TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Nesvyžiaus bažnyčios požemiuose palaidotų Lietuvos didikų Radvilų ir pilies gyventojų kraupios legendos

Niasvyžiaus pilis
Wikimedia.org nuotr. / Niasvyžiaus pilis
Šaltinis: 15min
0
A A

Apie Nesvyžiaus pilį rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ jau esame rašę. Šis architektūrinis palikimas, esantis Baltarusijoje, gyvas Radvilų didybės įrodymas. Tyrinėtojai ir turistai keliauja į šią pilį iš smalsumo, tikėdamiesi priartėti ar net atrasti paslėptus lobius. Legendos sklando ir apie mirusius bei Nesvyžiaus bažnyčios rūsiuose palaidotus didikus, nelaimingo likimo kunigaikščius ir kitus pilies gyventojus. Nėra tinkamesnio laiko už artėjančias Vėlines, išgirsti Nesvyžiaus pilies mirusiųjų paslaptis.

Netoli Lietuvos. Nesvyžiaus pilies ir nekarūnuotų karalių Radvilų paslaptys Baltarusijoje.

Nekarūnuotų karalių Radvilų miestas Baltarusijoje. Žymiausių renesanso menininkų pėdsakai ir Barboros Radvilaitės šmėkla Nesvyžiuje (I dalis)

Didelį plotą po Nesvyžiaus bažnyčia užima mirusiųjų karalystė – gausybė karstų su garsios Radvilų giminės didikų palaikais. Žmonės čia buvo laidojami keletą šimtmečių. Pirmasis kapas datuojamas 1616-ųjų metų data, paskutinysis – 1935-ųjų. Tiesa, 2000-aisiais metais čia atsirado dar viena kapavietė – urna su Antonijaus Radvilos, mirusio 1999 metais, palaikais. Sarkofaguose esama dviejų karstų. Vidiniai karstai paprastai yra pusiau stikliniai, ir pro stiklą galima išvysti palaikus tų, kurie, būdami gyvi, turėdavo įtakos milijonams žmonių.

Gedinti motina

Esama čia atskiro skyriaus, kuriame palaidoti gimdytojai ir dvylika jų mažų atžalų. Visų anksti mirusių vaikų motina buvo Jekaterina, Mykolo Radvilos žmona. Legenda byloja, kad motinos skausmas buvęs toks didelis, kad netgi naktimis nenurimdavęs. Jos siela palikdavo kūną ir, pasivertusi pelėda, skrisdavo į požemį, kur buvo palaidoti vaikai. Paukštis raudodavo iš eilės prie kiekvieno sarkofago. Visiems, kurie naktį netikėtai atsidurdavo netoli bažnyčios ir išgirsdavo pelėdos-motinos raudą, plaukai iš siaubo atsistodavo piestu, o kai kurie net sąmonę prarasdavo.

Meno kūriniuose ši jaudinanti legenda turi tęsinį. Viena iš minėtos kunigaikštienės Jekaterinos dukterų, Karolina, išgyveno iki šešiolikos metų ir rengėsi tekėti už mylimo vaikino. Nors motina ir manė, jog dukra jau peržengė tą amžiaus ribą, kuri gresia jos gyvybei, dėl visa ko Karoliną pervežė į kitą pilį. Ten nelaimingoji moteris tikėjosi, jog piktasis likimas aplenks mylimą dukrelę.

Kas rytą gražuolė Karolina matuodavosi vestuvinius drabužius. Jai buvo vežami gražiausi aprėdai iš Varšuvos, Paryžiaus, Berlyno.  O ir pasamdytos vietinės siuvėjos siuvo ir siuvinėjo būsimo nuotakos apdaro detales. Po matavimosi jaunoji gražuolė palaidais plaukais ir baltu peniuaru sėdėdavo už stalo savo kambaryje, pro kurio aukštus langus sklisdavo ryškūs saulės spinduliai.

Vieną kartą Jekaterina tokiu metu užsuko pas dukterį ir pašaukė ją vardu. Karolina tylėjo. Atrodė, kad mergina užsnūdo, veikiama saulės spindulių. Motina priėjo prie stalo ir paėmė ją už rankos. Ranka buvo kaip negyvos. Į Jekaterinos riksmą subėgo tarnai, pernešė mergaitę  ant lovos, bet atgaivinti jau nesugebėjo. Nepermaldaujamas likimas atėmė iš motinos ir šią dukrą.

Jekaterinos Radvilienės skausmas buvo begalinis. Ji prisakė išlieti iš vaško dukters figūrą visu ūgiu ir pasodinti ją už stalo taip, kaip ji sėdėjo paskutinį savo trumpo gyvenimo rytą. Plaukai buvo natūralūs, ilgi, banguoti, auksaspalviai. Ant vaškinių rankų  – tikri aukso žiedai, puošę jas tragišką dieną. Panašumas buvo toks didelis, kad, atrodė, mergina tuoj pakels galvą nuo knygos ir puls į motinos glėbį.

Kalbama, kad Jekaterina iki paskutinės savo gyvenimo valandos jau niekada nesišypsojo, dažnai ateidavo į dukters kambarį, melsdavosi, kalbėdavosi su ja, verkdavo. Prieš mirtį jinai įsakė pagaminti savo pačios vaškinę figūrą, vaizduojančią ją raudančią ir suklupusią ant kelių priešais mirusios dukters lovą. Niekas neturėjo teisės įeiti į niūrius pilies kambarius po pačios Jekaterinos mirties. Žmonės net prisiartinti prie šios vietos bijojo.

„Kuprotasis“ sarkofagas

Daug istorijų susieta su šia neįprasta kapaviete. Legenda byloja, jog „kuprotajame“ sarkofage palaidota kunigaikštytė, pamilusi paprastą vaikiną ir mirusi dėl jo.

Mergina pabėgo iš puotos, kai ją rengėsi sužieduoti su austrų princu. Mylimasis jos turėjo laukti su drabužiais ir rogėmis, kad drauge pabėgtų iš pilies. Bet apie įsimylėjėlių planus sužinojo merginos giminės. Vaikiną pagavo ir įkalino bokšte. Kunigaikštytė, to nežinodama, plonais drabužiais ir lengvais bateliais išbėgo į didelį šaltį. Laukdama mylimojo, sušalo ir taip sustingo, kad mirusios jos negalėjo paguldyti į paprastą karstą ir buvo priversti palaidoti nelaimingąją sėdimoje padėtyje.

1954 metais Baltarusijos vyriausybinė komisija „kuprotajame“ sarkofage rado ne jauną kunigaikštytę, o pagyvenusią kunigaikštienę, kuri turėjo vaikų ir anūkų. Apie tai bylojo vainikai su užrašais: „Brangiajai močiutei nuo vaikų ir anūkų“, įdėti į metalinį karstą. O „kuprą“ sukūrė vaza su metalinėmis gėlėmis, pritvirtintomis prie vidinio karsto.

Paslaptinga statinaitė

Radvilų kapavietės lankytojams bažnyčioje būtinai parodo neįprastą statinaitę, kuri įdėta į metalinį indą. Šioje paslaptingoje statinaitėje saugomi žmogaus palaikai.

Apie neįprastą statinaitę sklando daugybė gandų. Vienos iš jų herojumi buvęs kunigaikštis, kuris labai mėgęs medžioklę, bet į senatvę praradęs galimybę vaikščioti. Jį vežiojo vežimėliu. Tokioje padėtyje jis bandydavo net į medžioklę išvažiuoti. Tarnai atvydavo kunigaikščio link iš anksto parūpintą lokį. Paprastai žvėris būdavo senas ir  lengvai duodavosi neįgalaus kunigaikščio nušaunamas. Bet vienąsyk nutiko nelaimė.

Kunigaikštis tiktai sužeidė lokį, ir šis pavirto įsiutusiu žvėrimi. Jis užpuolė bejėgį žmogų ir, kol tarnai susizgribo, jį užgraužė. Tai, kas liko iš kunigaikščio, buvo sudėta į nedidelę statinaitę. Nesėkminga ligoto kunigaikščio medžioklė turi ir kitą variantą: juo remiantis, kunigaikštį kritiniu momentu išgelbėjo mylimas šuo, pats paaukojęs gyvybę. Parke jam pastatytas paminklas.

Iš tiesų statinaitėje sudėti žmogaus vidaus organai – širdis, plaučiai, kepenys – priklausė vieno Radvilų giminės didiko žmonai. Jis taip ją mylėjo, kad įsakė įdėti jos organus į atskirą statinaitę ir įkurdinti šalia savo amžinojo poilsio vietos. Dar jis sukūrė ketureilį – epitafiją, skirtą savo brangiausiajai. Ją, išrašytą ant metalinės lentelės ir prikaltą prie paties kunigaikščio karsto, galima perskaityti ir mūsų dienomis.

Marijos ašaros

„Marysia. 1892”. Toks įrašas iškaltas ant granitinio paminklo, esančio Nesvyžiaus parke. Čia kažkada būta nedidelio krioklio, vadinto „Marijos ašaromis“, Marijos vardu buvo vadinamas nedidelis upeliukas, o didžiulis akmuo su skyle viduryje turėjo „Marijos žiedo“ pavadinimą. Remiantis legenda, šioje vietoje numirė kunigaikštytė Marija.

Kitame legendos variante kalbama, kad čia palaidota jos mažoji dukrelė Marysia, o pati kunigaikštytė buvo paguldyta į karstą gyva, atsidūrusi letargo miego būsenoje, ir įkurdinta Radvilų kapavietėje.

1954 metais komisija rado sarkofagą, kur gulėjo jauna moteris vestuviniu apdaru. Mokslininkų sprendimas buvo vienareikšmiškas: jaunoji kunigaikštienė mirė nuo širdies plyšimo pačiame sarkofage, kai pabandė apsiversti, o paguldė ją į karstą gyvą. Apie šį kapą liaudyje sklando dramatiška legenda.

Vieno iš Radvilų sesuo turėjo dukterį Mariją, kurios vaikystė prabėgo tėvų dvare netoli nuo Klecko. Mergaitei buvo leidžiama laisvai žaisti parke ir jo apylinkėse, draugauti su vietos bajorų rūmų dvariškių vaikais. Iš vaikų tarpo savo grožiu ir gabumais menui ypač išsiskyrė vienas našlaitis berniukas. Visi jį vadino Gražuoliu Janu. Taip į jį buvo kreipiamasi ir vėliau. Galingų magnatų dukra ir nuskurdusio bajoro sūnus susidraugavo dar vaikystėje ir pasižadėjo niekada gyvenime nesiskirti. Bet aplinkybės pasirodė esančios griežtos įsimylėjėlių atžvilgiu.

Marijos tėvai anksti numirė, ir ją giminės paėmė auklėti į Nesvyžiaus pilį. Jokių žinių apie berniuką jinai negaudavo. Gyvenimas Nesvyžiaus pilyje labai skyrėsi nuo ankstesniojo. Čia išties veikė rūstūs Radvilų giminės dėsniai. Jokios laisvės Marija neturėjo. Ji tapo tyli, daug skaitė ir niekam nepatikėdavo savo širdies paslapčių. Marijai pavyko įkalbinti dėdę leisti pasiimti kambarinę iš tėvų dvaro – ankstesnę vaikystės draugę. Jai Marija galėdavo atskleisti pačias slapčiausias mintis, paprašyti patarimo ir pagalbos. Kambarinė pranešė Marijai, jog Janas išvyko mokytis į užsienį.

Nesvyžiaus pilies valdytojai norėjo ištekinti Mariją už savo nesveiko sūnaus, jos pusbrolio. Tokiu atveju Marijos kraitis prisijungtų prie Nesvyžiaus Radvilų turtų.

Pilyje jau keletą metų dirbo sodininkai, parkinės kultūros meistrai. Užsienio specialistai negalėjo susidoroti su milžinišku darbu, kurį sumanė Nesvyžiaus valdytojai. Ieškojo vietinio gabaus jaunimo. Kai kuriuos jaunuolius siųsdavo į kitas šalis tyrinėti Europos šalių parkinės kultūros.

Į tokių gretas pateko ir Gražuolis Janas. Jis išbuvo užsienyje ketverius metus ir kruopščiai išstudijavo visus Italijos, Prancūzijos, Vokietijos peizažinių parkų ypatumus, pabuvojo Peterburge. Gabus jaunuolis daug skaitė, tobulino savo griežimo smuiku meną.

Vienąsyk Marija išgirdo kerinčius garsus, pilnus jausmo ir harmonijos. Jie sklido iš Medžiotojų namelio, kur gyveno specialistai – sodininkai. Marija pajuto, jog groja didelis meistras. Į jos klausimą kambarinė atsakė, jog smuiku griežia Janas, jų vaikystės draugas. Neseniai po savo užsienio kelionių jis buvo įsikūręs Nesvyžiuje. Marija prarado ramybę ir ėmė svajoti apie susitikimą. Jos meilė įsižiebė su nauja jėga.

Greitai svajonės išsipildė. Jiedu susitiko pilies bibliotekoje, kur jaunuoliui buvo leista imti knygas. Pirmasis Jano žvilgsnis pranešė kunigaikštytei, jog jis neužmiršo judviejų buvusių susitikimų vaikystėje ir kad tebemyli ją taip pat karštai, kaip ir anksčiau.

Ištikimai kambarinei padedant, jų susitikimai tapo dažni. Jaunuoliai nusprendė susituokti be giminaičių leidimo. Jų paslaptis tapo žinoma pilies savininkams tada, kai Marija ėmė lauktis kūdikio ir nusprendė daugiau to neslėpti. Bet ši sąjunga tapo juodąja dėme visoje garsių magnatų giminėje. Jie paskelbė Mariją psichiškai nesveika ir įkurdino viename iš bokštų. Ten ji pagimdė mergaitę, kurią pavadino Marysia. Bet motiną, kuri gulėjo, apimta pogimdyvinės karštligės, su mažąja dukryte išskyrė. Tarnams buvo įsakyta nieko prie jos neleisti ir saugoti nuo bet kokios žinios apie Jano ir dukrelės likimą.

Keletą dienų nelaimingoji nieko nežinojo. Vieną naktį į bokštą prasibrovė kambarinė ir pranešė, kad Janą, remiantis gandais, išvežė į kaimą ir nužudė, o mažąją Marysią taip pat numarino ir, kaip nekrikštytą, palaidojo už ežero. Kambarinė pasiryžo nuvesti Mariją prie dukrelės kapo. Nelaimės priblokšta, moteris šoko iš lovos ir palaidais plaukais, ilgais baltais marškiniais nubėgo prie ežero. Tarnai nesuspėjo jos sulaikyti. Kaip vaiduoklis ji perbėgo pilies kiemą ir ilgą medinį tiltą. Pagaliau atsidūrė toje vietoje, kur buvo šviežiai sukasta žemė. Kambarinė patvirtino, kad būtent ten guli jos dukrelė. Vargšė Marija rovėsi plaukus ir taip klykė iš skausmo, kad greitai neteko jėgų ir sąmonės. Dvare buvo paskelbta, kad ji mirė nuo psichinės ligos ir buvo palaidota.

Šitaip tragiškai baigėsi įsimylėjėlių meilė. Kalbama, kad Nesvyžiaus lakštingalos suokia taip puikiai nuo to, kad kažkada išmoko savo trelių, besiklausydamos Jano smuiko. O Marijos ašaros virto briliantinės rasos lašeliais ant puošnaus žolės kilimo parke.

Kalbama, kad gyvai palaidotai Marijai yra skirtas ir paminklas pačioje Nesvyžiaus bažnyčioje – dešiniame šoniniame altoriuje esama gražios marmurinės jaunos moters skulptūros, sėdinčios ant karsto dangčio.

Ar tai tiesa, galima patikrinti, nuvykus į senąjį istorinį Nesvyžiaus miestą, menantį didikus Radvilas ir šlovingą jų gyvenamąją epochą. Beje, išvykas ne tik po Nesvyžių, bet ir po kitas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietoves mielai siūlo „Ditmos“ kelionių organizatoriai, su kuriais ten lankiausi ir pati.

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje