Kaimelyje apsilankiusi su šiuo portalu bendradarbiaujanti laisvai samdoma žurnalistė Julie Bindel čia buvo sutikta svetingai ir turėjo progą sužinoti daugelio Umojoje gyvenančių moterų istorijas. Visiškai kitaip būtų nutikę, jei į Keniją rengti reportažo būtų pasiųstas kuris nors iš jos kolegų vyrų.
Umojos bendruomenė laikosi griežtų taisyklių, kurių svarbiausia – vyrai čia nepageidaujami.
Į uždarą kaimą – po skaudžių patirčių
Kaip pasakojo viena iš Umojos gyventojų, vardu Jane, ji buvo užpulta ir išprievartauta trijų uniformuotų vyrų. Tai įvyko tuomet, kai moteris prižiūrėjo savo vyro ožkas ir avis.
„Jaučiau labai didelę gėdą, nedrįsau apie tai kalbėti su kitais žmonėmis. Jie su manim darė baisius dalykus“, – skausmo pilnomis akimis žurnalistei pasakojo nuskriausta moteris.
Jai tuomet buvo 38-eri, tačiau gyvenimo nelepinta Jane atrodė gerokai vyresnė. Ant jos kojos buvo gilus randas, kuris primena apie kraupius tos dienos įvykius. Tyliai, lyg nedrąsiai, kalbėdama Jane pasakojo skaudžią savo istoriją, kuri pakeitė jos gyvenimą.
„Nebe iškentusi tylos galiausiai savo vyro mamai pasakiau, kad aš sergu ir papasakojau apie išgyvenimus ir po jų atsiradusią depresiją. Aš buvau gydoma tradiciniais mūsų kraštui būdais, tačiau tai nepadėjo. Galiausiai, kai vyro mama apie išprievartavimą papasakojo mano vyrui, šis mane stipriai sumušė su lazda. Neapsikentusi pabėgau ir ieškojau saugaus prieglobsčio. Taip mano gyvenime atsirado Umoja“, – savo kraupius išgyvenimus pasakojo Jane.
Umoja Kaimas yra Samburu regione, šiaurinėje Kenijos dalyje. Į jį atvykusią žurnalistę moterys, gaminančios papuošalus, skirtus turistams. Tuo metu vaikai miegojo, o moterys, sėdėdamos ant bambukinių suolų, gamino suvenyrus. Jos dėvėjo tradicinius Samburu sijonus, pastelinių spalvų palaidines, o į plaukus buvo įsisegusios medinius segtukus.
Šį kaimą, kuris tapo namais daug nuskriaustų afrikiečių, 1990 metais įkūrė penkiolika pagyvenusių moterų, kurios buvo patyrusios žiaurią britų karių prievartą.
Šiuo metu Umojos kaime kur kas daugiau jų likimo sesių – čia gyvena moterys ir jaunos merginos, bėgančios nuo žiaurių sutuoktinių, su kuriais dar vaikystėje priverstinai buvo sutuoktos, taip pat tos, kurios patiria nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą, yra išprievartautos.
Viena iš kaimo įkūrėjų Rebecca Lolosoli pasakoja, kad ligoninėje atsidūrė po to, kai viešai pradėjo kalbėti apie moterų teises. Rebecca buvo užpulta ir stipriai sumušta grupelės vyrų.
Kaip teigia moteris, gulint nei gyvai nei mirusiai ligoninėje jai į galvą atėjo mintis sukurti uždarą moterų bendruomenę, kur vyrų kankinamos, beteisės moterys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Keistos vestuvių tradicijos: „ne“ tualetui, mėnuo ašarų ir santuoka su medžiu
Dabar kaimelyje gyvena 47 moterys ir 200 vaikų. Nors gyventi tenka sudėtingomis sąlygomis, moterys uždirba pastovias pajamas, kurių užtenka maistui, rūbams ir namams išlaikyti.
Kaimo lyderė tvarko poilsiavietę. Šalia kaimo teka upė, kuri yra itin populiarus turistų traukos objektas. Dauguma ten keliaujančių turistų užsuka ir į Umojos kaimą. Už viešnagę turistai turi susimokėti, o visi norintys gali įsigyti ir moterų sukurtų papuošalų.
Nors moterų kaimo kasdienybė panaši į daugelio kitų, gyvenančių kartu su vyrais, čia jos aktyviai moko mergaites apie savo teises, ankstyvas santuokas ir prievartą.
„Jeigu mergaitė priverstinai susituokia dar būdama labai jauna, ji nemokės būti gera ir rūpestinga mama. Gimdydama, kuomet organizmas dar tik formuojasi, sulauks daugybės iššūkių. Kalbu ne tik apie didelius skausmus ir kraują. Nemaža dalis tokių gimdymų baigiasi mirtimi“, – patirtimi dalinosi Umojoje įsikūrusios mokyklos savininkė Milka.
Kiekvieną dieną aš pabundu ir nusišypsau sau, todėl, jog esu apsupta puikių pagalbininkių. Kitur moterys yra priklausomos nuo savo vyrų ir mažai ką gali pakeisti. O Umoja kaimelyje visos mes turime laisvę ir teises
Ankstyvos priverstinės santuokos net XXI amžiaus Kenijoje yra įprastas dalykas. Judia – komunikabili 19 metų mergina – į kaimą atvyko būdama vos 13-os, kai pabėgo iš namų, nes nenorėjo būti parduota.
„Kiekvieną dieną aš pabundu ir nusišypsau sau, todėl, jog esu apsupta puikių pagalbininkių. Kitur moterys yra priklausomos nuo savo vyrų ir mažai ką gali pakeisti. O Umoja kaimelyje visos mes turime laisvę ir teises“, – džiugiai kalbėjo Judia.
Daugeliui turbūt keista, kaip moterų kaime yra tiek daug vaikų, jei čia negyvena nė vienas vyras.
Apie tai paklaustos moterys šmaikštauja, jog, net jeigu vyrai čia negali būti, jie vis vien traukia. O pagal tradicijas net ir nesusituokusios moterys gali turėti vaikų.
Tiesa, Umoja kaime reguliariai lankosi ir vienas vyras – Lotukoi. Jis į kaimelį atvyksta kiekvieną dieną, prieš pakylant saulei.
„Vaikai, malkos ir maisto gamyba yra moterų reikalas, tačiau vyras turi prižiūrėti gyvulius“, – pasakojo jis.
Viena jauna mergina, gyvenanti Umoja kaime, turi penkis vaikus – kiekvienas iš jų nuo skirtingų vyrų.
„Būti nesusituokusiai nėra gerai, tačiau turėti vaikų yra mūsų kultūros dalis. Man pačiai daug baisiau būtų išvis neturėti vaikų, nei auginti juos be vyro. Be vaikų, mes esame niekas“, – atviravo mergina.
Dauguma čia gyvenančių moterų sako, jog nebegali įsivaizduoti gyvenimo su vyrais. Nes visų jų išgyvenimai skausmingi ir žeminantys. Juk, kaip pasakoja 34 metų Mary, nė viena moteris nesijaustų gerai mušama, prievartaujama arba pardavinėjama. O čia jos saugios.
