Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 15d. 18:27

Visureigiu aplink Baltijos jūrą (3): požeminių kelių šalis

Norvegijos tuneliai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Norvegijos tuneliai

Būna – keliauji per šalis, kerti jų sienas ir net nepastebi, kaip jos keičiasi. Juk įveikus kelis šimtus kilometrų mažai kas pasikeičia. Tačiau ekspedicijai „Baltoscandia 2016” kirtus Švedijos – Norvegijos sieną per kelias dešimtis kilometrų pasikeitė daug kas: gamta, kraštovaizdis ir architektūra. O man keliaujant antrą savaitę teko rūpintis ne tik vaizdais pro langą, bet ir savo galvos turiniu.

Šimtai kilometrų tuneliais

Vienas labiausiai įstrigusių skirtumų nuo Švedijos yra tuneliai. Taip – požeminiai pravažiavimai yra ir pietinėje kaimynėje, tačiau jų skaičius, esantis Norvegijoje, yra sunkiai suvokiamas.

Sakoma, kad norvegams taip patikę naftos pramonėje naudojama kalnakasybos inžinerija, kad jie šią techniką pradėjo naudoti kur reikia ir nereikia. Vienas tokių panaudojimo būdų – tunelių po kalnais įrengimas. Todėl dabar važiuojant Norvegijoje kartais per vieną valandą jų galima kirsti ir porą dešimčių.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Norvegijos tuneliai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Norvegijos tuneliai

Nepavyko rasti bent apytikslio Norvegijos tunelių kilometrų skaičiaus, bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad jų čia yra mažiausiai keli šimtai kilometrų.

Norvegijoje įvažiavus į tunelį galima aptikti visus paprastam antžeminiam eismui būdingus elementus – išsišakojimus, žiedus, poilsio aikšteles ir net greičio radarus. Mane labiausiai nustebino žiedinės sankryžos. Dažniausiai jos apšviestos mėlyna spalva ir važiuojant pirmus kartus iš toliau tie mirgėjimai atrodo kaip haliucinacija.

Ilgiausias pasaulyje tunelis automobiliams

Pakeliui į Bergeną kertame daugybę tunelių, tačiau į vieną atkreipiame dėmesį. Prieš panyrant po kalnu kelio ženklas praneša kokio ilgio požemis mūsų laukia. Prieš vieną jų pamatome įspūdingus skaičius – 24,5 km.

Kaip vėliau paaiškėja – tai Laerdalio tunelis. Jis yra pats ilgiausias automobilių tunelis pasaulyje. Bent jau taip teigia patys norvegai.

Atidarytas 1992 m. jis jungia Laerdalio ir Aurlando kaimelius. Tunelis jungia ne tik du kaimus, bet ir du svarbiausius Norvegijos miestus – Bergeną ir Oslą.

Laerdalio tunelyje, kaip ir daugumoje, yra saugumo stotelės su pirmajai pagalbai būtinais reikmenimis, avarinis pagalbos iškvietimas, gesintuvai. Tunelyje yra netgi poilsio aikštelės, kuriose prireikus galima sustoti pailsėti.

Mano fantazija laki, tad aš važiuodamas vis pagalvodavau, o kas būtų, jeigu jo viduryje įvyktų avarija... Juk užsikištų greitai abu tunelio galai, o gelbėtojai čia važiuotų turbūt ne vieną valandą....

Susitvardymas – ilgų kelionių dorybė

Grįžus iš kelionių paprastai prisimename tik gerus įspūdžius. Žiūrime gražias nuotraukas ir svajojame, kur vyksime kitur. Tačiau ilgose kelionėse ir ekspedicijose visada be išimties būna ne viena situacija, kuomet kelionės draugai pratrūksta paprastose situacijose.

Visiškai suprantama, kad vienokios atostogos yra gulint saulėtame paplūdimyje, kur svarbiausias rūpestis – tolygiai įdegti. Kitoks poilsis – rimtuose žygiuose. Čia laiko poilsiui, kokį supranta daugelis, nelieka. Nuolatinis miego trūkumas, fizinis nuovargis ir kasdieniai organizacijos rūpesčiai žmogų emociškai išsekina. O tada ir prasideda linksmybės.

Man pačiam ne kartą teko save „pagauti“, kai eilinėse situacijose tiesiog sprogsti. Tuo metu tai atrodo svarbiausias dalykas pasaulyje. Kažkas padėjo puodelį ne į tą vietą, neužsegė palapinės ar išvertė taip sunkiai ryte išvirtą kavą – tuo metu tai atrodo kaip įvykiai, sukrėtę gyvenimą. Dalis žmonių tokiose situacijose susitvardo, tačiau nemaža dalis – išsilieja rėkdami arba vieną po kitos vardindami savo nuoskaudas dėl tokių pačių jo pasaulį sukrėtusių įvykių.

Tokiais atvejais reikia didelės savitvardos, net jeigu tavo bendrakeleivis tiesiog rėkia taškydamasis seilėmis tau į veidą. Atsakymas tuo pačiu, kad ir kaip norisi – nieko gero neduos. Tik susipyksite. Tebūnie dienai-dviems, tačiau ekspedicijai ir jums patiems to visiškai nereikia.

Todėl, kaip jau minėjau, šiuo atveju vienintelė dorybė – susitvardymas. O jis atsiranda palaipsniui ir iš praktikos. Kuo daugiau keliauji ir patiri kasdienybėje įvairių „sukrėtimų“ – tuo ramesnis tampi...

Bergenas – spalvotas žvejų miestas

Jeigu tektų rinktis vykti į Oslą ar Bergeną – pasirinkčiau pastarąjį. Dabar žiūrint po kurio laiko, neatrodo jis kažkuo išskirtinis nuo kitų Norvegijos senamiesčių. Tačiau atvykus pirmą kartą – įspūdis kaip ir visur šioje šalyje yra nepakartojamas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Bergenas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Bergenas

Vien tai, kad čia stovi nuo XI a. beveik nepakitę mediniai žvejų pastatai sako daug ką. Brygenu vadinamas Bergeneo senamiestis įtrauktas į „Unesco“ paveldo sąrašą. Bet įspūdį man paliko ne šį faktą pažyminti lentelė šalia spalvotų keletos aukštų medinukų. Jie yra pagrindinis senamiesčio akcentas. Įdomiausia man buvo vaikščioti už jų ir tarp jų.

Siauri praėjimai tarp dviejų daugiaaukščių medinių pastatų atrodo kaip vaizdai iš filmų apie laukinius vakarus. Keisčiausia, kad didžioji dalis šių medinių pastatų yra išlikę originalūs.

Apskritai Norvegijoje medinės ir tradicinės architektūros apsauga yra kažkas sunkiai paaiškinamo. Eklektiką, būdingą Lietuvos kaimui, pamatysi labai retai. Čia vyrauja panašios architektūros, raudonos spalvos mediniai nameliai. Jie paplitę visoje Norvegijoje ir ne kaip paveldas, o kaip gyvenamieji būstai ir vasarnamiai.

Lietuvoje kiekvienas nors kiek daugiau prakutęs tautietis stengiasi sukurti savo architektūros šedevrą. Tuo tarpu norvegai savo tradicijas tęsia niekieno neverčiami ir su pasididžiavimu. Sunkiai įsivaizduoju, kad mūsų šalyje taip kada nors bus.

Galva – perpildytas įkaitęs kietasis diskas

Kuo toliau – tuo sunkiau rašyti kelionės įspūdžius. Esame jau antra savaitė kelyje, o patirčių kasdien tik daugėja. Kasdien sau sakau, kad šiandien yra gražiausi vaizdai matyti per kelionę. Ir taip kasdien.

Fjordai, snieguotos viršukalnės, kalnų serpantinai, galybė ežerų, pelkės, miškai... Atrodo galėtum sėsti ir praleisti pusę dienos vien prie gerdamas akimis tą vaizdus.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Atlanto kelias Norvegijoje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Atlanto kelias Norvegijoje

Tiesa, ne visada gamta čia saldi ir tinkama atvirukams. Pelkės ir miškai kartais sukuria pilkumo ir niūrumo nuotaiką, tačiau būtent tas man ir patinka. Atšiaurūs kraštovaizdžiai. Bandai įsivaizduoti, kaip viskas čia atrodė, kai gyveno vikingai ir senieji vietiniai gyventojai. Pučiant vėjui, kylant audroms ir keliams einant per kalnus, o ne skersai juos po žeme... Kai gyvenime buvo tikros problemos ir rūpesčiai, o ne isterijos keliamos dėl kažkieno nepadėto „like“ feisbuke. Tie žmonės buvo tvirti ir natūralūs.

O aš, dabar važiuojantis kelionėje, – silpnas. Man neužtenka miego ir poilsio. Norisi pamatyti ir padaryti kuo daugiau. Apie dieną be keleto šimtų kilometrų už vairo net svajoti neverta. Po to reikia įsirengti nakvynės vietą, sutvarkyti nuotraukas ir dar bandyti surašyti teksto pastraipas. Ir taip – kiekvieną dieną.

„Stogas važiuoja“, nes kasdien nauji įspūdžiai bando brautis į galvą, kuri ir taip pilna. Tada įsijungia algoritmas – kaip kompiuterio kietajame diske – naujausių duomenų perrašymas į seniausiųjų vietą.

Dovydo Gaidamavičiaus nuotr./Ledo gabaliukais nusėtas Atlanto vandenyno paplūdimys
Dovydo Gaidamavičiaus nuotr./Ledo gabaliukais nusėtas Atlanto vandenyno paplūdimys

Tik tas diskas kažkaip negailestingai pildosi. Kad ir dabar – norėdamas prisiminti, kur šią naktį nakvojau – turėjau užtrukti kokia 20-30 sekundžių. O apie vakar dieną net klausti neverta.

Seniau gyvenau prisiminimais. Dabar – ta akimirka, kurią turiu. Tai, ką matau per langą, ką jaučiu vairuodamas, kur spėju įkišti koją kol stovime poilsio aikštelėje...

Viską bandau fiksuoti nuotraukose, o kada nors senatvėje sėdėsiu prie židinio sukėlęs kojas ir žiūrėdamas nuotraukas bandysiu atgaminti dabartinius jausmus...

„Baltoscandia 2016“ – žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą

Žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ ekspedicija „Baltoscandia 2016“ – tai

„Baltoscandia 2016“ ekspedicijos maršruto planas
„Baltoscandia 2016“ ekspedicijos maršruto planas

12 000 kilometrų žygis visureigiais aplink Baltijos jūrą. Jį organizuoja būrys draugijų ir klubų: „Klajūnų klubas“, „Lietuvos geografų draugija“, „Baltoskandijos akademija“ ir LŽS kelionių ir pramogų klubas.

Šiame žygyje dalyvauja per 20 entuziastų, keliaujančių profesoriaus Kazio Pakšto pėdomis ir bandančių atkurti vieningos Baltoskandijos idėjos diskusijas įvairių šalių universitetuose.

Baltoskandijos idėją tarpukario metu išpopuliarinęs profesorius Kazys Pakštas skatino puoselėti Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę. „Baltoscandia 2016“ žygis siekia skleisti K.Pakšto Baltoskandijos, dar tarpukario metu išsakytą, idėją, kuri kalba apie Baltijos ir Skandinavijos šalių vienybę.

Profesorius numatė, kad Lietuva negalės gyvuoti tarp savo galingų kaimynių, todėl jai būtina jungtis prie tuometinės Vakarų Europos šalių konfederacijos, kuri mūsų amžiuje išsivystė į Europos Sąjungą, arba jungtis į Baltoskandijos šalių konfederaciją, kuri vėliau išsivystė į Šiaurės šalių tarybą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

„Daugiau šypsenos“

Grąžinti verta

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje