Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 13d. 09:00

Visą pasaulį apkeliavęs amerikietis atskleidžia, į kurias šalis patekti turistui sunkiausia

Somalis
123rf.com nuotr. / Somalis

Amerikietis Albertas Podellis apkeliavo 196 šalis – tiek šiuo metu yra pasaulyje oficialiai nepriklausomomis pripažintų valstybių. Penkiasdešimt metų trukusi misija baigėsi 2014-aisiais. „Business Inseder“ jis pasakojo apie uždariausias šalis, į kurias sunku patekti net ir patyrusiam keliautojui.

Iš 196 A.Podellio aplankytų šalių 193 yra Jungtinių Tautų (JT) narės. Taivanas, Vatikanas bei Kosovas nėra JT narės, bet jos pripažintos kaip nepriklausomos valstybės.

Keliautojas pasakojo, jog per 50 keliavimo metų jam teko keliauti įvairiausiais būdais: dviračiais, autobusais, mašinomis, autobusiukais, krūmynų taksi.

„Nemažą dalį atstumų teko įveikti traukiniu. Per dvi valstybes keliavau upių laivais, o Norvegijoje plaukiau garlaiviu. Visą Jamaiką apkeliavau motociklu, o Nauru salą pervažiavau dviračiu. Taip pat tris mažas valstybes perėjau pėsčiomis, o dalį šalių – arkliais, kupranugariais, drambliais, lamomis ir asilais“, – pasakojo keliautojas.

„Facebook“ nuotr./Albertas Podellis per 50 metų apkeliavo 196 pasaulio valstybes
„Facebook“ nuotr./Albertas Podellis per 50 metų
apkeliavo 196 pasaulio valstybes

Visus savo nuotykius, kuriuos patyrė per 50 kelionių metų jis sudėjo į šiemet pavasarį išleistą knygą „Per pasaulį per 50 metų: mano nuotykiai kiekvienoje pasaulio šalyje“ (angl. Around the World in 50 Years: My Adventure to Every Country on Earth).

Keliautojas neslėpė, jog daugumą patirčių dabar smagu prisiminti. Tačiau netrūko ir sunkumų. 

„Aplankytose šalyse turėjau šimtus įvairių nuotykių, bet buvo ir tokių valstybių, kur nuotykiai prasidėjo dar net neatvykus. Pavyzdžiui, sunkumai užklupdavo norint gauti turistines vizas.

Tačiau susidūrus su tokiomis situacijomis aš galėjau geriau suprasti, koks silpnas ir primityvus yra kai kurių valstybių ryšys su likusiu pasauliu“, – pasakojo keliautojas.

Pasak jo, gauti vizą į vieną labiausiai izoliuotų valstybių – Šiaurės Korėją – nebuvo sunku.

„Jungtinės Amerikos Valstijos nedraudžia čia atvykti savo piliečiams, o Šiaurės Korėja, kuri taip nemėgsta JAV, labai myli amerikietiškus pinigus, todėl gana lengvai išduoda vizas šios šalies piliečiams,“ – pasakojo joje apsilankęs keliautojas.

Jis pateikė 8 valstybes, į kurias patekti buvo sunkiausia. Štai jų sąrašas ir A.Podellio komentarai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Musulmonų maldininkai ant Arafato kalno
AFP/„Scanpix“ nuotr./Musulmonų maldininkai ant Arafato kalno

Saudo Arabija

Į šią šalį patekti buvo itin sunku. Nuvykti ten mėginau nuo 2000 iki 2009 metų, tačiau nesėkmingai. Net negaudavau paaiškinimo, kodėl man nebūdavo leista atvykti į dykumų karalystę.

Tačiau buvau užsispyręs, nes norėjau užbaigti savo misiją (apkeliauti visas nepriklausomas pasaulio valstybes – aut. past.). Buvo momentų, kai maniau, kad turėsiu keisti savo religiją ir pradėti išpažinti islamą bei pamiršti, jog aš esu ultra-liberalus žydas ateistas.

Kai 2011-aisiais vėl nesugebėjau gauti vizos, neaiškios išvaizdos Saudo Arabijos konsulato pareigūnas man pagaliau pasakė, kodėl visi bandymai baigdavosi nesėkmingai.

„Suprask, mes turime labai daug pinigų už naftos gaminius, todėl mums nereikia kelių tavo turistinių dolerių. 

Be to, kasmet mes sulaukiame 2 milijonų musulmonų piligrimų, kurie kiekvienais metais mus aplanko per hadžą. Dalis mūsų konservatyvių piliečių nenori, kad ne islamo išpažinėjai iš Vakarų atvyktų į mūsų šalį ir kištų mūsų žmonėms liberalias idėjas.

Savaime aišku, kad mes tikrai nenorim, kad kokie nors radikalai nužudytų ar pagrobtų turistus“, – kalbėjo pareigūnas.

Galiausiai aš radau labai daug ryšių turinčią kelionių agentūrą Mičigane (JAV), kuri man sugebėjo padėti pasiekti Saudo Arabiją. Keliavau su grupe žmonių, kurie studijuoja archeologiją, profesoriumi ir ekspertu, kurie tiria įvairias uolienas, Vidurio Rytuose atsiradusias prieš 7 000 metų. Man ši kelionė atsiėjo 9 000 dolerių.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kiribatis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kiribatis

Kiribačio Respublika

Ši salų valstybė Ramiajame vandenyne, Okeanijoje, buvo tokia maža ir tokia neturtinga, kad, kai pirmą kartą 2006 metais užpildžiau dokumentus gauti vizai, ši šalis neturėjo JAV ambasados.

Tačiau netrukus jie sukūrė aštuonis „specialius konsulus“, kurie buvo išsibarstę po visą pasaulį. Į vieną iš jų, esantį Honolulu, Havajuose, aš ir buvau nukreiptas.

Tačiau ten dirbantis konsulas dažniau skrodė bangas banglente, nei išdavinėjo vizas. Galiausiai vizą pavyko gauti iš konsulo, esančio Fidžyje. Tiesa, dabar patekti į Kiribatį kur kas paprasčiau: jau kelerius metus amerikiečiai į šalį gali atvykti be vizų, jei jų viešnagė trunka ne ilgiau nei mėnesį.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Lenkijos kariai Čade
AFP/„Scanpix“ nuotr./NATO kariai Čade

Čadas

Ši šalis reikalavo ir vis dar reikalauja, kad asmuo, kuris mėgina gauti vizą, turėtų viešbučio ar asmens, kuris kelionės metu atsako už turistą, leidimą. „Smulkmena“ – tas asmuo ar viešbutis privalo būti šalies sostinėje Ndžamenoje. Taip pat ryšys tarp asmens ar viešbučio turi būti įrodytas, būtina nurodyti ir konkretų kelionės tikslą. 

Jis reikalavo 50 dolerių kyšio už tai, kad man leistų išeiti iš oro uosto.

Kai keliavau į Čadą 2012 metais, vos du ar trys viešbučiai galėdavo išduoti tokį leidimą. O norint jį gauti, už kambarį reikėdavo susimokėti iš anksto 300 dolerių už naktį.

Pinigai negrąžinami, jeigu gauti vizos nepavyksta.

Tačiau vien čia problemos nesibaigia. Iškart po to, kai aš atvykau į Ndžamenos oro uostą, uniformuotas pareigūnas jau trynė delnus ir pasitiko mane šūksniais: „Money, money, money“ (liet. Pinigai, pinigai, pinigai). Jis reikalavo 50 dolerių kyšio už tai, kad man leistų išeiti iš oro uosto.

Sunkiai suprantama prancūzų kalba aš jam pasakiau, jog jau sumokėjau už vizą. O jis toliau kartojo, jog nori pinigų. 

Galiausiai paprašiau jo parodyti dokumentus, kurie nurodo, jog aš privalau sumokėti. Pasakiau, jog sumokėsiu tik tuomet, kai gausiu pasirašytą čekį. Pareigūnas pratrūko juokais ir šia smagia istorija pasidalino su savo kolegomis.

Galiausiai kai mano kantrybė ir jo pamaina artėjo prie pabaigos, kyšio kaina sumažėjo iki 12 dolerių. Aš turėjau tik 20, kuriuos jam daviau ir paprašiau grąžos. Po šio pasakymo vėl išgirdau garsų juoką ir mostą, kad dingčiau šalin.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje