Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Moterų karalystės: kur vyrai nepriima sprendimų ir vyrauja taika bei harmonija

Minangkabau tautoje moterims priklauso viskas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Minangkabau tautoje moterims priklauso viskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Istoriją ir įvairius žemynus tyrinėję mokslininkai kadaise paskelbė: pasaulyje neegzistavo nė vienas tikras matriarchatas. T.y. visuomenė, kurioje moterys dominavo vyrų atžvilgiu. Vis dėlto dar ir šiandien Azijoje, Afrikoje, Amerikos žemynuose ir Okeanijoje yra tautų, kuriose – itin stiprūs matriarchalinės kultūros bruožai.

Šiose visuomenėse vyrai nėra moterų tarnai ir moterys nėra visagalės sprendimų priėmėjos. Veikiau tai – visuomenės, kuriose viena iš svarbiausių vertybių yra lygybė. Vieningai pripažįstama: tai itin harmoningos ir taikios visuomenės, kuriose faktiškai nėra smurto ar vienvaldystės.

Komentuodamas diskusiją apie tai, ar iš tiesų istorijoje neegzistavo nė vienas matriarchatas, antropologas prof. dr. Gintautas Mažeikis „15min“ sakė, kad, išskyrus tam tikras hipotezes ir sukurtus modelius, „nieko nėra iš tikrųjų“. „Vienas iš šių modelių – tvirtinimas, kad kažkuriuo senovės laikotarpiu pietryčių Europoje egzistavo būsena, kurią galima pavadinti matriarchatu. Tai yra tokia aplinka, kai pagrindinius sprendimus dėl bendruomenės gyvenimo priėmė viena iš deleguotų moterų, – sakė antropologas. – Senolių tradicija randama daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, Čečėnijoje, Užkaukazės respublikose. Senolių institucijos randamos primityviose ir jau pakankamai išsivysčiusiose gentyse.“

Šiose institucijose pagrindinį vaidmenį dažniausiai atlikdavo vyrai, tačiau būdavo ir moterų. Tai nereiškia, kad Vyriausioji Motina priimdavo visus sprendimus. Ji priimdavo pagrindinius sprendimus. „Tai buvo išimtinai taiki bendruomenė, kuri daugiausia dėmesio skyrė religiniams ir socialinės rūpybos klausimams ir kuri beveik nesiginklavo“, – kalbėjo G.Mažeikis.

Tai, kad faktiškai visos pasaulio tautos šiandien yra patriarchalinės, lėmė karinė jėga ir agresyvumas. Istorija parodė, kad taikios bendruomenės būdavo bejėgės atlaikyti agresyvių, dažniausiai patriarchalinių, gaujų puolimus. „Geras pavyzdys – kazokų bendruomenių raida. Jos buvo itin patriarchalinės ir nepaprastai agresyvios. Moterų vaidmuo šiose bendruomenėse buvo visiškai nustelbtas, aiškino G.Mažeikis. – Pasipriešinimas kazokų antpuoliams dažniausiai būdavo labai prastas, nes niekas nebūdavo pasirengęs tokiam agresyviam puolimui.“

„Vaikščiojanti santuoka“

Tolimosios Kinijos Junano provincijoje telkšo didžiulis Luguhu ežeras. Čia per du tūkstančius metų mosuo bendruomenei vadovauja moterys. Mosuo – viena iš vos kelių išlikusių matriarchalinių visuomenių pasaulyje, kur po vienu stogu visą gyvenimą praleidžia senelė, jos sesės ir broliai, sūnūs, dukterys ir anūkai.

VIDEO: The Women's Kingdom (2006)- a film by Xiaoli Zhou- Part 1 di 2

Šioje kultūroje ypač gerbiamos motinos ir merginos. Šeimoms vadovauja vyriausia moteris, visais svarbiausiais klausimais turinti lemiamą žodį. Šeimos kuriamos motinos kraujo, o ne įprastiniais tėviniais ryšiais. Moterys šioje bendruomenėje valdo namų ūkius, kontroliuoja pinigus. Joms priklauso žemė ir turtas, kurį paveldi seserys ar dukros. Pastarosios čia svarbesnės nei sūnūs.

Šioje moterų karalystėje vyrai neturi jokios valdžios, jiems nepriklauso žemė, taigi jie neturi ir dėl ko kovoti. Mosuo bendruomenė – viena iš harmoningiausių pasaulyje. Apie 50 tūkst. mosuo žmonių vienijančioje kalboje nėra tokių žodžių kaip „karas“, „žmogžudystė“, „išprievartavimas“ ar „kalėjimas“.

Vienas iš kertinių ir unikalių mosuo papročių – iki šiol išsilaikęs senovinis santuokos ritualas „axia“, arba „vaikščiojanti santuoka“. Moterys ir vyrai mosuo bendruomenėje nesituokia ir po vienu stogu negyvena. Tradiciškai, atlikdamos ritualinį šokį, moterys vienai nakčiai, vieneriems metams ar visam gyvenimui išsirenka sau vyrą-partnerį. Vyrai šiuo klausimu sprendžiamo balso neturi, nors dėl santykių trukmės susitaria abi pusės. Nakčiai pasilikęs pas moterį namuose, vyras juos palieka prieš aušrą. Jei moters ir vyro santykiai tampa nuolatiniai, jie vienas kitam būna ištikimi.

Tačiau vyras ir toliau visą dieną dirba savo motinos laukuose, valgo jos paruoštą maistą ir tik vakarais eina aplankyti savo „žmonos“. Gimę vaikai priklauso moterims. Jie auga motinos namuose. Kai vyras pasensta, juo rūpinasi ne jo paties, bet jo seserų vaikai.

Matriarchalinę kultūrą mosuo žmonėms padėjo išsaugoti geografija. Vos prieš keletą dešimtmečių prireikdavo savaitės, kol nuo artimiausio miesto, Lijiango, pavykdavo pasiekti Luguhu ežerą. Šiandien kelionė pavojingais zigzagais, važiuojant keturiais ratais varomu visureigiu, užtrunka apie septynias valandas.

Mosuo išlaikė ir daugybę kitų savitų papročių: savo unikalius drabužius, maistą, namus. Visgi sparti modernizacija Kinijoje palietė ir šią bendruomenę: geresni keliai atvėrė duris turistams, pamažu pradėjusiems keisti ir įprastą mosuo gyvenimo būdą.

Moterims priklauso viskas

Vakarinėje Sumatros salos dalyje gyvena apie tris milijonus žmonių vienijanti minangkabau tauta. Ji laikosi, atrodytų, nesuderinamų Korano įstatymų ir matriarchato taisyklių: čia moterims priklauso viskas. Vyrai labiausiai didžiuojasi ir džiaugiasi, kai jiems gimsta dukterys, ne sūnūs. Mat šeimos išlikimas priklauso nuo to, ar joje yra dukterų.

VIDEO: Muslim Women of Minang

Minangkabau moterys valdo namus, joms priklauso kokosų palmės ir kanalai, kuriais vanduo atiteka į laukus. Šį turtą jos paveldi ne tik iš savo šeimos, bet ir perima iš vyro. Per vestuvių ceremoniją žmona, kartu su savo giminaitėmis moterimis, pasiima vyrą iš jo namų ir atsiveda jį pas save į namus: po vestuvių vyras apsigyvena pas žmoną. Jei pora nusprendžia skirtis, vyras susirenka savo drabužius ir išeina. Tačiau nepaisant išskirtinės moterų padėties visuomenėje, minangkabau matriarchatas nereiškia moterų vienvaldystės. Čia tikima, kad moterų privilegijos turi užtikrinti lygybę, taip tarsi kompensuodamos fizinį vyrų pranašumą. Taip pat tikima, kad išskirtinė pagarba moterims ir jų privilegijos leidžia išlaikyti pusiausvyrą santuokoje ir visuomenėje.

Minangkabau moterys ir vyrai pasidalinę funkcijomis: moterys rūpinasi namų ūkiu, tuo tarpu vyrai sprendžia politinius klausimus. Tačiau nė vienas klausimas nesprendžiamas tik vienos lyties. Minangkabau žmonės įsitikinę: nei moterų, nei vyrų valdymas neįmanomas, mat sprendimai turi būti priimami kartu. Daugybę metų kartu su šia tauta praleidusi antropologė dr. Peggy Reeves Sanday į savo įkyrų klausimą: „Ir vis dėlto, kas valdo?“, sulaukdavo to paties atsakymo – nė viena iš lyčių nevaldo, nes moterys ir vyrai papildo vienas kitą. Jie – tarsi piršto oda ir nagas, arba – tarsi dvi skirtingos tos pačios monetos pusės.

Pasiima palapinę

Išskirtines privilegijas turi ir Afrikos klajoklių genties, tuaregų, moterys. Šioje, pačioje išdidžiausioje ir labiausiai nepriklausomoje bei vienoje iš gražiausių Juodojo žemyno genčių, vyrauja matriarchatas. Nors genties vadas visada yra vyras, tuaregų moterys valdo žemes, turtą, turi teisę išsiskirti su vyru. Negana to, jos gali mėgautis nevaržoma seksualine laisve ir priimti pas save vyrus lankytojus, kai jų vyrų nėra namuose.

Po skyrybų tuaregų moterims atitenka teisė auginti vaikus, nors finansinė jų išlaikymo našta prislegia vaikų tėvų pečius.

Kadangi palapinės, o taip pat ir visi jose esantys daiktai taip pat priklauso tik moterims, kai moteris nori išsiskirti, ji pasiima vienintelę palapinėje esančią lovą ir išsineša ją pas savo motiną. Jei moteris išsiskirti pasiryžusi labai rimtai, ji kartu su savimi pasiima visą palapinę. Tuomet vyras nebeturi kur gyventi ir yra priverstas susirasti prieglobstį pas savo motiną.

Vyrams uždraustas kaimas

Teigiama, kad per paskutinius XX amžiaus dešimtmečius britų kariai išprievartavo daugiau nei 1 500 Kenijos Samburu genties moterų. Svetimšalių išniekintas moteris genties vyrai atstūmė ir išmetė jas iš namų. Ilgainiui moterys pasiryžo pačios tapti atsakingos už savo likimus ir susivienijusios įkūrė kaimą, į kurį uždraudė įžengti vyrams – Umoją – kurio pavadinimas svahilių kalboje reiškia „vienybė“.

Čia moterys pirmą sykį galėjo išleisti savo vaikus į mokyklą, gerai maitintis ir atmesti vyrų reikalavimus apipjaustyti dukras ar jas ištekinti. Šis unikalus įvykis netrukus sudomino turistus, kurių dėka kaimas suklestėjo. Galiausiai Samburu genties vyrų vadas pasiūlė moterims susitaikyti, tačiau moterys išsyk atmetė pasiūlymą. Pavydūs vyrai nuolat puldinėja Umojos kaimą ir kelia jo gyventojoms daugybę sunkumų.
 

VIDEO: Umoja Uaso Women's Group in Kenya

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje