Indonezija labai toli nuo Lietuvos – tūkstančiai jos salų plyti pietryčių Azijoje, Indijos ir Ramiojo vandenynų sandūroje. Indonezijos archipelagas yra ypatingoje vietoje – pusiaujuje. Paprastai kalbant, Indonezija yra pačiame Žemės viduryje, o tos pačios kelionės metu pusiaują gali tekti kirsti nuo kelių iki keliolikos kartų.
Istorija mena, kaip 1512 m. vienas portugalas Indonezijos Molukų salyne aptiko prieskonių, kurie pavergė Europą: gvazdikėlių, muskato, pipirų, cinamono.
Gvazdikėlius mūsų gidas pavadino kvapniuoju auksu. Pasak jo, dėl šio turto Rytų Indijos salynas ir buvo kolonizuotas. Tiesa, gvazdikėlių tėvynėje Indonezijoje šis prieskonis maistui beveik nenaudojamas.
Indonezija stebina savo etniniu bei kultūriniu paveldu. Bene įspūdingiausi paminklai – Borobuduro budistų ir Prambanano hinduistų šventyklos Javos saloje. Manoma, jog minėtos šventyklos yra senesnės net už Ankoro šventyklų kompleksą Kambodžoje. Abi įtrauktos į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą 1991 metais.
Na, o gamtos įvairovė tiesiog stulbina: ugnikalniai (šiuo metu Indonezijoje yra apie 150 aktyvių ugnikalnių), krateriuose susiformavę ežerai, atogrąžų miškai, didingos ryžių terasos, nuostabios pakrantės, spalvinga povandeninio gyvenimo įvairovė.
Visa tai ir vilioja keliautojus į Sumatros, Javos, Borneo, Sulavesio, Balio ir Papua Naująją Gvinėją ar dar kitas salas. Iš viso Indonezijoje priskaičiuojama apie 17 tūkst. salų! Tiesa, tik apie 6 tūkstančių yra apgyvendintos.
Protingieji batakai
Salyne priskaičiuojama per 150 etninių grupių: javiečiai, sundai, mandūriečiai, malajai, batakai, baliečiai, papuasai... Gan didelė etninė grupė yra Sumatros batakai, daug jų atstovų yra Indonezijos valdžioje. Batakai nesidrovėdami teigia esą labai protingi.
Jie didžiuojasi išlaikę senąsias tradicijas ir ritualus, kurie turistams – vienos įdomiausių atrakcijų. Tiesa, ne visi turistai psichologiškai tam pasirengę.
Sumatroje buvau liudininkė, kaip gidas puolė raminti iš siaubo perbalusią turistę, tikindamas, jog per jaučio aukojimo ritualą ji neišvys nė lašelio kraujo. Per parodomuosius ritualus jaučio niekas neskerdžia, tad ritualą stebinčių baimės būna nepagrįstos.
Sulavesio vaiduokliai
Sulavesio saloje yra daugybė tradicinių kapaviečių. Laidojimo būdai labai įvairūs, kiekvienas kaimas turi savas atsisveikinimo su mirusiuoju apeigas. Bendra tradicija yra tokia: kai miršta žmogus, būtina paskersti dvidešimt jaučių ir pakviesti per tūkstantį žmonių.
Jei negali to padaryti, neturi teisės laidoti mirusiojo. Tokiais atvejais vaiduoklis (negyvėlis) pakabinamas kur nors namuose, pavyzdžiui, ant stogo ir džiovinamas. Laidotuvės gali būti atidėtos metams, dvejiems, trejiems, kol mirusiojo artimieji sutaupys pinigų tradicinėms laidotuvėms.
Netgi juokaujama, kad šioje saloje pavojinga vesti, nes jei žmonos giminėje kas nors numirs, vyrui gali tekti visą gyvenimą už tai mokėti.
Gyvūnijos pasaulio „žvaigždės“
Indonezija didžiuojasi savo draustiniais Sumatros ir Borneo salose. Garsiausi draustinių „gyventojai“ – „miško žmonės“ orangutanai, didžiausi pasaulyje medyje gyvenantys gyvūnai. Dabar pasaulyje jų išlikę vos 30 tūkst., 7 tūkst. gyvena būtent Sumatroje.
1971 m. į Indonezijos Tandžung Putingo nacionalinį parką Kalimantane atvyko lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologė Birutė Galdikas. Čia ji įkūrė orangutanų stebėjimo ir reabilitacijos centrą, o saloje sukauptą patirtį aprašė savo knygoje „Rojaus atspindžiai“, kuri lietuvių kalba pasirodė 2011 metais.
Bukit Lavango tropinėse džiunglėse, į kurias taip veržiasi atvykėliai, galima išvysti ne tik orangutanų, kurie ten jau įprato misti lankytojų jiems paliekamu maistu (bananais, pienu).
4–5 valandas keliaudami per džiungles specialiai ten įrengta trasa, egzotikos išsiilgę svetimšaliai dairosi ir kitokių rūšių beždžionių (makakų, gibonų), dramblių, įspūdingų Sumatros povų, skraidančių voverių, mėgaujasi nematytų margaspalvių paukščių plasnojimu.
Bene labiausiai sėkmė nusišypso tiems, kurie pamato itin retos dūminių leopardų rūšies atstovą. Šių plėšriųjų kačių kailis išmargintas didelėmis tamsiomis netaisyklingos formos dėmėmis. Dūminiai leopardai gyvena po vieną ir vaikšto daugiausia medžių šakomis.
Rinkos ir Komodo salose esančiame Komodo nacionaliniame parke turistus vilioja garsieji Komodo drakonai. Tai maždaug 3 m ilgio driežai. Drakonais jie vadinami pirmiausia dėl to, kad priviliotų kuo daugiau turistų. Šie driežai voranai minta mėsa ir priklauso plėšrūnų „klanui“. Ir nors nacionalinio parko darbuotojai parūpina drakonams maisto, turistams verta neprarasti budrumo, išvydus egzotiškuosius driežus.
Praleidus kelias dienas gamtos parkuose smagu buvo praleisti naktį ekolodžijoje Bukit Lavange.
Beje, indoneziečiams labai vertina švarą, svarbiausi dalykai jiems – prausimasis ir skalbimas.
Beje, indoneziečiams labai vertina švarą, svarbiausi dalykai jiems – prausimasis ir skalbimas. Taigi, net ir ekolodžijose buvo įrengtas senovinis dušas.
Lodžijos prieigose yra vandens rezervuaras, iš kurio gali prisipilti vandens į tam skirtą gilų indą.
Tačiau pačiam lipti į indą draudžiama. Yra kaušas, kuriuo semiesi iš ten vandens ir prausiesi. Beje, vanduo šiltas tik tiek, kiek saulutė pašildo... Nuo įkyrių mašalų turistus saugo tankus tinklelis.
Ekolodžijoje nėra nei televizoriaus, nei telefono, nei kompiuterio. Saldus miegas visiškoje ramybėje garantuotas.
Pramoninių monstrų plantacijos
Sumatroje ir kitose salose didžiulius plotus užima kaučiukmedžių ir palmių plantacijos. Kaučiukmedžių teritorijos atnaujinamos kas 20–30 metų. Stebėjau, kaip išgaunamas natūralus kaučiukas. Kamieno žievėje nuolat įpjaunamos rievės, kuriomis srūva pieno sultys – lateksas. Jame būna 20–35 proc. kaučiuko.
Iš kaučiukmedžių kamienų lateksas be perstojo teka į pritvirtintus indelius. Darbas vyksta ištisą parą ir jam samdomos nemažos darbininkų pajėgos.
-
Džakartos lūšnynuose mėnesį praleidęs Vytautas Jankulskas: „Indonezijoje gali keliauti be pinigų“
-
Tarsi iš atviruko: penki atokiai įsikūrę, tačiau kvapą gniaužiantys miesteliai
-
Ką Indonezijoje galima nusipirkti už 1 eurą?
-
Indonezijoje gyvenanti Viktorija Panovaitė: „Kai kuriuos dalykus čia dar pratinuosi“
Aliejinės palmės, kurių vaisiai subrandina vertingą aliejų, irgi dirba verslui. Jos labai kenkia gamtai, nes auginamos pramoniniu būdu.
Per parą tokia palmė sugeria iki 17 litrų vandens.
Taip šie monstrai išsiurbia iš dirvožemio visą vandenį. Po kelių dešimtmečių tokios palmių plantacijos iškertamos, ir ši veikla tęsiama jau naujuose žemės plotuose, dažniausiai – iškirstų miškų vietoje. Kai pasiteiravau, kur galėčiau įsigyti palmių aliejaus, gidas nustebęs paklausė, kur aš dėsiu visą cisterną.
Pasirodo, į mažus buteliukus tokio aliejaus niekas nepilsto, nes Indonezijoje neišvystyta perdirbimo pramonė. Visą itin vertingą žaliavą ši šalis eksportuoja, o aliejų naudoja tik maisto gaminimui.
Papua vilionės
Papua yra Indonezijos provincija, užimanti didžiąją dalį Indonezijai priklausančios Naujosios Gvinėjos salos dalies. Ten gyvenantys papuasai labai mėgsta turistams demonstruoti tūkstantmetes savo tradicijas – karo šokius, kiaulės pjovimo ceremoniją ir pan.
Šioje saloje labai mažai kelių, upių kelių, daugelis vietų tiesiog nepravažiuojamos. Ten netgi automobiliai gilyn į Papua salą skraidinami lėktuvu.
Papua džiunglėse verta išbandyti maršrutą pėstiesiems, kuriame neskubant užtrunkama maždaug keturias valandas. Beje, pasak žygių vadovų, Papua džiunglėse įrengtus maršrutus labai mėgsta ir jaunimas, ir solidaus amžiaus turistai, kurie be didelių pastangų įveikia netrumpą nuotolį, kuriame netrūksta adrenalino.
Dar viena stebuklinga erdvė Vakarų Papua provincijoje – Keturių Karalių salos (Raja Ampat Islands). Pasak mokslininkų, tai yra turtingiausia vieta pasaulyje savo povandeniniu gyvenimu. Be to, Keturių Karalių salos yra tikras rojus povandeninės fotografijos ir nardymo mėgėjams.
Margasis Balis
Apžvelgiant Indonezijos platybes nevalia praleisti turistų itin pamėgtos Balio salos. Tai viena mažiausių, gražiausių ir lankomiausių Indonezijos salų, kurią pelnytai vadina žemės rojumi, ugnikalnių ir šventyklų sala. Balis – vienintelė nemusulmoniška Indonezijos sala, 93 proc. jos gyventojų išpažįsta hinduizmą.
Balio pažiba yra salos simbolis Agungo vulkanas (3148 m aukščio), pastarąjį kartą atgijęs 1963 metais. Turistai itin pamėgo išvykas į Agungo viršūnę, kad galėtų stebėti nenusakomo grožio saulėlydžius ir saulėtekius. O Agungo kalno šlaite stūkso įspūdingas Pura Besakih šventyklų kompleksas, statytas XI amžiuje.
Durianas, B1 ir kiti delikatesai
Kelionėje po Indonezija teko paragauti įdomių produktų. Vienas tokių – gardi sriuba iš jaučio kaulų. Vietiniai gyventojai, tiesa, sriubą valgo kitaip nei mes: jie pila ją ant ryžių ir tada semia ja su šaukštu. Ragavau ir apvalaus, ir spygliuoto duriano.
Azijoje jis vadinamas vaisių karaliumi, tačiau dauguma vakariečių turistų jo nesiryžta paragauti dėl skleidžiamo nemalonaus kvapo. Dėl šios priežasties durianą draudžiama valgyti viešbučiuose bei kitose viešose patalpose.
Įveikus durianą iš gido gavau komplimentą: neva aš buvau tik septinta europietė, kuri jo akivaizdoje mėgaudamasi valgė dvokiantį saldaus skonio vaisių.
Indonezijoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, populiarūs skrudinti vabzdžiai. Be to, čia gaminami patiekalai ir iš šikšnosparnių, didžiulis delikatesas yra kregždučių sriuba.
Salose, pvz., Sumatroje, labai mėgstamas barbekiu iš šunienos ir iš kiaulienos.
Kaimuose, kur yra ryžių terasos, kur auginama daug daržovių, šunys pasitelkiami kaip sargai, kad apsaugotų būsimą derlių nuo graužikų. O kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių šunys tampa nebereikalingi, juos parduoda kaip mėsą maistui.
Jei pakelėje matysite nedidelę lauko užeigėlę su ženklu „B1“, žinokite, kad čia ruošiamas šunienos šašlykas. Jei ženklas „B2“ – ragausite kiaulienos šašlyką.
Indonezijoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, populiarūs skrudinti vabzdžiai. Be to, čia gaminami patiekalai ir iš šikšnosparnių, didžiulis delikatesas yra kregždučių sriuba.
Didžiulį įspūdį paliko indoneziečių spaudžiamos įstabaus skonio sultys ir, žinoma, kvapnioji Javos bei Sumatros kava, kurios šiais laikais galima įsigyti ir specializuotose parduotuvėse Lietuvoje.
Kalbančios spalvos
Dar Indonezija įdomi savo amatais. Ten nuo seno paplitusi drožyba iš medžio, audimas, batika. Pasiūlos įvairovė akinanti. Audimo raštams būdingos geometrinės figūros, kuriose vyrauja keturios spalvos: balta simbolizuoja rojų, mėlyna – Dievo palaimą, raudona – gyvybę (kraujas), juoda – mirtį.
Kad ir kaip daug žinosite apie Indoneziją bei ko tikėtis vienoje ar kitoje saloje, šalis sugebės jus pergudrauti.
Ji gerokai papurtys atvykėlių jausmus, kaskart priversdama nuoširdžiai stebėtis, mėgautis, baimintis, žavėtis, didžiuotis savo drąsa. Tai suteiks adrenalino ir naujos patirties. Pakeis požiūrį į daugelį dalykų. Ugdys pakantumą, laisvumą.
Artimiausia West Express kelionė į Indoneziją – 2015 m. lapkričio 5 d.
