Net ir turint omenyje Pekino, milžiniško miesto, kuriame gyvena bemaž 20 mln. žmonių, mastus, surasti adresą, kurio ieškojome, nebuvo pati lengviausia užduotis. Galiausiai radome miesto pakraštyje stovintį 20 aukštų pastatą. Tačiau vietoj to, kad liftu pakiltume į name esančius būstus, įžengėme per sunkiai pastebimas duris į atsidūrėme stamsioje laiptinėje. Ausyse pasigirdo mūsų žingsnių aidas.
Tuomet priešais save išvydome storas šarvuotas duris su dvejais skląsčiais. Tai buvo vienintelė užuomina, kad prieš mus – požeminė karo slėptuvė, šiuo metu keliolikai žmonių virtusi namais.
Eidamas tamsiais ir purvinais koridoriais gali išgirsti prislopintus aplink verdančio gyvenimo garsus. Šioje slėptuvėje susitarėme susitikti su dviem čia gyvenančiomis jaunomis moterimis. Viena iš jų – Li Na – 18-metė mergina, atkakliai pasiryžusi išgyventi dideliame mieste. Li Na dar neseniai viename restorane dirbo padavėja, tačiau šį darbą metė ir šiuo metu bando susirasti geresnį.
Merginos kambariokė – jos buvusi kolegė, Peng Jing. Mergina į Pekiną atvyko iš pietinės Kinijos dalies.
Kinės savo namais vadina vieną mažytį kambarėlį. Jame stovi vienintelė lova, kuria dalinasi abi merginos, ir yra nedidelė erdvė mažiems stalčiams.
Per ateinančius penkerius metus Kinija tikisi būti iš viso pastačiusi 35 mln. naujų būstų šalyje.Bendru tualetu merginos dalinasi su 100 ar dar daugiau žmonių, gyvenančių šioje pastogėje. Už kambarėlio nuomą merginos kas mėnesį moka apie 116 litų. Visiškai nenustebau, kai Li Na prasitarė, kad šis būstas daro įtaką jos sveikatai. Bent du sykius per dieną mergina iš savo kambario išeina į lauką. Čia įkvepia gryno oro ir žvilgteli į miestą. Į normalų gyvenimą virš žemės.
„Pelių gentis“
Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių Pekine gyvena tuneliuose, buvusiose karo slėptuvėse, bunkeriuose ir rūsiuose. Kartais šie žmonės vadinami „pelių gentimi“. Manoma, kad tokių žmonių čia gali būti apie milijoną. Didžioji dalis iš jų – migrantai, pastarąjį dešimtmetį plūstantys į Kinijos miestus – tai pati didžiausia urbanizacijos banga žmonijos istorijoje.
Šie žmonės apsigyvena po greitai besikeičiančio miesto gatvėmis. Per pastaruosius dešimt metų Pekino gyventojų padaugėjo per 6 mln. Taigi nenuostabu, kad miesto valdžia susidūrė su tam tikrais sunkumais. Praėjusiais metais valdžia pareiškė ketinanti iškeldinti požeminėse slėptuvėse gyvenančius žmones. Tačiau kaip ir dažnai nutinka šiame mieste, jokių veiksmų nesiimta.
Kinijos valdžia taip pat paskelbė apie savo planus šiais metais visoje šalyje pastatyti 10 mln. naujų ir nebrangių būstų. Per ateinančius penkerius metus ji tikisi būti iš viso pastačiusi 35 mln. naujų būstų. Skaičiai, kaip kad dažniausiai Kinijoje ir būna, pribloškiantys.
Nauji būstai turėtų būti skirti neturtingoms ir viduriniosios klasės šeimoms. Jos galės šiuos būstus nuomotis arba įsigyti. Idėja puiki, tačiau žvelgiant retrospektyviai akivaizdu, kad gražūs ketinimai ir lieka tik gražiais ketinimais. Kiek seniau per panašias iniciatyvas tokius būstus užimdavo arba valdžios pareigūnai, arba nekilnojamojo turto vystytojai, išpardavę būstus už milžinišką pelną.
Pradeda nuo dugno
Po žeme Li Na ir jos draugė ruošėsi išeiti į miestą. Merginos neplanavo veikti nieko ypatingo, nes neturėjo daug pinigų. Jos svarstė užkąsiančios gatvėje pardavinėjamų užkandžių ir tuomet pasiblaškysiančios po vietos parkus, kuriuose vakarais vyresni žmonės susitinka pašokti.
Gyvendamas po žeme nenutuoki, koks viršuje yra oras. Neišdrįsau joms pasakyti, kad lauke lijo (labai retas dalykas Pekine) ir kad todėl šokio vakaras neįvyks. Kita vertus nemanau, kad tai būtų bent kiek nors sumažinę merginų entuziazmą.
Nors savarankišką gyvenimą Li Na pradeda būdama gan gilioje duobėje, mergina yra pasiryžusi iš savo gyvenimo pasiimti tai, ką gali geriausio.
„Žiūrėdama į aukštus pastatus, matau neonines šviesas, – sakė ji man. – Matau šimtus langų ir namų ir, žinoma, svajoju, kad vieną dieną įsigysiu savo būstą.“
