Kai tik atskridome į San Paulą, viskas atrodė kaip ir buvo planuota – oro uoste mūsų jau laukė čia gyvenantis Brazilijos lietuvis Audris, vilkintis marškinėliais su lietuviška atributika. Nuo pat kelionės pradžios jis nepriekaištingai darė viską, kad šios ekspedicijos tikslai būtų įgyvendinti ir mūsų buvimas čia būtų be jokių trukdžių ir netikėtumų. Iš šono žiūrint atrodo, kad geriau būti ir negali. Bet kaip bebūtų, didžiausi išgyvenimai ir patyrimai vyksta viduje, plika akimi jie dažniausiai nėra matomi iš šono.
Kalbant apie mūsų ekspediciją ir jos tikslus, turbūt būtų lengviausia pažerti istorinių faktų ir skaičių aibę, bylojančių apie lietuvius, atvykusius gyventi į Braziliją dar XIX amžiaus pabaigoje. Nėra labai sudėtinga sužinoti, kokiomis kryptimis jie iškeliavo pasiekę į Santos miestą, kokiomis sąlygomis jie gyveno, kuo skyrėsi jų gyvenimas čia ir tėvynėje.
Sveikas emocinis ryšys su Lietuva ir nuoširdus bendravimas tarpusavyje turi pakankamai potencialo sukurti tokią Lietuvą, kuri atėjus laikui galėtų būti tokia, kokią kiekvienas įsivaizduoja ar norėtų matyti.
O skyrėsi viskas: kultūra, kalba, oras, darbo sąlygos ir galbūt pasaulio ir savęs suvokimas. Galbūt tai paaiškina ir tą faktą, kad į Braziliją (ar į bet kurią kitą šalį) išvykimas buvo planuojamas ir organizuojamas, o atvykę čia žmonės bandydavo laikytis vienas kito ir išlaikyti savo tapatybę. Todėl atsirado įvairių klubų ir būrėsi grupės, kurios tapdavo savotiškais lietuviškos kultūros palaikymo židiniais. Neverta ginčytis, kad daugumos emigracijos į Braziliją priežastis buvo geresnio gyvenimo paieškos. Reiškinys visiškai niekuo nesiskiriantis nuo šiandienos realijų.
Būnant čia, kalbantis su Brazilijos lietuviais ar lankant įvairias vietas, labai dažnai randu panašumų ir su LiJOT organizuojama ekspedicija „Misija Sibiras“, kai jaunimas, gimęs jau nepriklausomoje Lietuvoje vyksta į vietas, kur per prievartą buvo ištremti jų seneliai. Aišku, neteisinga emigracijos į Braziliją tapatinti su priverstiniais sovietų trėmimais į Sibirą ar toli gražu su ekonomine emigracija.
Bet labiausiai man knieti sužinoti, nepriklausomai nuo emigracijos galutinės stotelės ar laiko – kokią svarbą geresnio gyvenimo ir vidinės ramybės paieškoje užima ilgesio faktorius. Ilgesys bet kam: savo kiemui, draugams, tėvams, prisiminimams, kultūrai su kuria užaugai ar galų gale Lietuvai.
Aišku, galima diskutuoti ir ginčytis, kad visa tai, ką išvažiuodami paliekame, gyvenant svečioje šalyje yra įmanoma vėl iš naujo susikurti ar galų gale „atsivežti“ iš ten, kur atvažiavai. Galbūt ilgesys buvo ir tebėra pagrindinė priežastis, kodėl mes buriamės, ar galų gale norėtume būti dalis tos globalios Lietuvos, nepriklausomai nuo šalies, kurioje gyvename?
Manau, ne visi apie tai susimąsto, ir tikrai ne iš blogos valios, esame laisvi žmonės ir galime pasirinkti kaip ir kur norime gyventi. Keliaujant ir bendraujant su lietuviais iš viso pasaulio supranti, kad sveikas emocinis ryšys su Lietuva ir nuoširdus bendravimas tarpusavyje turi pakankamai potencialo sukurti tokią Lietuvą, kuri atėjus laikui galėtų būti tokia, kokią kiekvienas įsivaizduoja ar norėtų matyti.
