Šios įstaigos atstovas Alanas Morrisonas puikiai pamena, kaip vyko gelbėti Jessie. Tačiau kalbėdamas su BBC žurnalistu jis taip pat atkreipė dėmesį, kad tokių istorijų, kaip ši, Bangladeše galima išgirsti dešimtis tūkstančių. Panašaus pagalbos šauksmo konsulatas sulaukia bent kartą per savaitę.
Jessie tėvui išvykus į vakarines pamaldas, mergina ryžosi kreiptis pagalbos. „Paskambinusi ji pasakė, kad žūtbūtinai nori išvengti santuokos, tačiau neturinti pinigų ir paso“, – BBC pasakojo A.Morrisonas. Konsulato darbuotojai taip pat sužinojo, kad jau kitą mėnesį merginai sukaks 18 metų, todėl suprato, kad veikti privalo akimirksniu. „Gimtadienis svarbus įvykis, nes mūsų praktika rodo, kad dažniausiai merginos ištekinamos būtent tą dieną“, – aiškino vyras.
Be to, dažnai sulaukę pagalbos skambučio konsulato darbuotojai turi vos kelias valandas merginai išgelbėti – pasitaiko, kad tėvai savo merginą išveža į kitą vietą arba ją staigiai ištekina. „Į Didžiojoje Britanijoje gimusias bangladešietes žiūrima kaip į prekę, – kalbėjo A.Morrisonas. – Šios merginos turi pasus ir gali gauti vizas bei dirbti Didžiojoje Britanijoje, todėl tampa itin parankios žmonos į šią šalį norintiems emigruoti vyrams.“
Konsulato darbuotojams pavyko išsiaiškinti Jessie buvimo vietą. Mergina gyveno kaime, į kurį nusigauti nuo šalies sostinės Dakos reikia vienos dienos kelionės. Į šią vietovę emigravo didžioji dalis Didžiosios Britanijos bangladešiečių. Būtent čia užfiksuojama ir daugiausiai priverstinių santuokų.
Gelbėti merginos A.Morrisonas išvyko su kita konsulato darbuotoja, galinčia vertėjauti, ir ginkluotu apsauginiu. Dažnai merginų šeimos, norėdamos užkirsti kelią jų išgelbėjimui, griebiasi smurto.
Bene svarbiausias dalykas tokioje gelbėjimo operacijoje – pasirūpinti, kad konsulato darbuotojų vizitas būtų netikėtas. Atvykimas į merginos šeimos namus yra pats pavojingiausias visos operacijos momentas, nes niekada neaišku, kiek šeimos vyrų, galinčių bandyti užkirsti kelią merginos išvežimui, tuo metu yra namuose. Tačiau gelbėjant Jessie konsulato darbuotojams pasisekė – namuose nebuvo nei merginos tėvo, nei dėdžių.
Tyliai stebimi šeimos tetų ir pusseserių, konsulato darbuotojai apėjo centrinį kiemą, kol galiausiai pastebėjo Jessie ir jos mamą. Tuomet paaiškėjo, kad Jessie tiek daug laiko praleido šiame Bangladešo kaime, kad angliškai bemaž nekalbėjo.
Su vertėjos pagalba A.Morrisonas pirmiausiai įsitikino, ar mergina supranta, kokios pasekmės jos laukia, jei ji išvyks iš namų. Nors ir neturėdama vyro palaikymo, Jessie mama atidavė merginai jos pasą.
„Jei norite ją paimti, aš neprieštarauju – tačiau privalau pakalbėti su jos tėvu“, – pasakė moteris. Po dvidešimties minučių Didžiosios Britanijos konsulato darbuotojai kartu su Jessie ir jos pasu jau vyko atgal į Daką.
Jessie buvo nuvežta į moterų prieglaudą – vienintelę Bangladeše, skirtą priverstinės santuokos aukoms. Čia mergina praleido pirmąją savo savarankiško gyvenimo naktį.
Sėdėdama automobilyje, Jessie savo delne laikė vertėjos ranką ir šypsojosi. „Jai palengvėjo. Jos svajonė – sugrįžti į Didžiąją Britaniją“, – vertėja paaiškino A.Morrisonui.
„Esu labai laiminga“, – rinkdama angliškus žodžius ištarė Jessie.
Pakeliui namo, A.Morrisonas išgirdo daugiau detalių apie Jessie gyvenimą. „Mergina papasakojo, kad beveik neišeidavo iš namų, kad dusyk buvo Dakoje ir dusyk Didžiojoje Britanijoje – vieną sykį mėnesį, kitą sykį – dešimt mėnesių. Ji neturi išsilavinimo. Pastaruosius kelis mėnesius labai ginčijosi su savo tėvu, niekas su ja nenorėjo bendrauti“, – pasakojo A.Morrisonas.
Jessie buvo nuvežta į moterų prieglaudą – vienintelę Bangladeše, skirtą priverstinės santuokos aukoms. Čia mergina praleido pirmąją savo savarankiško gyvenimo naktį.
Jessie – jauniausia iš septynių vaikų šeimoje, tačiau vienintelė, gyvenanti Bangladeše. Visi jos broliai ir sesės gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Praėjus metams po pabėgimo iš namų Jessie Londone jau turėjo nedidelį savo pačios būstą ir studijavo universitete. „Turiu išmokti daugybę dalykų, nes niekas man nepadeda – šeima manęs nepalaiko“, – BBC pasakojo mergina.
Kaip ji ir tikėjosi, jos broliai ir sesės, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje, ją atstūmė. Esą mergina užtraukė gėdą visai šeimai, atsisakydama ištekėti už pusbrolio. Tai Jessie buvo labai skaudus smūgis, tačiau ji ir toliau mano priėmusi teisingą sprendimą. „Mano pusbrolis manęs nenorėjo, jis norėjo tik paso. Daug Bangladešo mergaičių turi taip pasielgti – ištekėti už savo pusbrolių, atvežti juos į šią šalį, o paskui išsiskirti, nes vienas kito gerai nepažįsta“, – dėstė mergina.
Tačiau ji taip pat prisipažino, kad ją labai liūdina mintis, jog ji gali niekada taip ir nebepamatyti savo tėvų. „Žinau, kad mama su manim elgėsi ne visai gražiai, bet aš jos labai pasiilgau ir ją labai myliu, nes ji yra mano mama, – kalbėjo Jessie. – Nežinau, ką ji apie mane mano, bet man liūdna. Norėčiau ją pamatyti ir apkabinti, bet negaliu. Tačiau galbūt vieną dieną tai įvyks.“
