais ar pavieniais medžiais. Važiuojant netoli miško besidriekiančiais keliais, vietiniai žmonės mosteli tai vienon, tai kiton pusėn: “Mau stūksojo čia, ten būta medžių tankumyno, čia irgi augo miškas.” Sunku patikėti, nes dabar matyti tik žmogaus ūgio kukurūzai, sunkiai mažesne mašina pravažiuojami keliai, pelkėti žemės lopai, besiganantys karvės ir asilai, sodybos…

Eglės Digrytės nuotr./Buvęs didžiulis miškas paverstas dirbama žeme
Eglės Digrytės nuotr./Buvęs didžiulis miškas paverstas dirbama žeme

Kirtimą dar XIX amžiuje pradėjo britų kolonistai, užsimoję auginti komerciškai vertingus ir eksportuoti tinkamus medžius. Jis tęsėsi visą XX amžių, tik nešini pjūklais ateidavo vis kiti žmonės. Tai buvo grėsmė ne vien miškui, bet ir ten nuo neatmenanų laikų gyvenantiems ogiekams. Šie medžiotojai-rinkėjai dažnai vadinami miško saugotojais, mat tokia veikla ne ardo ekosistemą, o ją tausoja.

Ogiekai medžiodavo gyvūnus, kuriems negresia išnykimas ir tik maistui, bet ne dėl pramogos, laikydavo bites ir kopinėdavo medų, rinkdavo vaistažoles, uogas ir kitas gamtos gėrybes, tik kai kurie augindavo daržoves ir laikydavo gyvulių. Dar daugiau – miškas yra svarbi ogiekų tapatybės ir kultūros dalis, nukirsti žaliuojantį medį jiems yra tabu.

1963 metais nepriklausomybę paskelbusios Kenijos valdžiai pasirodė priešingai. Po Mau, kuris saugomas pagal Miškų įstatymą, klajodami čiabuviai kenkia miškui. Susirūpinusi ji nurodė ogiekams kraustytis iš miško, o šio plotus ėmė skirstyti vyriausybės projektams, privatiems ūkiams, arbatos plantacijoms, kompanijoms ir politiniams sąjungininkams. Dalis ogiekų buvo išvaryti prievarta, jiems uždrausta ne tik medžioti laukines kiaules, antilopes, gazeles ir paukščius, bet ir apskritai artintis prie miško.

Eglės Digrytės nuotr./Buvusi Mau miško teritorija
Eglės Digrytės nuotr./Buvusi Mau miško teritorija

„Gyvulių ganymas ir žemės dirbimas, kurie tampa vis svarbesni ogiekams, nesuderinami su miškų apsauga”, – taip savo veiksmus paaiškino Kenijos vyriausybė.

Nevyriausybinės organizacijos „Ogiek Peoples Development Program” („Ogiekų vystymo programa”, OPDP) ir „Survival International” tvirtina priešingai. Remiantis palydovų užfiksuotais vaizdais, pagrindinė Mau nykimo priežastis – medžių kirtimas grynai komerciniais tikslais, siekiant parduoti medieną, statyti būstus ar užsiimti žemdirbyste.

Tą patvirtino ir buvęs JT specialusis pranešėjas čiabuvių žmonių teisių klausimais Jamesas Anaya: esą pagrindinė Mau nykimo priežastis yra ne ogiekų gyvenimas jame, priešingai, jų praktikuojama bitininkystė miškui esanti netgi naudinga, o dabartinis medžių kirtimas komerciniais, žemės ūkio ir kitais tikslais, chaotiškas būstų statymas.

Eglės Digrytės nuotr./Kadaise čia stūksojo tankus miškas
Eglės Digrytės nuotr./Kadaise čia stūksojo tankus miškas

„Kiekvieną dieną sunkvežimiai, prikrauti tūkstančių dolerių vertų lapuočių, rieda iš miško ir savadarbės krosnys verčia dešimtmečius skaičiuojančius medžius į anglies maišus po 15 dolerių”, – taip dabartinį Mau vaizdą nupiešė tinklalapis globalpost.com.

Kirsti medžių nedraudžiama tik kompanijoms „Pan African Paper Mills”, „Raiply Timber” ir „Timsales Ltd.”. Išskirtinės sąlygos joms sukurtos, nes, pastarosios dvi įdarbinusios apie 30 tūkst. Kenijos gyventojų, o pirmojoje valstybė turi akcijų. OPDP atstovas Emmanuelis Lemisas pripažino, kad medžius neteisėtai kerta ir patys ogiekai: „Kai kurie tame dalyvauja – iš skurdo. Parduoda medieną ir taip išgyvena.”

Vandenį gabenasi iš Viktorijos ežero

„Skrisdamas virš Mau vienmotoriu lėktuvėliu maždaug 222 km/h greičiu iš pietvakarių į šiaurės rytus, 1998-aisiais mišką būtum matęs bent 12 minučių. Dabar jis baigiasi per 4 minutes”, – rašoma tinklalapyje ogiek.com.

Mokslininkų Luke’o Omondi Olango ir Peterio Musulos Kundu iš Kenyattos universiteto Nairobyje bei Vendos universiteto PAR teigimu, miško naikinimas turėjo drastiškų pasekmių net aplinkinei teritorijai, pavyzdžiui, anksčiau drėgnos ir derlingos žemės išsausėjo. 2008-aisiais dėl nusekusio upės vandens lygio net teko atidėti Sondu-Miriu hidroelektrinės atidarymą. Dėl šių pokyčių padažnėjo sausros ir nuskurdo gretimi slėniai.

Dėl Ndžoro upės, kurioje maudydavausi, vaikystėje lankydamas močiutę, man byra ašaros. Niekada negalėjome pagalvoti, kad iš jos teliks tik sausa vaga.

Internete pilna žmonių komentarų apie pasikeitusią situaciją. „Puikiai prisimenu laikus, kai daugumos Kenijos upių vanduo buvo švarus ir tinkamas naudoti namie. Dabar matome bombą, kuri tuoj gali sprogti tiesiai mums prieš nosį dėl mūsų pačių veiksmų, – prie vieno bbc.co.uk straipsnio rašė Johnas Njoroge Ng'ang’a. –

Pavyzdžiui, dėl Ndžoro upės, kurioje maudydavausi, vaikystėje lankydamas močiutę, man byra ašaros. Niekada negalėjome pagalvoti, kad iš jos teliks tik sausa vaga.”

Mombasoje gyvenantis Thomasas sakė nustėręs, kai po trijų mėnesių pertraukos sugrįžo į gimtuosius namus Kenijos vakaruose. Kaimą kertantis upelis per 42 jo gyvenimo metus esą nė karto nebuvo nusekęs, dabar visai išdžiūvo. Todėl tėvai dabar turi gabentis vandenį iš Viktorijos ežero, o sūnus – dar ir sumokėti už tai.

Nyksta flamingų buveinės

Dar vienas pavyzdys, kaip klimato kaita ir žmonių veikla keičia ekosistemą, yra Bogorijos ežeras, tyvuliuojantis 260 km į šiaurės vakarus nuo Nairobio ir truputį į šiaurę nuo pusiaujo, Rifto slėnyje.

Eglės Digrytės nuotr./Bogorijos ežeras
Eglės Digrytės nuotr./Bogorijos ežeras

Ši vieta garsi savo gyventojais – Bogorija yra viena didžiausių pasaulyje mažųjų flamingų buveinių. Čia kartais galima pamatyti iki poros milijonų šių rausvų paukščių. Nedidelio ir seklaus ežero vanduo yra itin druskingas ir šarminis (druskų kiekis siekia iki 90-100 g/L, o pH – 9,5-10,5). Tokia aplinka tinka melsvabakterėms ir kitiems mikroorganizmams, dumbliams, kuriais maitinasi flamingai.

Iš viso ežere ir jo apylinkėse yra užfiksuota per 300 rūšių paukščių. Čia taip pat gyvena beveik 200 nykstančių, todėl saugomų antilopių didžiųjų kudu. Kadaise jos gyveno daug kur Afrikoje, o dabar kudu pamatyti kur nors kitur – didelė retenybė.

E.Digrytės nuotr./Flamingais ir geizeriais garsėjantis Bogorijos ežeras
E.Digrytės nuotr./Flamingais ir geizeriais garsėjantis Bogorijos ežeras

Bogorijoje užfiksuota ir didžiausia Afrikoje geizerių koncentracija – jų žinoma 18. Prieš keletą metų mokslininkai Robinas Renaut, Bernhartas Owenas ir Johnas Ego iš Kanados, Honkongo bei Kenijos atkreipė dėmesį į pasikeitusį geizerių aktyvumą. Kai kurie jų virto į vos čiurlenančias karštąsias versmes, o kiti tapo aktyvesni. Anot jų, per metus nuo 2005-ųjų rugpjūčio ežero, kurį maitina upelių ir drėgnuoju sezonu atsirandančių upių vanduo, lygis nukrito 30-40 cm.

Pasaulio laukinės gamtos fondas (World Wildlife Fund arba WWF) įspėja, kad Bogorijai ir jos apylinkėms iškilusi nemaža grėsmė, daugiausia dėl augančio gyventojų skaičiaus ir didėjančio žemės poreikio. Jie vartoja vis daugiau vandens, kerta miškus ir pažeidžia ekosistemas. Dėl to senka upės, kurioms kasmet tenka pernešti 1,7 tonos dirvožemio.

Eglės Digrytės nuotr./Taip kai kur atrodo Kenijos žemė
Eglės Digrytės nuotr./Taip kai kur atrodo Kenijos žemė

Siekdama apsaugoti Bogoriją, vyriausybė dar 1973 metais čia įsteigė gamtos rezervatą. 107 kv. km teritorija buvo įtraukta į Ramsaro sąrašą, kuriam priklauso tarptautinės reikšmės pelkynai.

Tačiau, saugodama gamtą, Kenija neapsaugojo savo žmonių – tūkstančiai čia ilgus metus gyvenusių čiabuvių tautelės endorois žmonių buvo priversti išsikraustyti iš savo teritorijos, kuri jiems reikšminga religine, kultūrine ir ūkine prasme.

Už tai skyrusi juokingas – mažiau nei 100 litų dydžio – kompensacijas, Vyriausybė nebeleidžia endorois grįžti į savo žemę, nors Bogorijos ežerą šie laiko šventu. Afrikos žmonių ir tautų teisių komisija tai pripažino endorois teisių pažeidimu.

Užterštas vanduo žudo paukščius

Kenčia dar vienas Rifto slėnyje esantis ežeras – Nakuru, kuris taip pat žinomas dėl didelės flamingų koncentracijos. Prieš porą metų milijonas paukščių, sumažėjus maisto, persikėlė į Bogorijos ežerą, esantį už 100 km. Nakuru dėl to buvo užfiksuotas unikalus reiškinys – maždaug 2 m pakilo ežero lygis, vanduo užliejo gretimas akacijų giraites. Tai įsuko užburtą ratą – pakilęs vanduo tapo mažiau druskingas, dėl to dar sumažėjo dumblių, kuriais maitinasi flamingai.

Mokslininkai šiuos pokyčius aiškino didėjančiu gyventojų skaičiumi, aktyvesniu žemės naudojimu įvairioms reikmėms ir bendra klimato kaita.

Užtat padaugėjo kitų paukščių, kurių čia priskaičiuojama apie 450 rūšių, – pelikanų, gandrų, kirų ir pan.

Užtat tapo galima pamatyti begemotus, kuriuos anksčiau slėpdavo rožinių flamingų būrys, taip pat – buivolus, babūnus ir kai kuriuos kitus pakrantės gyvūnus, mat sumažėjo jų gyvenamos drėgnos žemės plotas.

Pirmą kartą per 60 gamtos rezervato veiklos metų ežere pakilo bangos, tuomet rašė kws.org.

Beje, keletu metų anksčiau vandens lygis Nakuru buvo nukritęs, mat išseko keturios ežerą maitinančios upės. Dėl to irgi buvo sumažėję flamingų. Mokslininkai šiuos pokyčius aiškino didėjančiu gyventojų skaičiumi, aktyvesniu žemės naudojimu įvairioms reikmėms ir bendra klimato kaita.

Tinklalapyje kenyalogy.com taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad pastaraisiais metais padaugėjo nugaišusių flamingų. Manoma, kad 1994-1995 metais jau buvusi situacija kartojasi dėl sunkiaisiais metalais ir toksinais užteršto vandens – teršalai kaupiasi dumbliuose, kuriais maitinasi paukščiai.

Ėmė deginti būstus

Kadangi skvoteriais valdžios vadinama čiabuvių tautelė neišsikėlė pati, Kenijos miškų tarnyba sudegino maždaug tūkstančio šeimų būstus.

Komercinės ir privačios veiklos plėtra, tariamai tvarus miškų ir kitų gamtos objektų valdymas tik didina anglies dvideginio išmetimus. Kaip tinklalapyje theecologist.org neseniai rašė akademikas ir žurnalistas dr. Nafeezas Ahmedas, 2000-2010 metais maždaug 200 mln. ha Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje ir Karibų salyne buvo perleista ar pažadėta privačioms kompanijoms ir užsienio vyriausybėms.

Šioje žemėje norima auginti javus, įvairias kultūras biodegalams ir eksportuoti į turtingesnes šalis. Dėl to smulkesni ūkininkai išvaromi iš savo žemės, o vietos gyventojai stokoja maisto. Šis procesas vis intensyvėja dėl žaliavos stokos ir augančių kainų.

Panašiai elgiamasi ir aplinkosaugos sumetimais. Be ogiekų ir endorois, iš Embobuto miško ir Čeranganio kalvų buvo iškeldinta 15 tūkst. sengverų. Čia taip pat buvo įkurtas gamtos rezervatas. Kadangi skvoteriais valdžios vadinama čiabuvių tautelė neišsikėlė pati, Kenijos miškų tarnyba sudegino maždaug tūkstančio šeimų būstus.

Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos ataskaitoje apie tarptautiniu lygiu finansuojamą Kenijos vyriausybės politiką šioje srityje buvo pažymėta, kad Elgono kalno miškai, kuriuose daugelį amžių gyveno ogiekai, valdomi netinkamai. Esą medžiai kertami neapdairiai ir greičiau nei sodinamas jaunuolynas.

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International”.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje