„Paskambink į darbą ir pasakyk, kad trečiadienį neateisi“, – išgirdau. „Kodėl?“ – klausiu. Pasirodo, laimėjau kelionę į Santandero miestą su Madrido „Real“ futbolo klubu, nakvynę prašmatniame viešbutyje, vakarienę ir bilietus į trečiadienio futbolo varžybas tarp vietinės „Racing“ ekipos ir karališkojo klubo.
 |
| E.Garnelytės nnuotr./Kelionės pradžioje visoje komandoje vyravo susikaupimas |
Raudonas kilimas ir sidabro įrankiai?
Manęs įkalbinėti ilgai nereikėjo. Nesu didžiulė futbolo gerbėja, bet įvartį pamatyti galiu ir žinau, kad spyris į savus vartus – taškas priešininkų komandai. Suprantu kampinį ir teoriškai galėčiau paaiškinti nuošalės sąvoką. Manyčiau, tai jau šis tas merginai, kilusiai iš krepšinio šalies.
Spirgėjau iš džiaugsmo gauta galimybe iš arčiau pamatyti tuos be galo be krašto dievinamus futbolininkus ir tas žurnalistinis smalsumas tiesiog degte degė – nagi kaip jie elgiasi su kitais, tie visame pasaulyje dievinami sportininkai?
Antradienio popietė. Sėdžiu Madrido oro uoste. Laukiu. Sutartoje vietoje pradėjo buriuotis keli žmogeliai, priėjau ir aš. Pasirodo, tokių laimingųjų buvo dar septyni. Vokietis Rene buvo atsakingas už mus – tarsi mūsų gidas. Praėjus kelioms minutėms užsiminė, kad lėktuve sportininkai bus labai susikaupę, todėl geriau visus parašų ir nuotraukų reikalus nukelti kitai dienai – kai po varžybų visi keliausime atgal. Komandos treneriui Jose Mourinho nepatinka, kai jo auklėtiniai blaškosi prieš varžybas.
Netrukus patekome į privatų komandos lėktuvą. Jei kam atrodo, kad jis iš aukso, o ant praėjimo tako paklotas raudonas kilimas – nuliūdinsiu. Šis lėktuvas – kaip ir visi kiti, sakysim, „Ryanair“. Skirtumas tas, kad ant kėdžių atlošų puikuojasi ne avialinijų, bet Madrido „Real“ atributika.
Stiuardesės irgi ne mis pasaulis, o normalios merginos. Maistas, tiekiamas ne sidabro lėkštėse, o normaliose plastikinėse lėkštelėse su plastikiniais įrankiais, kaip ir visiems kitiems mirtingiesiems.
Visi patogiai susėdome ir laukėme jų, „išrinktųjų“. Žinoma, jiems nereikėjo praeiti pro patikros postą, autobusas juos atvežė tiesiai iki lėktuvo. Ir atrodė jie kaip visi – kas klausėsi muzikos, kas kalbėjosi tarpusavyje. Kiek keisčiau atrodė Alvaro Arbeloa, nesugebėjęs nusiimti akinių nuo saulės lėktuvo salone.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Saulėtekis pro viešbučio kambario langą |
Vos tik visa jų kompanija sulipo į lėktuvą, pakilome skrydžiui. Pilotas, kaip įprasta, pasveikino visus keleivius, tik, kaip neįprasta, kalbėjo ne taip oficialiai, vartojo daugiau kasdieninės kalbos žodžius, nei kad esame įpratę girdėti skrydžių metu.
Riba: jie ir mes
Visas Santanderas jau žinojo, kelintą valandą atskrenda futbolininkai. O kadangi oro uostas nedidukas, netgi tie, kurie to nežinojo, greitai viską pamatė. Mes išsilaipinome paskutiniai, todėl ėjome už sportininkų. Turėjome progą pamatyti išprotėjusią minią, klykiančią, spiegiančią, beveik ištiktą širdies smūgio. Jie mojavo, rėkė „Ronaldo, aš tave myliu!!!!“. Kai jie, lydimi apsaugos, praėjo pro susirinkusiuosius, šie, vienu ypu pasisuko jų kryptimi ir pradėjo bėgti iš paskos, bandydami kažką pasakyti. Mes turėjome išeiti pro kitas duris.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Viešbutis, kuriame buvo apsistoję Real Madrido futbolininkai |
Nežinau, kiek tiesos yra šiomis dienomis spaudoje aprašytame įvykyje apie Cristiano Ronaldo nušvilpimą, nes mano įspūdis buvo kiek kitoks: viską, ką girdėjau, tai paklaikęs klyksmas ir meilės prisipažinimai. Galbūt ir buvo dešimt švilpiančiųjų, tačiau klykiančių – kelis kartus daugiau.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pakvaišusi minia |
Prie viešbučio, kuriame buvome apsistoję mes ir visa ekipa, irgi buriavosi minia, laukianti komandos autobuso. Jie vos ne po ratais puolė, o viduje sėdėję sportininkai nė pro langą nežiūrėjo – buvo užsiėmę savais reikalais. Turėjome šiek tiek palaukti, pirmi į viešbutį įeiti turėjo „Jie“. Apsauga buvo griežta, negalėjai nė žingsnio žengti toliau nei leidžiama, viską akylai stebėjo jų žvitrios akys. Kai jau „baltieji“ išsiskirstė po kambarius, leidimą įeiti gavome ir mes. Trečias ir ketvirtas aukštai buvo skirti jiems ir tik jiems. Ten, tarsi vasaros stovyklų laikais, koridoriuose stoviniavo apsauginiai. Juokavau, tikriausiai, jei koks Ikeras Casillas sumanytų išeiti iš savo kambario aplankyti Xabi Alonso, apsauginis jį sulaikytų ir gražintų atgal.
Riba tarp sportininkų ir likusio pasaulio buvo nubrėžta labai aiški. Eiti jų keliais buvo griežtai draudžiama, vakarienė jiems buvo pateikta švediško stalo pavidalu trečiame-ketvirtame aukštuose. Grįždami po mūsų vakarienės ir kildami liftu turėjome galimybę akies krašteliu pamatyti sportininkų vakarienę – pilni stalai, nukrauti vaisiais. Taip, prieš varžybas nėra ko persivalgyti. Kitą dieną jiems buvo duotas ir liftas – visiems kitiems juo naudotis buvo uždrausta. Normalu, sportininkams svarbiausia susikoncentruoti artėjančioms varžyboms, po praėjusios savaitės pralaimėjimo niekas nenorėjo to pakartoti.
Sėkmės ritualai
Varžybų dienos rytą sportininkai praleido ilsėdamiesi arba vaikštinėdami po miestą. Ištikimiausi fanai jų tykojo prie viešbučio vartų, o laimingieji, apsistoję tame viešbutyje arba turėjusieji jame pažįstamų, sėdėjo vestibiulyje ir laukė praeinančių sportininkų. Viena paauglė, pamačiusi X. Alonso, užsimanė nusifotografuoti su juo, ir pamačiusi, deja, nepavykusią nuotrauką, pradėjo isteriškai klykauti ir įžeidinėti savo mamą, kokią baisią gyvenimo klaidą ji padariusi ir kaip ši sugadino visą reikalą. Vėliau ta pati mergina griebė už rankos praeinantį C. Ronaldo ir nepaleido jo iki tol, kol jis nesutiko fotografuotis. Vėliau žmonės kalba, kad vienas ar kitas sportininkas „pasikėlęs“ ir šioks ar anoks, bet nepagalvoja apie savo elgesį su jais. Iš visų praėjusiųjų X. Alonso pasirodė beesąs intelektualiausias ir geriausiai išauklėtas. Paprašius nusifotografuoti su juo, mandagiai pasakė: „Kad aš jau šiek tiek vėluoju. Bet gerai, greitai fotografuojamės.“
 |
| E.Garnelytės nnuotr./Gana įžūliai Ronaldo užpuolusi mergina |
Vakarop autobusiukas mus visus nuvežė į „El Sardinero“ stadioną, kur laukėme prasidedančių varžybų. Stadionas – šiek tiek daugiau nei keturis kartus mažesnis už Madrido „Real“ šventovę „Santiago Bernabeu“, tačiau buvo beveik užpildytas. Didžioji dalis, žinoma, buvo „Racing“ ekipą palaikančių aistruolių. Bet jie ne tokie, kaip Lietuvos krepšinio sirgaliai – tiek Madrido, tiek Santander gerbėjai rungtynių metu, rodos, tik karts nuo karto atsimindavo, kad reikia palaikyti savo ekipą, ir surengdavo vieną kitą šūkį. Vis tik didesnė varžybų dalis praėjo stebint kamuolį ir vartus.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Nei vienas šių kamuolių nekirto nei vienos komandos vartų |
Madrido „Real“ gerbėjai turi vieną tradiciją: kiekvienų rungtynių septintąją minutę jie skanduoja „Illa, illa, illa, Juanito maravilla“ („Nuostabusis Juanito“ – isp. Illa čia tik dėl rimo.). Juanito (Juan Gomez Gonzalez) buvo karališkojo klubo žaidėjas aštuntame-devintame dešimtmečiuose. Jo gerbėjai iki šiol skanduoja jo vardą, taip tarsi tikėdami, kad jo dvasia palaikys buvusią saugo ekipą, kurioje jis praleido dešimtmetį. Šūkis skamba septintąją minutę, nes Juanito, žaisdamas Madride, vilkėjo marškinėlius su šiuo numeriu. Juanito žuvo autoavarijoje 1992-aisiais.
 |
| E.Garnelytės nnuotr./Komandos vartininkai apšilinėja prieš rungtynes |
Madrido „Real“ vartininkas taip pat turi savo sėkmės ritualą: prieš kiekvienas rungtynes patrepsi ant kiekvienos baudos aikštelės linijos. Deja, šįkart tai vienam tituluočiausių Europos klubų nepadėjo. „Racing“ fanai šias lygiąsias šventė taip, tarsi būtų tapę mažų mažiausiai Kantabrijos regiono čempionais. Normalu, Ispanijos lygoje ši komanda šiuo metu yra beveik paskutinė ir kiekvienam tikriausiai didžiulė garbė jei ne laimėti, tai bent jau nepralaimėti Madrido vienuolikei. „Se les fue de las manos la liga otra vez“, – piktdžiugiškai suburbėjo vienas įkaušęs vyriokas („Jiems ir vėl iš rankų išslydo Ispanijos lygos taurė“ – isp.).
 |
| E.Garnelytės nuotr./Pasiruošimas mačui |
Mūsų šis rezultatas nepradžiugino, nes žinojome – namo teks grįžti tame pačiame lėktuve su sportininkais ir niekas nenorėjo pamatyti pikto, nelaimingo ir visą pasaulį kaltinančio Mourinho. Į lėktuvą komanda po spaudos konferencijos sulipo greitai ir nekalbėdami. Lėktuvas pakilo, po valandos buvome sostinėje. Vis dar taip pat nekalbėdami visi greitai susirinko daiktus, išlipo iš lėktuvo į jų jau laukusį autobusą ir nuvažiavo į treniruočių stadioną. Iš ten – kiekvienas sėdo į savo mašinas ir išsiskirstė po namus. Vienintelė pusiau gera žinia tą vakarą buvo, kad jų amžina priešė „Barselonos“ ekipa taip pat varžybas baigė lygiosiomis. O tai reiškia, kad abi komandas skiria vos vienas taškas ir karališkajam klubui dar ne viskas prarasta.
