Dabar populiaru
Publikuota: 2012 birželio 5d. 19:29

Nekarūnuotų karalių Radvilų miestas Baltarusijoje. Žymiausių renesanso menininkų pėdsakai ir Barboros Radvilaitės šmėkla Nesvyžiuje (I dalis)

Lietuviškos vėliavos Radvilų pilies fone. Jos - Lietuvos bajorų sąjungos atstovų ir jaunųjų skautų rankose
Margarita Jankutė / Lietuviškos vėliavos Radvilų pilies fone. Jos - Lietuvos bajorų sąjungos atstovų ir jaunųjų skautų rankose

Gilindamiesi į Lietuvos istorijos puslapius, nuolat susiduriame su asmenybėmis, kurių vardai tapę neatsiejamais valstybingumo simboliais. Tarp jų neabejotinai pirmuoju numeriu įrašyti Radvilų giminės didikų vardai. Šie žmonės pelnytai laikomi nekarūnuotais mūsų šalies karaliais – tokie dideli buvo jų nuopelnai valstybei ir tokia galinga įtaka jos valdymui.

Amžinajam poilsiui atgulę šie didikai Kėdainiuose, nukeliame kepurę prieš jų kapą lankydamiesi Dubingiuose (čia jų palaikai neseniai iškilmingai perlaidoti), amžinai gyva ir iš kartos į kartą perduodama romantiška Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija.

Tačiau didikų Radvilų vardą minime ne tik mes. Neužmiršta jo ir mūsų kaimynai baltarusiai. Baltarusijoje stūkso LDK laikus menančios Radvilų pilys, kitų  didikų dvarai, tad, lankydamiesi čia, dar kartą prisimename, kokios didelės praeityje būta mūsų valstybės ir kokį didį pėdsaką istorijoje yra palikę šie aristokratai.

Ypač garsus šiuo požiūriu senovinis Nesvyžiaus miestas.

Miestas klestėjo savo valdovų dėka

Ypač – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dėka. Tai šis didikas pasirūpino, kad Nesvyžius gautų Magdeburgo teises ir taptų klestinčiu europinio lygio miestu, kad jame vystytųsi amatai ir virtų įdomus kultūrinis gyvenimas. Savo valdomas teritorijas Radvila – Našlaitėlis modernizavo, remdamasis idėjomis ir žiniomis, parsivežtomis iš savo klajonių po Viduržemio jūros salas, Italiją, Egiptą, Palestiną, Siriją...

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Radvilų pilis Nesvyžiuje
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Radvilų pilis Nesvyžiuje

Aišku, bėgantis laikas Nesvyžių nenumaldomai keitė. Kad įsivaizduotume miestą tokį, kokį jį regėjo valdovo akys, žvilgtelėkime į vieno Nesvyžiaus namo sieną. Čia galima pamatyti fragmentą graviūros, vaizduojančios miestą anais istoriniais laikais. Graviūrą kažkada buvo išraižęs žinomas dailininkas Tomašas Makovskis; tas pats, kurio vario raižiniai puošė Mikalojaus Kristupo Radvilos – Našlaitėlio knygą „Kelionė į Jeruzalę“.

Valdovo užsakymą menininkas buvo gavęs ne atsitiktinai: jo rankai priklauso dokumentiškai tikslios Radvilų pilių, taip pat Vilniaus, Kauno, Trakų, Biržų, Klecko, Nesvyžiaus, Gardino miestų panoramos. Be to, jis dar vadovavo Nesvyžiaus topografijai. Pagal Našlaitėlio užsakymą Tomašas Makovskis nupiešė, išraižė ir 1603 m. išleido LDK žemėlapį. 1613 m. Amsterdame pasirodęs šio žemėlapio antrasis leidimas yra išlikęs iki mūsų dienų ir saugomas Švedijos Upsalos bibliotekoje. Tai išties unikalus leidinys: itin tikslus savo geografiniais, istoriniais, etnografiniais duomenimis, juos lydinčiais komentarais... Tarp kitko, Radvilų giminės atstovai yra padovanoję baltarusiams 1648 m. Amsterdame išleisto LDK žemėlapio egzempliorių. Šiuo metu jis saugomas šalies sostinėje Minske, Nacionaliniame istorijos ir kultūros muziejuje. 

Mikelandželo idėjų skleidėjas

Iki mūsų dienų Nesvyžiuje išlikę senovę menantys nuostabūs architektūros paminklai – Radvilų pilis, jėzuitų bažnyčia, miesto rotušė, moterų vienuolynas, Slucko vartai... Smalsiai juos apžiūrinėjantiems turistams gidai mėgsta pasakoti visai ne originalią legendą apie tai, kad statinius kūręs architektas ir dailininkai buvę apakinti, kad daugiau negalėtų sukurti nieko panašaus. Tačiau ši legenda nepagrįsta jokiais patvirtintais istoriniais šaltiniais.

Manoma, jog Nesvyžiaus pilies komplekso ir jėzuitų Dievo kūno bažnyčios vyr. architektu buvo italas Džovanis Maria Bernardonis. Tai jis, tylus vienuolis iš nedidelio itališko Komos miesto, mokinys Vinjolos, kuris dirbo su Mikelandželu, pats dalyvavęs statant šv. Petro baziliką Romoje, atnešė didžias Atgimimo epochos idėjas į Nesvyžiaus žemę. Jis ir mirė Nesvyžiuje 1605 metais. Tiesa, esama ir abejojančių Bernardonio architektūrinėmis žiniomis, teigiančių, jog jis į Nesvyžių atvyko, tik praėjus trejiems metams nuo darbų pradžios. Tokie skeptikai remiasi versija, kad prie šios Radvilų rezidencijos statybos ranką pridėjo vienas prancūzas, tik štai tikslaus jo vardo nurodyti negali. Kaip ten bebūtų, neginčytina viena – nekarūnuotieji Žečpospolitos karaliai (taip už savo turtus ir įtakingumą buvo vadinami Radvilos) pasistatė sau tokią pilį, apie kurią šlovė sklido toli ir plačiai.

Didžiojo olando viešnagė

Nuo seniausių laikų šiame mieste sklando mintis apie tai, kad čia yra lankęsis įžymusis dailininkas Rembrantas. Esą jį pakvietę Radvilos, kai ėmė formuotis pilies paveikslų galerija, viena iš turtingiausių šiose žemėse. Joje būta iki 1000 meno kūrinių. Dalis jų išliko iki mūsų dienų ir papildė tiek Baltarusijos, tiek kitų pasaulio šalių muziejus.

Poetas V.Sirokomlė apie galimą didžiojo olandų menininko lankymąsi Nesvyžiuje rašė savo etnografiniuose veikaluose. Jis tikino, jog Rembrantas buvo pakviestas teikti konsultacijų dėl galerijos kūrimo ir jam buvę užsakyta keletas portretų. Tačiau kol kas nenustatyta, kada Rembrantas buvo atvykęs į Radvilų valdas. Sunku rasti ir kūrinius, kuriuos jis, galbūt, yra nutapęs Nesvyžiuje. Niujorko meno muziejuje saugomas Rembranto veikalas „Lenkų raitelis“, kuris gali būti nutapytas Nesvyžiaus motyvais, tačiau ši hipotezė kol kas dar neįrodyta. Taigi ir Rembranto lankymasis čia kol kas tebelieka kaip įdomi legenda.

Juodoji dama

Daugiau kaip ketverius šimtmečius senoviniame mieste gyvuoja legenda apie Juodąją damą. Mums, lietuviams, ji artima tuo, kad yra siejama su garsiosios mūsų tautietės Barboros Radvilaitės vardu.

Barbora Radvilaitė
Barbora Radvilaitė

Štai ką pasakoja Nesvyžiaus gidai: „Po savo mylimos žmonos Barboros mirties Žygimantą Augustą taip kamavęs ilgesys, kad jis nusprendęs alchemikų pagalba išsikviesti jos sielą. Kaip tvirtina istorikai, tą padaryti ėmęsi Tvardovskis ir Mnišekas (realiai egzistavusios asmenybės). Pustamsėje salėje viskas buvo parengta: išstatyti veidrodžiai, iš kurių viename išgraviruotas Barboros atvaizdas, karalius pasodintas į krėslą ir prisaikdintas jokiu būdu neprisiliesti prie pasirodysiančio moters silueto.

Žygimantas Augustas davė žodį sėdėti ramiai ir tik per atstumą pasiteirauti mylimosios, kaip jam gyventi toliau. Bet, vos tik vaiduoklis pasirodė, jis iš jaudulio užmiršo savo priesaiką, pašoko nuo kėdės ir puolė link Barboros silueto, ketindamas jį apkabinti. Pasigirdo sprogimas, pasklido lavono kvapas – nuo to laiko Barboros siela negali surasti kelio atgal į kapą ir yra pasmerkta amžinai klajoti po žemę. Po Žygimanto Augusto mirties ji įsikūrė Nesvyžiaus pilyje. Prieš gyvuosius ji visada atsiduria juodu apdaru. Pilies gyventojai įsitikinę, jog vaiduoklis perspėja pilies savininkus apie gresiančias nelaimes – karus, ligas.“

XVIII a. viduryje Juodoji dama ėmė sekti jaunų gražių moterų ir merginų elgesį. Kai kurioms iš jų jinai duodavo pastabų tamsiose puotų salių vietose, jeigu jos leisdavo sau pasirodyti labai atviromis suknelėmis.

Juodosios damos egzistavimu tikėjo ir vokiečiai, dusyk okupavę Nesvyžių. Kai parko gilumoje jie išvysdavo ką nors juoda, šaukdami „Schwarze frau!”, imdavo šaudyti ir bėgdavo slėptis.

Deja, tai tik legenda. Barbora mirė likus trisdešimčiai metų iki Nesvyžiaus pilies statybos pradžios. Pačiame Nesvyžiuje ji niekada nebuvo apsilankiusi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:16
01:33
01:16

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Jauskitės gražūs

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje