Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 16d. 11:20

Metas, kai sveikuolių principai primirštami: įvairių šalių Kalėdų virtuvės tradicijos

Kalėdų maistas
123rf.com nuotr. / Kalėdų maistas

Paprastomis dienomis, perlenkę lazdą ir maistui išleidę daugiau pinigų, jaučiamės savotiškai prasikaltę. Tačiau esama meto, kai šios kaltės nėmaž nejaučiama – tai Kalėdų ir Naujųjų metų šventės. Esama šalių, kurių gyventojai itin dosniai pakrato savo pinigines, mat laikosi per amžius nusistovėjusių kulinarinių tradicijų, kurių pažeisti – na, niekaip nevalia. Koks sunkmetis bebūtų...

Prancūzija: tai kas, kad riebalai varvėte varva

Per svarbiausias metines šventes prancūzai numoja ranka į patiekalų kaloringumą. Kiek kalorijų turi vien tik šios šalies gyventojų mėgstamas žąsies kepenėlių paštetas! Besirūpinantys savo figūromis prancūzai šiuo delikatesu kasdien nesimėgauja (o ir kainos kandžiojasi!), tačiau per šventes būtinai jo įsigyja. Skanėstas valgomas su balta paskrudinta duona, užsigardžiuojant vaisių džemu.

Žąsų ar ančių kepenėlės – apskritai mėgstamas prancūzų valgis. Šventėms jie jų paprasčiausiai pasikepa ar pasitroškina – kartu su obuoliais, medumi ir sviestu. Skanumėlis! Ir – dar kartą kartojame! – niekam nė motais, kad vien nuo šio patiekalo papildomas svorio kilogramas būtinai atsiranda...

Wikimedia.org nuotr./Prancūziakas anties kepenėlių paatetas
Wikimedia.org nuotr./Prancūziškas anties kepenėlių paštetas

Duoklė gurmaniškumui

Gurmaniško maisto krautuvėlėse prekyba prieš šventes labai suaktyvėja. Įėjęs pro duris į tokią, vien nuo kvapų gali apsalti! Seilės taip ir kaupiasi burnoje, išvydus gausybę išdėliotų jūros gėrybių, dėžučių su juodaisiais ir raudonaisiais ikrais, rūkytų mėsos delikatesų ir specialiai iškeptų įdarytų kalakutų...

Pastarieji yra pagrindinis prancūzų kalėdinio – naujametinio stalo patiekalas. Jei šeimininkė neturi laiko, ji įsigyja jau gatavai iškeptą kalakutą, o jei jai išpuola laisva dienelė, būtinai kepa pati. Paruoštas milžiniškas paukštis prikemšamas specialaus įdaro, susidedančio iš mėsos faršo, žąsų ar ančių kepenėlių, kartais – pievagrybių ar kaštainių. Vėliau kepamas kelias valandas, kol gražiai apskrunda, o ištrauktas iš orkaitės apibarstomas triufelių drožlėmis. 

123rf.com nuotr./Triufelis
123rf.com nuotr./Triufelis

Taip, prieš šventes prancūzai pasistengia įsigyti ir vieną – kitą brangiausią pasaulyje grybą. Triufeliai tikrai yra aukso vertės: juk jų kilogramas kainuoja nuo trijų iki penkių tūkstančių eurų ir daugiau. Visa laimė, kad šio maloniai kvepiančio delikateso prireikia vos keliasdešimties gramų,  tik patiekalui apibarstyti...

Itin populiarios per metų šventes Prancūzijoje yra jūrų gėrybės. Tačiau – nebe paprastos žuvys, o pačios brangiausios – rūkytos lašišos, eršketai, taip pat vėžiagyviai – langustai, krevetės, krabai, omarai ir, žinoma, austrės bei įvairių rūšių moliuskai. Austrės valgomos šviežios, apipylus citrinų sultimis.

Wikimedia.org nuotr./Ikrai
Wikimedia.org nuotr./Ikrai

Taip, prieš šventes prancūzai pasistengia įsigyti ir vieną – kitą brangiausią pasaulyje grybą. Triufeliai tikrai yra aukso vertės: juk jų kilogramas kainuoja nuo trijų iki penkių tūkstančių eurų ir daugiau. Visa laimė, kad šio maloniai kvepiančio delikateso prireikia vos keliasdešimties gramų,  tik patiekalui apibarstyti...

Be sąžinės graužimo

Per šventes tiek Paryžiaus, tiek kitų Prancūzijos miestų maisto produktų parduotuvių vitrinos virsta tikrais meno kūriniais. Specialiai nusamdyti dizaineriai prekes išdėsto taip, kad pro jas negali abejingai praeiti nei vienas žmogus. Kojos pačios įžengia į parduotuvę, o rankos nevalingai išsitraukia piniginę...

Taip, daugelis prancūzų Kalėdų ir Naujųjų metų stalui išleidžia tikrai solidžias pinigų sumas. „Pataupysime po švenčių“, – sako šie gražaus gyvenimo mylėtojai ir nei kiek nesikremta, šimtus eurų plodami už seną vyną ar garsios firmos šampaną. Neabejotina, kad šitaip jie elgsis ir šiais, krizės metais...

Švedija: skanėstai – iš darbdavių rankų

Švedijoje gyvuoja sena tradicija – Kalėdų proga darbdaviai vaišina savo darbuotojus. Ir kalėdinių dovanų jiems įteikia – beveik visada jų turinį sudaro rūkyta lašiša, gražiai supakuota į dėžutę ir perrišta juostele. Pajūrio rajonuose gyvenantys švedai nuo savo bosų dažniausiai gauna rūkytų ungurių. Ir tai puiku: skanėstai keliauja ant šeimos šventinio stalo.

Kūčių vakarienės išvakarėse – švediškas stalas

Kūčių dieną, maždaug keturioliktą valandą, virtuvėje padengiamas švediškas stalas su šaltaisiais užkandžiais. Kažkada jis tiesiog lūžte lūždavo nuo valgių gausybės, o šiandien dėl jo niekas nesikrausto iš galvos. Supjausto tai, ką iš anksto įsigyja parduotuvėje, ir viskas. O ir kada, sakykite, virti – kepti, kai šeimininkei reikia galvoti apie pagrindines kūčių vaišes, kurios vyks vakare. Tada jai teks dengti didžiulį stalą ir nukrauti jį šventiniais valgiais.

Wikimedia.org nuotr./Kalėdinis avediakas stalas
Wikimedia.org nuotr./Kalėdinis švediškas stalas

Nepasninkiški kūčių valgiai

Švediško kūčių stalo puošmena – specialus kalėdinis kumpis, švediškai vadinamas julskinka. Jis pirmiausia išverdamas, o vėliau aptepamas garstyčiomis, apibarstomas džiūvėsėliais ir pašaunamas į orkaitę apkepti.

Švedai per kūčias būtinai sau pasitiekia ir kiaulienos šonkauliukų, šaltienos bei keptų dešrelių. Šeimininkės dar papjausto įvairių rūšių šaltos dešros, kepenų pašteto, mėsos kukulių, virtų kiaulės kojelių... Žodžiu, tikrai sočių, kaloringų valgių, beveik visada pagamintų iš kiaulienos mėsos, kuri šioje šalyje itin mėgstama.

Beje, nestinga čia ir specifinių kūčių valgių: pagal senovinį receptą vytintos kalėdinės žuvies, silkės su įvairiausiais padažais ( pastaroji perkama dažniausiai jau paruošta: pagardinta česnakų, svogūnų, garstyčių, pomidorų užpilais ), taip pat burokėlių ir raudonųjų kopūstų mišrainių.

Košė – likimo spėjikė

Tačiau svarbiausiu kūčių stalo patiekalu Švedijoje laikoma ryžių košė su migdolais ir grietinėle. Senovėje tokia košė padėdavo žmogui nuspėti savąjį likimą: į ją būdavo įdedamas vienas saldusis migdolas, vienas kartusis ir smulki moneta. Buvo manoma, jog žmogus, dubenėlyje su koše aptikęs saldųjį migdolą, bus laimingas visus metus, kartųjį – turės nemalonių rūpesčių, na, o suradusiam monetą, niekada nestigs pinigų.

Wikimedia.org nuotr./Ryžių pudingas
Wikimedia.org nuotr./Ryžių pudingas

Na, o pietinėje Švedijos dalyje per kūčių šventes kepami aromatingi sausainiai su daugybe prieskonių („pepparkakor“). Jais vaišinami visi, kas tik užsuka tą dieną į namus: egzistuoja prietaras, kad, jų paragavęs, žmogus tampa geras. Šventinius saldumynus čia priimta užsigerti karštu vynu, specialiu kalėdiniu alumi arba degtine.

Po kūčių vakarienės visi valgiai paliekami ant stalo iki ryto – tam, kad mirusiųjų sielos, atėjusios aplankyti šeimos, pajustų, kad čia jas prisimena.

O ką gi švedai veikia pirmąją Kalėdų dieną, kai dar nėra priimta vaikščioti į svečius? Ogi valgo! Nuo pat ryto iki vakaro.

Italija: Eidami į svečius, milaniečiai būtinai nešasi panetoną. Arba pandorą

Ji nuo seno laikoma gurmanų šalimi, jau nekalbant apie Kalėdas ir Naujuosius metus, kuomet gaminamų skanėstų aromatu persisunkia visi miestai ir visos gyvenvietės. Beje, skirtingi šalies regionai garsėja savais, nepakartojamais patiekalais. Štai milaniečiai kepa tradicinį kalėdinį keksą su razinomis bei cukruje virtomis kalėdinių vaisių žievelėmis – cukatais. Ši savo kepinį jie vadina panetonu.

Wikimedia.org nuotr./Panetonas
Wikimedia.org nuotr./Panetonas

Veroniečiai kepa pandorą – tai išvertus reiškia „auksinę duoną“. Pyragas išties atrodo auksinis, mat į jį įmušama daug kiaušinio trynių  bei įberiama kroko prieskonių. Šis specifinis veronietiškas skanumynas atsirado XIX amžiaus pabaigoje. Veronos miesto gyventojus jį išmokė kepti Vienos konditeriai (mat šiaurinė šalies dalis tuo metu priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai).

 
 

Ir panetonai, ir pandoros per kalėdinį – naujametinį laikotarpį Italijos šiaurėje kepami pramoniniu būdu, didžiuliais kiekiais. Jų reikia tikrai daug, nes be šių skanumynų savo šventinio stalo neįsivaizduoja nei viena šiame regione gyvenanti italų šeima. Ir į svečius traukdami, jie linkę neštis vieną iš šių pyragų. Įvairių darboviečių administracijos būna labai linkusios jų nupirkti savo darbuotojams. Argi ne puiki kalėdinė – naujametinė dovana?

O Toskanoje kepiniai jau kitokie

Visoje Italijoje garsūs ir Toskanos regiono kalėdiniai kepiniai. Šiame regione yra senas ir labai gražus Sienos miestas, kuriame dar nuo viduramžių laikų kepama speciali kalėdinė duona su pipirais – panpepato ir „stipri duona“ – panforte, į kurią dedama migdolų, medaus, imbiero, cukatų, cinamono... Šis kepinys apjuosiamas popierine juostele, kuri nuimama tik prieš patiekiant jį į stalą.

Wikimedia.org nuotr./Panforte
Wikimedia.org nuotr./Panforte

Toskanoje gimsta ir kitas ne mažiau garsus kalėdinis skanumynas – ricciarellis. Šis marcipanų giminaitis būna dviejų rūšių – šviesusis ir tamsusis. Šviesusis ricciarellis gaminamas su miltais, o tamsusis – su šokoladu. Tačiau jų abiejų pagrindą sudaro cukraus, migdolų pastos bei plaktų kiaušinių baltymų masė. Daugiausia šių skanumynų pagaminama garsiojoje Sienos konditerijos įmonėje „Sapori“, pavadintoje savo įkūrėjo, XIX amžiuje gyvenusio vaistininko Virgilijaus Saporio vardu. Juk prieš porą šimtmečių gausiai prieskoniais pagardintus saldumynus gamindavo ne virėjai, o farmacininkai, prekiavę egzotiškais, iš arabų kraštų įsigytais produktais.

„Saporio“ firma gamina ir specialius Toskanos sausainėlius – cavallucius. Jie itin kieti, tad valgomi, merkiant į saldų kalėdinį „Vinsanto“ vyną.

Na, o visoje šalyje be išimties...

... per Kalėdas ir Naujuosius metus ant šventinių stalų karaliauja specifiniai saldumynai – torrone ir torroncino. Tąsi masė, pagaminta iš migdolų bei pistacijų riešutų bei kiaušinio baltymų, supjaustoma norimo dydžio gabalėliais. Ją, suvyniotą į spalvotus popierėlius, kažkada buvo mėgstama kabinti ant eglutės.

Wikimedia.org nuotr./Turonas
Wikimedia.org nuotr./Turonas

Ant Naujųjų metų stalo italai būtinai patiekia faršo prikimštą kiaulės koją arba specialią storąją dešrą, pagamintą iš riebios kiaulienos, malto lieso faršo ir kiaulės odos mišinio. Garnyrui dažniausiai naudojami lęšiai. Mat italai įsitikinę, kad, valgant lęšius, savo forma primenančius monetas, galima prisivilioti pinigų. O kam gi jų užtenka, ypač šiais, krizės laikais?

Kūčių vakare kiekviena italų šeima ant stalo pasitiekia tradicinių specialių valgių: baltųjų pupelių, turkiškų žirnių, pyragą su medumi, kopūstų, migdolų piene išvirtų ryžių ir makaronų su sardinėmis graikiškų riešutų padaže. Be šių, privalomų patiekalų, dar valgoma įvairios žuvies, austrių ir kitų jūros gėrybių. Na, o pirmąją Kalėdų dieną italai būtinai gardžiuojasi šventinta žąsimi.

Didžioji Britanija: prastos šalies virtuvės reputacija kinta

Ištisus amžius britų virtuvę lydėjo prasta reputacija: ji buvo laikoma blogiausia pasaulyje. Tačiau dabar šitas požiūris pamažu ima blėsti: šioje šalyje veikia gausybė viešojo maitinimo įstaigų, o ir nemaža pasaulinio garso kulinarų yra gimę būtent Anglijoje.

Kalėdoms ir Naujiesiems metams britės ruošiasi itin kruopščiai ir iš anksto. Kurgi ne – juk teks pagaminti gausybę šaltųjų užkandžių, prikepti kepsnių ir pyragų.

Kūčių Didžiosios Britanijos gyventojai tradiciškai nešvenčia, išskyrus, aišku, gausius emigrantus iš Lietuvos ir Lenkijos. Užtat kalėdos čia būna tikrai iškilmingai minimos. Joms būtinai kepamas kalakutas – nesvarbu, turtingųjų ar vargšų sluoksniui šeima priklausytų. Tiesa, vienodos šio paukščio gaminimo receptūros nesama: viską lemia šeimininkės sumanumas ir patirtis.

Iš vakaro kalakutas kruopščiai išmarinuojamas ir prikemšamas specialaus prieskonių mišinio, sumaišyto su džiūvėsėliais. Įkišus paukštį į orkaitę, nustatoma maža ugnis, kad kalakutas keptų per visą naktį, o jo mėsa nebūtų pernelyg sausa. Kepimo pabaigoje šalia kalakuto dar padedama iškepti bulvių, morkų, pastarnokų. Valgoma kalakutiena su anglų mėgiamu „Gravy“ padažu.

Wikimedia.org nuotr./Kalėdinis pudingas
Wikimedia.org nuotr./Kalėdinis pudingas

Sėkmę lemia rasta moneta

Kitas privalomas britų kalėdinio stalo patiekalas yra pudingas. Dar prieš mėnesį iki švenčių britės išverda gausybę įvairių džiovintų vaisių ir sulipdo juos į vieną gabalą, kuriame paslepia monetą. Tuomet šis gabalas sudedamas į specialią formą, supakuojamas ir paliekamas iki Kalėdų.

Šventinę dieną vaisiai ištraukiami iš šaldytuvo ir, neišėmus iš formos, vėl verdami. Į stalą pudingas paduodamas, užpiltas brendžiu ir uždegtas. Kai liepsna užgesta, pudingas dar pagardinamas saldžiu kremu.

Na, o to, kuriam pasisekė rasti paslėptą monetą, ateinančiais metais laukia sėkmė.Šie du patiekalai yra privalomi ant kalėdinio stalo šioje šalyje, nors dabar dažna britė yra linkusi juos nusipirkti parduotuvėje gatavus. Mažiau pavargs besiruošdama, juk paprastai vien tik šiais tradiciniais valgiais neapsiribojama.

Islandija: prašome paragauti avino sėklidžių

Šalyje, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, gyventojai nuo dabar siaučiančios ekonominės krizės nukentėjo labiausiai. Tai – oficiali informacija, o, remiantis neoficialiais duomenimis, žmonės čia iš visų jėgų stengiasi išlaikyti buvusį gyvenimo būdą ir tradicijas. Štai, artėjant Kalėdoms, kai šviesu būna vos keturias – penkias valandas per dieną, jie tikrai pasistengs stipriau apšviesti savo miestus ir gyvenvietes. Šviesa sušildo, taigi ne taip sunku būna ištverti ne tik žiemos, bet ir ekonomines negandas.

Visą laiką Islandijoje būta nedidelių gurmaniškų restoranėlių, kuriuose mielai kalėdinius – naujametinius vakarus leisdavo islandai, taigi tos įstaigos, kurios per sunkmetį nesubankrutavo, lauks svečių ir šiemet. Tradiciškai per šventes čia ypač mėgaujamasi šviežios avienos patiekalais (aviena šioje šalyje mėgstama labiausiai, nors islandai ir ne musulmonai). Ypač populiarus avies galvos slėgtainis, primenantis lietuvišką šaltieną.

Wikimedia.org nuotr./Avies galvos slėgtainis
Wikimedia.org nuotr./Avies galvos slėgtainis
 

Iš avienos dar mėgstama virti karšta, riebi sriuba. Iš nugarinės kepamas kepsnys. Prieštaringos reakcijos iš per Kalėdas į Islandiją atvykstančių užsieniečių pusės sulaukia tipinis islandiškas patiekalas – hrutsprungaras. Tai – avino sėklidės, paraugintos išrūgose ir pagardintos česnaku.

Kažkada vargšų maistas, dabar – šventinis delikatesas

Iš grynai islandiškų skanumynų reikėtų paminėti kepsnius iš laukinių paukščių mėsos. Ypač iš vietinių kurapkų, vadinamų rjupomis. Paukštiena įtrinama druska bei pipirais ir troškinama su kadagio uogomis. Į stalą patiekiama su virtomis bulvėmis, apibarstytomis muskato riešutu, ir su troškintais kopūstais. Kasmet salos valdžia savo šalies gyventojams leidžia sugauti ir apie dešimtį tūkstančių mormonų. Šie paukščiai gyvena Vestmano salose ir yra gaudomi tinklais.

Patiekiamas Kalėdų stalui ir keptas baltasis tetervinas – su morkomis, salierais, svogūnais. Jo mėsa brangi, tad valgoma tik per šventes.

Privalomas islandiško kalėdinio stalo valgis – lakštinė duona. Jos lakštai tokie ploni, kad per juos galima net knygos raides įžiūrėti. Lakštinę duoną kepa visa šeima. Jos sudėtis tokia: miltai, vanduo, aliejus arba avienos lajus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis patiekalas pernelyg paprastas šventiniam stalui. Bet derėtų atsiminti, jog kažkada senovėje, kai ryšiai su kitomis šalimis būdavo labai menki, Islandijoje javai nebuvo auginami, taigi patiekalai iš grūdų būdavo prabangos ženklas, kuriuos išgalėta pagaminti tik išskirtinėmis progomis.

Wikimedia.org nuotr./Lakatinės duonos gaminimas
Wikimedia.org nuotr./Lakštinės duonos gaminimas

Per šventes islandai, žinoma, neatsisako ir žuvies valgių (pavyzdžiui, ruonio pelekų ar raugintų banginio lašinukų) bei patiekalų iš daržovių. Kalėdoms šeimininkės ypač mėgsta pasigaminti bulvių su karameliniu apvalkalu ar raudonųjų kopūstų, pagardintų vyno actu, cukrumi ir spanguolių sultimis. 

Na, o geriama dažniausiai kmynų degtinė, neretai vadinama „juodąja mirtimi“. Padauginus jos, tiesa, sekančią dieną ne vienas islandas nebepajėgia išsiropšti iš lovos. Atsigaivelioja tik į vakarą, o tada vėl traukia prie stalo, ant kurio puikuojasi rūkytas avienos kumpis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Naujienos

Vardai

Grąžinti verta

„Daugiau šypsenos“

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje