Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 5d. 16:50

Atvirai apie nacionalinius parkus Afrikoje

Amboselio nacionalinis parkas, Kenija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr. / Amboselio nacionalinis parkas, Kenija

Afrika. Šis žodis kelia labai daug prisiminimų ir asociacijų. Kiekviena kelionė į juodąjį žemyną yra naujas atradimas. Kad ir kaip būtų kritikuojama kolonijinė Afrikos praeitis, visada stengiuosi joje įžiūrėti ir pozityvių dalykų. Vienas iš daugelio – europiečių kalbos. Šimtai milijonų afrikiečių pranoksta mus, lietuvius, tuo, kad puikiai šneka angliškai. Dėl to gali pabendrauti su vietos gyventojais, o tai jau neįkainojama vertybė.

Afrika. Šis žodis kelia labai daug prisiminimų ir asociacijų. Kiekviena kelionė į juodąjį žemyną yra naujas atradimas. Kad ir kaip būtų kritikuojama kolonijinė Afrikos praeitis, visada stengiuosi joje įžiūrėti ir pozityvių dalykų. Vienas iš daugelio – europiečių kalbos. Šimtai milijonų afrikiečių pranoksta mus, lietuvius, tuo, kad puikiai šneka angliškai. Dėl to gali pabendrauti su vietos gyventojais, o tai jau neįkainojama vertybė.

Visada labai įdomu pasikalbėti su skirtingo išsilavinimo žmonėmis, jeigu jie tik leidžiasi į kalbas. Būtent iš jų ir sužinau labai įdomių ir neįtikėtinų dalykų: vieni kelia džiaugsmą, kiti – nusivylimą.

Daugeliui mūsų egzotiškosios Afrikos šalys asocijuojasi su turizmo agentūrų reklamose mirgančiais vaizdais iš įvairių nacionalinių parkų, kuriuose galima atsidurti tikroje, laukinėje Afrikoje. Tokia egzotinė kelionė turistams dažniausiai nekelia jokių minčių apie kokią nors neteisybę ar žmogaus teisių pažeidimus. Vieniems rūpi dalyvauti safaryje, pamatyti garsiąją gyvūnų penkiukę, dar kitiems pamedžioti ar iki soties pafotografuoti.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius Merčisono krioklių nacionaliniame parke, Ugandoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Straipsnio autorius Merčisono krioklių nacionaliniame parke, Ugandoje

Mūsų grupė po safario bekraštėse Serengečio nacionalinio parko platybėse atvyko į lankytojų centrą. Mus pasitiko vietinis gidas Amoko ir nustebino puikiu anglų kalbos mokėjimu. Amoko privedė prie didžiulio stendo, vaizduojančio Serengetyje esantį interesų konfliktą. Gidas mosikavo rankomis ir šokinėjo nuo vieno stendo krašto iki kito, vos spėjau versti tekstą į lietuvių kalbą, o dar norėjosi papildyti geografinėmis žiniomis.

Jis buvo puikiai savo darbą išmanantis gidas, tačiau kalboje buvo justi skirtingų emocijų ir niekaip negalėjau suvokti, ar tai, ką jis pasakoja – gerai ar ne. Amoko kalbėjo apie tai, jog turime suprasti, kad nacionalinis parkas, rezervatas susijęs ne tik su gausybe gyvūnų ir gražia gamta, bet ir rimtomis problemomis.

Didžiausia problema daugelyje Afrikos nacionalinių parkų, pasak Amoko, yra ne žvėrys, bet patys žmonės. Ir nors dabar žmonės nacionaliniuose parkuose nebegyvena, nes tai draudžiama, bet anksčiau kol nebuvo parkų, gyveno. Šimtus metų gentys klajojo ir sėsliai gyveno šioje teritorijoje, bet vieną dieną atvažiavo valdžios atstovai ir pareiškė, kad visi gyventojai turi per kelias dienas iš čia pasitraukti.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas, Namibija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas, Namibija

Deja dauguma vietos gyventojų yra neraštingi ir nesupranta, kas per dalykas yra nacionalinis parkas, kodėl negalima jame gyventi bei kokia iš viso yra jo reikšmė. Todėl kai kurie atsisakė išvykti, tačiau juos gaudydavo ir net veždavo į teismus.

Amoko teigimu, žmonėms buvo žadamos darbo vietos ir kompensacijos. Tačiau tokie pažadai yra sunkiai įgyvendinami. Žmonės kaip gyveno skurde ir varge, tai ir gyvena. Blogiausia, kad jie turėjo pasitraukti iš gimtųjų vietų ir per prievartą nutraukti ryšius su gimtąja aplinka.

Žmonės kraustėsi į gyvulininkystei netinkamas teritorijas, kur trūksta vandens, beveik neželia žolė. Dėl to žmonės neteko daug gyvulių – pagrindinio savo turto. Apsigyventi kitos genties teritorijoje pavojinga, nes gali įsiplieksti konfliktas. Tai dažnas reiškinys Afrikoje, o kariauti žmonės nenori, dėl to geriau badauja, nei kariauja.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Simieno kalnų nacionalinis parkas, Etiopija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Simieno kalnų nacionalinis parkas, Etiopija

Mūsų gido pasiteiravau ar nedidelės gentys turi savo atstovų šalies arba regioninėje valdžioje? Pasirodo tokių atstovų yra, tačiau labai mažai, kai kurios gentys neturi visai, dėl to jų interesų niekas negina. Bet gerai tai, kad daugėja mokslus baigusių žmonių. Jie kreipiasi į tarptautinius teismus ir laimi bylas bei grąžina žmonėms žemes, tiesa, kitose vietose, nes grįžti ten, kur dabar nacionaliniai parkai, jau negalima.

Amoko džiaugėsi, kad raštingumas padeda kovoti už teisybę. Jis pripažino, kad kol žmonės neraštingi, jie daugelio dalykų nesupranta ir už pažadus lengvai pasiduoda kvailinami.

Kol su Amoko vaikštinėjau po gražiai įrengtą ir informatyvų lankytojų centrą, daug sužinojau. Labiausiai mane stebino tai, kad paprasti afrikiečiai nevertina gamtos apsaugos. Anksčiau jiems negaliojo jokie draudimai: medžiojo, ganė gyvulius, kirto medžius, rinko malkas, medų, uogas, riešutus ir kitokias gėrybes, gyveno žvėrių apsuptyje ir mokėjo puikiai prisitaikyti prie gamtos sąlygų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Atokvėpio minutė Serengečio nacionalinio parko stovyklavietėje, Tanzanijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Atokvėpio minutė Serengečio nacionalinio parko stovyklavietėje, Tanzanijoje

Atsiradus aibei draudimų ir atsidūrus už parkų ribos, daugelio čiabuvių genčių gyvenimo kokybė labai pablogėjo. Tad kodėl jie turi džiaugtis tuo, kas susiję su draudimais? Žmonėms labai sunku taikytis su valdžios iniciatyvomis plėsti saugomas teritorijas ar kurti naujas, padidinančias turistų srautus. Dėl ankstesnių skubotų ar net brutalių sprendimų nuoskaudos dar gyvos.

Vietos žmonėms labai daug rūpesčių kelia kuras, nes jo reikia kasdien, o parkų teritorijose negalima net lankytis. Neturėdami išeities ir bandydami į parkus papulti, žmonės mėgina apgauti jų prižiūrėtojus, prasmukdami slaptais takais.

Už malkų rinkimą Afrikos kaimų bendruomenėse atsakingos moterys ir mergaitės, kurioms ši užduotis – labai nelengva. Dar blogiau su gyvulių ganymu. Parkų teritorijose vešli žolė, milžiniški savanų ganyklų plotai, o už parkų ribų pievos nuganytos taip, kad buvusi žalia savana kai kur jau primena pusdykumę, vyksta intensyvi erozija. Ekologinės problemos čia tik aštrėja, nes dėl didelio gimstamumo didinamos gyvulių bandos.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Gelada babuinai Simieno kalnų nacionaliniame parke, Etiopijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Gelada babuinai Simieno kalnų nacionaliniame parke, Etiopijoje

Be AIDS ir ŽIV, viena rimčiausių problemų Afrikoje yra miegligės epidemija. Jos kaltininkė – musės cėcė populiacija. Afrikos čiabuviai nuo seno žinojo apie šią musę bei infekcijos židinius ir jų vengė. Musės dauginosi beveik negyvenamose miškingose teritorijose, o ganyklos joms buvo netinkamos, tad milijonai afrikiečių dėl šios musės neturėjo problemų. Dėl išplitusio europiečių galvijų maro išgaišo nemažai galvijų ir laukinių žvėrių, o buvusios ganyklos pamažu užžėlė krūmais bei medžiais ir tapo itin palankia terpe veistis musėms cėcė.

Šioms dauginantis, o žmonėms ir gyvuliams mirštant nuo miegligės, susidarė ydingas ciklas – galvijų vis mažėjo, o ganyklas užkariavo laukiniai augalai. Taip dėl europiečių išplatintų epidemijų išsikreipė natūralūs ryšiai tarp laukinės gamtos ir vietos žmonių.

Parkų paribiuose esančių kaimų gyventojai, stebėdami, kiek turistų atvyksta į jų atimtas žemes, neretai būna agresyvūs. Ypač juos siutina smalsūs fotografai, besistengiantys įamžinti vakariečiams pikantiškus skurdžios buities vaizdus ir sunkaus gyvenimo išvargintus veidus.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kriugerio nacionalinis parkas, Pietų Afrikos Respublika
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kriugerio nacionalinis parkas, Pietų Afrikos Respublika

Ne tik Tanzanijos, bet ir Kenijos, Pietų Afrikos šalių nacionaliniuose parkuose didysis pyrago gabalas tenka ne vietos gyventojams, tikriesiems buvusių teritorijų savininkams, o valdžiai ir įtakingiems asmenims. Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad vietos gyventojai niekaip nedalyvauja turizmo versle. Prie garsesnių nacionalinių parkų įvairiose Afrikos vietose čiabuviai siūlo turistams gausybę gražių ir originalių rankų darbo suvenyrų. Tai vienintelė nauda, kurie žmonės gauna iš tokių smalsuolių kaip mes, tad suvenyrų pirkimas – galimybė tiesiogiai paremti vietos bendruomenes.

Tiesa, tai gan laukinė prekyba. Antai masajai, ir Kenijoje, ir Tanzanijoje, siūlydami suvenyrus, vidinės desperacijos vedami, elgiasi labai įžūliai ir su tuo reikia susitaikyti. Jie tiesiog persekioja turistus, turi net sekimo ir informavimo sistemas: naudojami pasiuntinukai vaikai, mobilieji telefonai, įrengtos turistų stebėjimo vietos. Pirmoji akistata su iki ausų suvenyrais apsikarsčiusiais gyventojais būna įspūdinga, nes labai egzotiška, bet labai greitai tai pradeda erzinti ir pačius turistus.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Suvenyrų prekeiviai, Tanzanija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Suvenyrų prekeiviai, Tanzanija

Visgi į saugomų teritorijų problemą Amoko žvelgia optimistiškai ir sako, kad viskam normalizuotis reikia laiko ir vyriausybės pastangų. Svarbiausias uždavinys, pasak pašnekovo, suteikti žinių jaunajai kartai. Svarbu šviesti vaikus, aiškinti jiems gyvosios gamtos išsaugojimo būtinybę. Vaikai – tai ateitis, bet ne mažiau svarbu šviesti ir suaugusiuosius, nes skurdas verčia juos brakonieriauti, nepaisyti elgesio taisyklių nacionaliniuose parkuose.

Amoko teigimu, dauguma žmonių į gamtą žiūri kaip į gėrybių šaltinį: ateini ir pasiimi, ko reikia. O, kad tai vertybė, – tokiam mąstymui suformuoti reikia laiko, nes jau dabar yra tokia karta vaikų, kurie nėra matę gyvo dramblio, žirafos ar raganosio: „Kaip jūs vežate vaikus į zoologijos sodą, taip ir mūsų vaikus reikia vežti į nacionalinius parkus. Aplink didesnius kaimus ar miestelius dideliu atstumu nėra jokių gyvūnų: visi iššaudyti arba išvaikyti“, – pasakoja gidas Amoko.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Čiobės nacionalinis parkas, Botsvana
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Čiobės nacionalinis parkas, Botsvana

Gavęs tiek daug įdomios ir naudingos informacijos, nuoširdžiai padėkojau Amoko. Kaip gidas ir kaip eruditas, šis žmogus man padarė didžiulį įspūdį. Tik profesionalas per valandą gali papasakoti tiek daug.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ jau antrą dešimtmetį rengia keliones į Afriką, kurių metu yra aplankomi didžiausi ir gražiausi nacionaliniai parkai bei kitos saugomos teritorijos. Kviečiu keliauti kartu su manimi ir „GRŪDA“!

Artimiausios kelionės į Keniją ir Tanzaniją – 2019 m. spalio mėnesį bei 2020 m. vasario, rugpjūčio ir spalio mėnesiais.
Artimiausia kelionė į Pietų Afrikos respubliką – 2020 m. kovo mėnesį (vietų yra).
Artimiausia kelionė į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio mėnesį (liko tik 2 vietos).
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.

Grūda
Grūda

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje