Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 17d. 10:31

Pasakojimas apie Ugandą: basas bėgikas ir klasikinis Afrikos gyvūnų komplektas

Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos
Gabrielės Štaraitės nuotr. / Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos

Kai 2012 metais Londono olimpiadoje Stephenas Kiprotichas, bėgikas iš Ugandos, laimėjo maratoną, organizatoriai užtruko, kol surado Ugandos vėliavą – niekas nesitikėjo šio laimėtojo. Bet pačiam S.Kiprotichui užteko ir laiko ir jėgų į finišą atbėgti su juoda-geltona-raudona vėliava, papuošta nacionalinio paukščio atvaizdu.

Maratonus jau kurį laiką laimėdavo Kenijos ar Etiopijos bėgikai. Net Ugandoje niekas nesiejo olimpinių vilčių laimėti pirmą medalį po 1996 metų bronzos 400 metrų bėgime. Visa šalis prilipo prie ekranų tik tada, kai išryškėjo lyderių trejetukas.

S.Kiprotichas buvo jauniausias iš septynių sūnų Ugandos žemdirbių šeimoje, gyvenančioje pasienyje su Kenija. Londone jis bėgo būdamas 23 metų amžiaus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Olimpinis maratono bėgimo čempionas Stephenas Kiprotichas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Olimpinis maratono bėgimo čempionas Stephenas Kiprotichas

Vaikystėje berniukas sunkiai sirgo ir net tris metus negalėjo lankyti mokyklos, o būdamas septyniolikos jis ją metė ir iškeliavo į tą pačią Keniją treniruotis bėgti. Sakoma, kad jam laimėti Londone padėjo tai, kad sportininkas puikiai žinojo Kenijos bėgikų strategiją – jie dalyvauja kaip komanda, o treneriai iš anksto nusprendę, kuris iš auklėtinių laimės šį kartą, liepia palaikyti būsimą nugalėtoją.

Ir staiga, bėgęs panašiu tempu S.Kiprotichas spurtuoja ir laimi tokiu mums varginančiu, bet sau įprastu karštu ir drėgnu oru.

„Scanpix“ nuotr./Stephenas Kiprotichas iš Ugandos laimėjo aukso medalį maratono bėgime
„Scanpix“ nuotr./Stephenas Kiprotichas

Šią S.Kiproticho sėkmės istoriją gali papasakoti bet kuris Ugandos gyventojas, paskanindamas ją tokiomis detalėmis, kaip kad „S.Kiprotichas į Keniją iškeliavo basas“.

Savo gimtinėje dabar S.Kiprotichas yra ne tik Ugandos nacionalinis didvyris, įrodęs, kad Londono aukso medalis nebuvo atsitiktinis (2013 laimėtas Maskvos, o 2014 – Niujorko maratonai, 2015-ais Tokijuje užimta antra vieta), bet ir įkvėpimas kiekvienam vaikui, kuris kasdien eina į mokyklą dulkėtu keliu po dešimt kilometrų į mokyklą, kur kartu dar šimtu mokinių triukšmingoje pamokoje svajoja užkariauti pasaulį.

Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos
Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos

Šalis, kurioje prasideda Nilas

1862 metais Johnas Hanningas Speke'as, anglas kareivis ir tyrinėtojas, atvyko prie vakarinio upės, ištekančios iš Viktorijos ežero, kranto ir paskelbė, kad būtent čia prasideda ilga 6400 kilometrų Nilo kelionė link Viduržiemio jūros. Nilo ištakų paslaptis visada kaitino žmonių vaizduotę, o tuo metu toks pareiškimas buvo sutiktas priešiškai kitų garsių tyrinėtojų – Burtono ir Livinstono – kurie teigė, kad Nilas prasideda daug piečiau, prie Tanganjikos ežero.

Vis dėlto, 1875 metais Henry Stanley patvirtino J.H.Speke'o versiją, ir Uganda pripažinta Nilo „motina“. Dabar, kai visas pasaulis ištyrinėtas ir toks aiškus, mus stebina toks geografų ginčas, bet iš tiesų Nilas yra komplikuota upė, savo kelyje įtekanti ir ištekanti per kelis didelius ežerus, vėliau susijungianti su Mėlynuoju Nilu ir pagaliau virstanti gyvybės ir civilizacijos šaltiniu Sudanui bei Egiptui.

Vieno žmogaus valdžia

Dar ne taip seniai daugelis pasaulio žmonių, kurie apskritai žinojo šalį vardu Uganda, ją siejo su vienu vardu – Idi Aminas. Į valdžią šis buvęs boksininkas, vėliau tapęs generolu, atėjo nuversdamas pirmąjį nepriklausomos Ugandos vadovą Miltoną Obotę.

Nors I.Aminas valdė tik aštuonerius metus, spėjo pagarsėti šimtų tūkstančių ugandiečių nužudymu, įsakymu visiems azijiečiams per tris mėnesius palikti šalį, nacionalizuotu britų turtu, draugyste su M.Gaddafiu ir karu su Tanzanija.

Būtent šis jo paskelbtas karas atsisuko prieš jį patį – 1979 metais Tanzanijos armija, padedama daugelio iš Ugandos pabėgusių jos piliečių išvijo I.Aminą, deja, taip ir nenuteistą už padarytus nusikaltimus.

Po to dar beveik dešimt metų šalyje nebuvo stabilumo ir net aštuoniolika metų praėjo, kol įvyko pirmi demokratiški rinkimai, kuriuos laimėjo Yoweri Museveni – dabar vienas ilgiausiai valdančių Afrikos vadovų.

Labai įdomu, kad ir vėl į prezidentus išrinktas (opozicijai protestuojant) Y.Musevenis visose rinkimų plakatuose matomas su skrybėle. Ši tradicija kilusi iš jo gimtojo krašto, kuris garsėja savo didžiulėmis ilgaragių karvių bandomis.

Ten vyrams, neturintiems šimto karvių bandos, nebuvo leidžiama dėvėti skrybėlės. Bendruomenės gyvenime jie neturėjo jokios žodžio teisės. Sakoma, kad dar ir dabar šalies prezidentas Y.Musevenis vos ne kiekvieną savaitgalį atvažiuoja į tėviškę, kur pats rūpinasi savo dešimttūkstantine šeimos banda. Šios ilgaragės Ankole karvės yra kilusios iš Ugandos. Tyrimai rodo, kad jų mėsoje yra mažiau riebalų ir cholesterolio, nei kitų rūšių jautienoje.

Saugiausias ir žaliausias Afrikos perlas

Kadaise po Ugandą keliavęs Winstonas Churchillis šią šalį pavadino „Afrikos perlu“. Ši sparnuota frazė dabar naudojama daugelyje šalies reklamų, ir tikrai nemeluoja, nes, nepaisant visų praeities negandų, Uganda tapo viena saugiausių ir sparčiausiai augančių Afrikos šalių.

Pirmą kartą atvykusius čia stebina žalia spalva. Apkabinusi pusiaują šalis sulaukia pakankamai daug drėgmės, turi daug ežerų ir upių, o žemė itin derlinga. Dėl tos žalumos čia net akinių nuo saulės jums nereikės – žalia spalva neutralizuoja saulės spindulius ir jie neakina.

Pirmą kartą atvykusius čia stebina žalia spalva. Apkabinusi pusiaują šalis sulaukia pakankamai daug drėgmės, turi daug ežerų ir upių, o žemė itin derlinga.

Žmonės malonūs, šypsosi, mojuoja pravažiuojantiems. Pakelėse daugiausiai sutiksi vaikus, einančius į mokyklą arba iš jos.

Uganda kiek gali investuoja į švietimą. Kol kas sistema tikrai nėra gera – klasės perpildytos, valstybė finansuoja tik pradinį mokslą, o visi tėvai, kurie nori leisti vaikus mokytis toliau, stengiasi jau nuo pirmos klasės juos leisti į privačią mokyklą.

Vis dėlto, nors ir mažais žingsniais, bet progresas eina. Uganda vien švietimu sumažino taip visur Afrikoje paplitusį AIDS nuo 20 iki 6 proc. O dar neseniai dauguma gyventojų tikėjo, kad ši liga tai raganių užkerėjimas!

Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos
Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos

Vis dėlto į Ugandą pirmiausiai atvažiuojama ne dėl žmonių ar vietinės kultūros, bet stebėti laukinę gamtą. Ugandoje išvysite ir visą klasikinį Afrikos komplektą: dramblius, žirafas, begemotus, liūtus ir leopardus. Raganosiai šalyje buvo išnykę, tačiau dabar viename draustinyje jų jau aštuoniolika ir artimoje ateityje planuojama juos išleisti į didesnius nacionalinius parkus. Bet Uganda turi ir tai, ką pasaulyje turi tik dar dvi šalys.

Gorilos tankmėje

Nšongi grupė yra viena iš dvylikos prie žmonių pripratusių kalnų gorilų grupių Ugandoje, kurias galima pamatyti nukeliavus ne tik tolimą kelią gana prastais vieno neturtingiausių šalies regionų keliais, bet dar ir mažiausiai valandą ar dvi kartu su parko reindžeriais užkopus neįžengiamo Bvindi miško tankumynais.

Ugandoje išvysite ir visą klasikinį Afrikos komplektą: dramblius, žirafas, begemotus, liūtus ir leopardus.

Dar prieš kelis metus ši grupė buvo didžiausia, tačiau dėl to, kad kiekvienoje gorilų grupėje tėra tik vienas dominuojantis patinas, vadinamasis sidabranugaris, grupė sumažėjo nuo jos atsiskyrus jaunesniems patinams su patelėmis.

Iš vakaro mūsų laukianti patirtis šiek tiek neramino – niekada nežinai, kiek reikės eiti iki savo tikslo, kartais tenka kopti stačiais apžėlusiais šlaitais ir keturias valandas. Nors kalnų gorilos įprastai nekeliauja toli, tačiau jas sekti nuo tos vietos, kur jos buvo susisukusios nakčiai lizdus gali būti ne tik ilgai, bet ir sunku. Mūsų palydovams kartais teko kirsti mums kelią per augmeniją mačetėmis.

Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos
Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos

Dabar Nšongi grupėje tėra aštuonios gorilos, įskaitant ir mažytį šešių mėnesių kūdikį. Pasakyti – tai berniukas ar mergaitė – būna gana sudėtinga. Garsioji kalnų gorilų tyrinėtoja Diana Fossey aprašo istoriją, kaip jos jaunais patinais laikytos gorilos ėmė ir netikėtai pagimdė.

Nepaisant pasaulyje King Kongo sukurto rūstaus ar net agresyvaus gorilų įvaizdžio, šios didžiosios žmogbeždžionės yra pačios švelniausios.

Ši mokslininkė yra ko gero garsiausias žmogus, siejamas ne tik su kalnų gorilų stebėjimu, bet ir jų apsauga. Mane iki šiol stebina, kaip pas jauną medicinos seselę iš JAV atėjo tas nenumaldomas noras keliauti į Afriką pas gorilas ir koks stiprus buvo jos pašaukimas, padėjęs ištverti sunkias sąlygas pačiame pirmame Afrikos nacionaliniame parke pavadintame iš pradžių princo Alberto, o paskui vulkanų grupės Virungas vardu.

Nepaisant pasaulyje King Kongo sukurto rūstaus ar net agresyvaus gorilų įvaizdžio, šios didžiosios žmogbeždžionės yra pačios švelniausios.

Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos
Gabrielės Štaraitės nuotr./Į Ugandą paprastai vykstama dėl gamtos ir ten esančios gyvūnijos

Taip, patinai mėgsta pagąsdinti mušdamiesi sau letenomis į krūtinę, o ir tarpusavyje dėl valdžios kovoja rimtai sužeisdami vienas kitą, tačiau kasdieniame šeimos gyvenime, tiek tėtis, tiek broliai ar seserys padeda prižiūrėti mažuosius, žaidžia žaidimus, išsitiesę saulutėje nusišypso ar ateina susipažinti su kasdien pas juos apsilankančiais atėjūnais.

Švelniai kutinėdamos viena kitą gorilos bendrauja. Mums stebint tą jaukų buvimą kartu, jos vis pasislenka labiau po nusvirusių medžių šakomis, bet ta išlindusi koja taip primena žmogiškąją, o žvilgsnis į tave toks skvarbus ir protingas, kad jautiesi prisiliesdamas prie kažko labai svarbaus.

Ta išlindusi koja taip primena žmogiškąją, o žvilgsnis į tave toks skvarbus ir protingas, kad jautiesi prisiliesdamas prie kažko labai svarbaus.

Pasaulyje yra likę vos daugiau kaip septyni šimtai kalnų gorilų, gyvenančių Ugandoje, Ruandoje ir Kongo demokratinėje respublikoje. Pripratinti prie žmonių gorilų grupę užtrunka daugiau nei dvejus metus. Priešingu atveju vos spėtumėte pamatyti jų šiltus ir juodus gaurus nutolstančius tankmėje.

Paklausite, o kodėl gi pas gorilas leidžiami jas norintys pamatyti turistai? Galbūt mokslininkai ir norėtų jas apsaugoti nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau gorilų turizmas dabar yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios nykstančios rūšies narių skaičius kasmet vis didėja.

Turistai ne tik atneša nemažas pajamas nacionaliniams parkams (valandos stebėjimas Ugandoje kainuoja 600 JAV dolerių, o Ruandoje net 750 JAV dolerių asmeniui), bet ir sukuria darbo vietas aplinkinėms bendruomenėms.

Šeštame ir septintame dešimtmečiuose gorilos labiausiai kentėdavo nuo brakonierių ir vietinių, kuriems labai nepatikdavo, kad jie negali laisvai naudotis žeme, kurioje gyvena gorilos. Man labai džiugu, kad tai puikus pavyzdys, kaip turizmas gali prisidėti prie gyvūnų išsaugojimo.

Beje, įdomu, kad žodis gorila pirmą kartą sutiktas vieno graikų keliautojo aprašymuose VI a. pr. Kr, kur buvo paminėta „plaukuotų moterų gentis“ arba „gorilos“. Mes nežinome, ką tada jis pamatė, bet tuo vardu savo atrastus primatus 1847 metais Liberijoje pavadino Tomas Savagas.

Vakarų Afrikoje gyvena lygumų gorilos, kurių skaičius dabar yra nežinomas dėl nestabilios padėties ir dėl siautusio Ebolos viruso. Visos zoologijos soduose gyvenančios gorilos yra lygumų, kalnų gorilos nelaisvėje išgyvendavo vos kelis metus.

M.Vadišio nuotr./Šimpanzė
M.Vadišio nuotr./Šimpanzė

Triukšmas medžiuose

Visiškos priešingybės ramiosioms gorilos – triukšmingosios šimpanzės. Jos gyvena didesnėmis grupėmis, laksto tiek žeme, tiek medžiais ir labai audringai bendrauja. Ryte mūsų sutikta grupė keliauja prie figų medžio. Figos kol kas neprinokusios, tačiau tai netrukdo visai gausiai jų kompanijai, gal dvidešimt žmogbeždžionių, praleisti tame medyje vos ne tris valandas.

Po medžiu nuobodžiaujantys stebėtojai iš pradžių bando pritraukti fotoaparatais geresnį vaizdą, paskui sutūpia ar susėda ant išvirtusių medžių, šnekučiuojasi ir juokauja, kad jei šimpanzės nenusileis žemėn, mūsų palydovai neteks numatytų arbatpinigių.

Gal tai nujausdami parko reindžeriai išveda atskiras grupeles po šešis žmones apsižvalgyti aplinkui ir pagaliau sėkmė! Du jauni patinai nuo valgytos žemės paraudonintomis lūpomis nusileidžia iš medžio, sustoja ir pasikaso, leidžia mums pasidžiaugti ne tik keliomis sekundėmis žvilgsnio į savo giminaičius. Santykiai tarp šimpanzių labai garsūs, bet jos visiškai nelaiko pykčio.

Vyresnis patinas gali gerokai aplamdyti jaunesnius, tačiau jau po penkių minučių, lyg atsiprašydamas už savo veiksmus ims glostyti nukentėjusįjį. Šimpanzės vienintelės iš žmogbeždžionių nuolat ir sąmoningai pasidaro sau įrankių, pavyzdžiui, nuo plonos šakos nulupa lapus ir ja „žvejoja“ termitus.

Žymiausia šimpanzių tyrinėtoja Jane Goodall aprašo istoriją, kaip gana vidutinio stiprumo patinas vardu Maikas jos stovykloje pasiėmęs skardines statinaites jomis gąsdino iki tol dominavusius patinus ir tapo savo grupės svarbiausiu. Hierarchija tarp grupės narių yra itin sudėtinga ir itin svarbi, sočiausios jų tarpe visada bus svarbiausios narės.

Beje, šimpanzės yra mėsėdės, jos sumedžioja mažesnius gyvūnus – paprastąsias beždžiones ar net antilopių jauniklius. Jei stebint gorilas jautiesi lyg šeimoje, tai lakstydamas paskui šimpanzes jautiesi lyg sporto varžybose ar koncerte.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje