Medicina – mergaičių siekis
Cheptoroi vidurinėje mokykloje, kuri įsikūrusi jaukioje medžių apsuptyje pietvakarių Kenijoje, netoli nuo ketvirto pagal dydį šalies miesto Nakuru, mokosi 395 vaikai. Vieną klasę sudaro maždaug 50 moksleivių – ir berniukų, ir mergaičių. Mokytojų dirba vos 16.
Pertrauka vieną saulėtą rugsėjo dieną – proga dešimtims paauglių ne tik pasišildyti saulėje pasibaigus vėsiajam sezonui (Kenijoje šalčiausia – mūsų vasaros mėnesiais), bet ir pasidairyti į grupę Europos žurnalistų. Drąsesni – daugiausia vaikinai – nepasidrovi prieiti ir patys užkalbinti, pasieniais stoviniuojančios mergaitės drovesnės. Tamsiai mėlynais sijonais ir megztiniais, prie kurių priderinti melsvi marškiniai ir skarelės, baltos kojinės ir dryžuoti kaklaraiščiai, vilkinčios mergaitės pasinaudoja menkiausia proga – mokytojo kvietimu rinktis į klasę – pabėgti.
Bet prieš tai dar suspėjame persimesti keliais sakiniais. 17-metė Mary Wanjiku tvirtina, kad mėgsta mokytis, svajoja universitete studijuoti mediciną, o vėliau patraukti į užsienį, galbūt į Jungtines Valstijas. Greta stovinti 14-metė svajoja apie tą pačią profesiją, nes viliasi padėti žmonėms. Pediatre norinti tapti, kad pasirūpintų negaluojančiais vaikais, Mercy Wairimu paaiškina, kodėl medicina taip vilioja paaugles: „Pas mus – labai mažai gydytojų, ypač moterų".
Dar viena paauglė galvoja apie mokytojos profesiją, kitai norisi tapti žurnaliste, tad ji naudojasi proga pakamantinėti svečius, ko tam labiausiai reikia.
Svajonių Europa
Vaikinų svajonės kitokios – apie lėktuvus, inžineriją. 18-metis Kenedy’is Lesingo svarsto studijuoti matematiką, metais jaunesnis Kennethas Kiprono – teisę ir po to dirbti advokatu, gal net kraustytis į Europą. 18-mečiui Rilltone Towettui labiausiai patinka anglų kalbos pamokos, todėl nori veikti kažką, susijusio su ja. Teisės studijos vaikinui irgi prie širdies – norėtųsi tapti žmogaus teisių aktyvistu, nes „Kenijai jų reikia“.
Noriu išvažiuoti, Europa – mano svajonė, – neslepia paauglys.
Europa – dar vieno 17-mečio, šiemet baigiančio mokyklą, mintyse. Jis pats priėjo pabendrauti. „Labas, aš – Danielis, o tu?“ – drąsiai pasiteiravo, nors dauguma jo bendramokslių tik pakalbinti ryžosi prabilti. Paklausinėjęs, ko reikia norint įstoti į universitetą, jis pasiskundė, kad aukštasis mokslas Kenijoje mokamas, bet nosies dėl to nenukabina: „Et, pasiskolinsiu… Noriu išvažiuoti, Europa – mano svajonė. Apie šeimą net negalvoju.” Luo – trečios pagal dydį Kenijoje (13 proc. gyventojų) tautinės grupės atstovas turi nemažų ambicijų: „Noriu būti didelis verslininkas, turėti daug pinigų. Galiu investuoti kitur, grįžti ir padėti kitiems“.
Trumpi plaukai – privalomi
Kenijoje vaikai mokosi įprastų dalykų: oficialių šalies kalbų – anglų ir suahili, matematikos, biologijos, chemijos, fizikos, geografijos. Mėgstamiausia – mums kiek neįprasta verslo ir žemės ūkio pamoka, mat ne vienas norėtų imtis kad ir nedidelio verslo. Vaikai į mokyklą susirenka apie 7 val., pamokos būna nuo 8 val., namo išeina apie 17 val. Per tą laiką jie ir pamokas paruošia – namuose dažnas tam neturi sąlygų, pavyzdžiui, elektros.
Mokykla suteikia galimybę moksleiviams apsistoti čia pat, bet aštuonių medinių namukų pakanka vos 23 moksleiviams ir tik berniukams. Mergaitėms likti nakvoti mokyklos teritorijoje, o ne namie būtų nepriimtina. Pasak verslo mokytojo Kizito, vaikai patys turi pasirūpinti maistu – mokykla duoda tik lovą. Pedagogas apgailestavo, kad čia nėra ir vandentiekio.
Aštuonių medinių namukų pakanka vos 23 moksleiviams ir tik berniukams.
Norint laiku pasiekti mokyklą, keltis vaikams tenka paryčiais, mat dažnas gyvena už poros ar net 4-7 km. Dėl to ir vienodos moksleivių šukuosenos: ar berniukas, ar mergaitė – visi trumpai kirpti. „Kol mokaisi, turi būti trumpais plaukais. Daugelis keliauja iš toli, kur jau ryte galvosi apie šukuosenas, kai reikia skubėti į mokyklą“, – juokėsi viena mokytoja.
Kasdien įveikti tokį kelią – ne tik sunku, bet ir nesaugu, ypač jei eina viena mergaitė. Kartais jos pagrobiamos, kad taptų nuotakomis, – tokios tradicijos, kartais dingsta dėl kitų priežasčių. Kenijoje vis dar gajos genčių tradicijos, pavyzdžiui, ankstyvos santuokos, gausios šeimos, poligaminės santuokos. Vienoje klasėje paklaustos, ar esama jau ištekėjusių moksleivių, paauglės ėmė kikenti, bet kiek surimtėjusios pripažino, jog atvejų, kai merginos palieka mokyklą dėl santuokos, pasitaiko. Panašiai būna ir šeimai pritrūkus pinigų. Tiesa, matydami namie be mokslų uždarytą dukrą kenčiančią, tėvai leidžia jai grįžti mokyklon ir ieško tam galimybių.
Mokyklose mergaičių daugiau nei berniukų
Pradinis mokslas Kenijoje nuo seno nemokamas, o maždaug dešimtmetį – ir vidurinis. Nepaisant to, maždaug 5 proc. vaikų nelanko pradinės mokyklos, dar daugiau – vidurinės. Į mokyklą vaikai pradedami leisti šešerių, pradinis mokslas trunka 8 metus, vidurinėje mokykloje paaugliai nuo maždaug 15 metų praleidžia dar ketverius.
Njoro rajone, kur veikia Cheptoroi vidurinė mokykla, pradinių mokyklų yra bemaž triskart daugiau nei vidurinių (atitinkamai 122 ir 45), o moksleivių jose – šešiskart daugiau (52 tūkst. ir 8 tūkst.).
Viena iš mokyklos nelankymo priežasčių – pinigų trūkumas. Pasak Njoro rajono švietimo pareigūnės Joan M. Githinji, nors mokslas ir nemokamas, esama nemažai paslėptų išlaidų, pavyzdžiui, uniformoms, tėvai kartais patys turi samdyti mokytojus. Jei jie visai neišgali nupirkti reikiamų priemonių, valstybė parūpina specialų krepšelį. Mažiausieji kartais į mokyklą neina tiesiog dėl to, kad ji yra per toli. Tiesa, kai kur veikia pigios internatinės mokyklos.
Mažiausieji kartais į mokyklą neina tiesiog dėl to, kad ji yra per toli.
Prieš pusę amžiaus, kai Kenija tapo nepriklausoma, mokyklas lankė gerokai daugiau berniukų nei mergaičių. Apipjaustymas, reiškiantis pasiruošimą šeimos gyvenimui, ankstyvos santuokos ir motinystė šias uždarydavo namie. Be to, tėvams atrodė, kad labiau apsimoka investuoti į sūnų išsilavinimą, mat jie vėliau esą galėsią labiau padėti šeimai. Šiandien situacija kur kas geresnė. Tai rodo ir kone vienodas raštingumo lygis: UNICEF duomenimis, 15-24 amžiaus grupėje vaikinų raštingumo lygis siekia 83 proc., merginų – 81 proc.
Įdomu, jog kai kuriose etninėse grupėse, pavyzdžiui, pusiau klajoklių ogiekų, mergaitės sudaro daugumą moksleivių. Tai irgi lemia kultūrinės priežastys. Vaikinai turi padėti išlaikyti šeimas. Ogiekai yra medžiotojai ir rinkėjai, todėl medžiodami, rinkdami medų ir kitas gamtos gėrybes ilgą laiką praleidžia miške. „Berniukai palieka mokyklas ir grįžta į miškus. Pedagogai kartais savaitę jų ieško ir bando įtikinti sugrįžti”, – pasakojo kitas švietimo sistemos atstovas Ronaldas Mbogo.
Maždaug 16 metų sulaukę ogiekai patiria iniciaciją – įvesdinimo į suaugusiųjų pasaulį ritualą, todėl po to nebenori mokytis. Pavyzdžiui, mūsų gidas ogiekas Emmanuelis, baigęs tą pačią Cheptoroi vidurinę mokyklą, savo bendruomenėje yra tik 11-as universitetą pasiekęs žmogus.
Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International”.
