Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 7d. 15:28

Išnykusių civilizacijų keliais. Meksika, Gvatemala, Hondūras ir Belizas (II dalis)

Atitlano ežeras ir San Pedro ugnikalnis, Gvatemala
Shutterstock nuotr. / Atitlano ežeras ir San Pedro ugnikalnis, Gvatemala

Žmonijai žinoma daug galingų civilizacijų. Jos kūrėsi ir nyko. Vienos savaime dėl neaiškių priežasčių, kitas sunaikino galingesni, agresyvesni užkariautojai. Tačiau visko neįmanoma sunaikinti: išliko rankomis statyti pastatai, skirti įvairioms apeigoms ir gyvenimui, rašytiniai paminklai, dailės, architektūros kūriniai, iš kurių, kaip iš mozaikos akmenėlių, sudėliojame savo suvokimą apie gyvenimus, gyventus prieš tūkstančius metų.

Jūsų dėmesiui – pirmos šio pasakojimo dalies tęsinys.

Važiuojant su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ Gvatemalos link, greitai paaiškėja, kad civilizuotoji Amerika tolsta nuo mūsų, o mes jau paslaptingame majų palikuonių indėnų pasaulyje, kur gyvenimas, rodos, sustojo prieš kelis amžius, kur ir dabar šeima renkasi dūmines, šiaudiniais stogais dengtas pirkeles, kuriose gaminamas paprastas maistas – kukurūzų paplotėliai – tortilijos, vyrai dirba laukuose, o pagrindiniai jų darbo įrankiai – kauptukas ir mačėtė.

Moterys prižiūri vaikus, audžia ryškiaspalvius audinius iš agavos, jukos ir palmių pluošto pagamintais siūlais.

Majų indėnų kaimelių gyvenimas – tai tūkstantmečių ritualas: lauko darbai, tekstilės audiniai, religiniai ritualai, kurie atliekami iki šiol.

Kaimeliuose viskas taip, kaip prieš daug daug metų, ir jei ne klaikiai nederantys svetimkūniai – didžiuliai „Coca-Cola“ reklaminiai skydai, pamanytum, kad atsidūrei praeityje. Ypač – kai patenki į buvusios majų civilizacijos galybės liudytoją – vieną paslaptingiausių vietų pasaulyje – Palenkės miesto griuvėsius, slypinčius toli nuo pagrindinių kelių, atogrąžų džiunglių tankumyne.

Visos majų piramidės turėjo sakralinę paskirtį, vienintelėje Palenkės miesto didingoje 683 m. aukščio piramidėje buvo palaidotas šio miesto valdovas Pakalis, valdęs 68 metus. Jo sarkofage rasta nepaprasto grožio meno dirbinių, pomirtinė kaukė iš 200 nefrito gabalėlių. Iš majų rašmenų sužinome, kad miestas labiausiai klestėjo valdant Pakaliui, kuris sostą paveldėjo būdamas 12 metų. Kitaip negu kituose majų miestuose, Palenkėje – saviti stogai, pastatų dizainas, palyginti nedidelės Saulės, Kryžiaus šventyklos, nuostabūs antkapiai, išpuošti reljefiniu tinku, žaidimo kamuoliu kiemas, Įrašų šventykla, o joje majų rašmenimis surašytame Mendosos kodekse išvardyti miestai, kurie mokėjo duoklę Tenočitlanui.

Didžiumą šio miesto pastatų dar slepia džiunglių augalija, bet tikėtina, kad čia vykdomi archeologiniai kasinėjimai padės įminti daug šio miesto paslapčių. Mieste, kadaise užėmusiame 20 kv. km plotą, atkasta tik maždaug 30 pastatų, tikimasi surasti dar apie 5000.

Shutterstock nuotr./Sumidero kanjonas, Meksika
Shutterstock nuotr./Sumidero kanjonas, Meksika

Plaukiame Sumidero kanjonu, kurio sienos kyla į 1000 metrų ir dar didesni aukštį, aplankome autentiškus indėnų kaimus džiunglių gilumoje ir įspūdingu kalnų keliu patenkame į Gvatemalos ugnikalnių kraštą.

Šalies pasididžiavimas – Atitlano ežeras. Apsuptas ugnikalnių ir indėnų kaimelių, ežeras laikomas vienu gražiausių ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.

Rūstaus Akvos ugnikalnio papėdėje jaukiai įsikūrusi senoji Gvatemalos sostinė Antikva, kurios pradžia siekia XVI amžių. Po galingo žemės drebėjimo 1527 m. ežero, kuris tyvuliavo Akvos ugnikalnio krateryje, vanduo nuplovė miestą.

Gvatemaliečiai greitai pastatė naują miestą buvusio vietoje, tačiau 1776 m. žemės drebėjimas sugriovė ir jį, todėl sostinė perkelta į saugesnę vietą.

Atstatyta ir senoji sostinė, dabar vadinama Antikva Gvatemala.

Gvatemala pastebimai tvarkingesnė ir švaresnė už Meksiką, nors ir gerokai skurdesnė. Šalies ekonomika po truputį atsigauna po ilgo pilietinio karo, šalies vyriausybė daug investuoja į švietimą, pradinis išsilavinimas yra privalomas, o vaikai iš atokesnių vietovių į mokyklas vežami nemokamai. Turistus nuo vagių ir pakelės plėšikų čia gana akylai saugo turizmo policija, kadangi valstybė gauna dideles pajamas iš turizmo industrijos.

Nors gyvenimas skurdus, žmonės linksmi ir malonūs, apgirtusių nepamatysi, nėra ir gatvėse elgetaujančių vaikų. Retai išvysi moterį be mažylio skaroje ant nugaros, neretai ir su keliais, net 4–5 m. vaikas per petį persimetęs tempia broliuką ar sesutę.

Metai čia turi du laikus – lietingąjį ir sausąjį. Abu trunka po šešis mėnesius. Mes buvome balandžio mėnesį – visi laukė prasidedant lietingojo periodo, tuomet, jų žodžiais, viskas sužaliuos.

Shutterstock nuotr./Antikva, Gvatemala
Shutterstock nuotr./Antikva, Gvatemala

Kaip viešint ugnikalnių krašte nesusigundyti kopimu į veikiantį 3000 m. aukščio Pakajos ugnikalnį? Nenusakomai keistas jausmas apima, kuomet stovi ant ugnikalnio kraterio krašto ir stebi kunkuliuojančią lavą. Tuomet pajunti žmogaus menkumą ir didingos gamtos jėgą.

Nuo Pakajos ugnikalnio atsiveria nuostabus vaizdas į tolumoje stūksančius kitus ugnikalnius – Akvą, Fuego ir Akatenangą.

Toliau – Hondūras ir pažintis su garsiausia bei didžiausia šioje šalyje majų gyvenviete – dinastijų miestu Kopanu, kuris dar vadinamas „Naujojo Pasaulio Atėnais“.

Kopano griuvėsiai iki XIX a. slypėjo džiunglių gilumoje, kol juos surado archeologai. Miestas išsidėstęs Kopano upės krantuose, jame keturios aikštės, kiekvienoje stovi laiptuota piramidė – buvusi šventykla ar rūmai.

Klestėjimo laikotarpiu (1250–1524 m.) šiame mieste gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Šiandien čia yra rasta 3500 piliakalnių ir 5000 įvairios paskirties statinių. Nuostabiausias Kopano statinys – hieroglifų laiptai šalia Dievo altoriaus. Laiptai pastatyti valdovo Smouko Šelo 749 m., turi 72 pakopas, yra 16 m pločio. Laiptus puošia 1250 piešinių, pasakojančių šio miesto valdovų istoriją nuo pirmųjų karvedžių-karalių iki šių laiptų statytojo.

Tarp kitų „įžymybių“ – pokylių rūmai ir statulos, kurios atspindi juos stačiusių Kopano valdovų valdžią.

Shutterstock nuotr./Kopano archeologinė radimvietė, Hondūras
Shutterstock nuotr./Kopano archeologinė radimvietė, Hondūras

Vėl grįžtame į Gvatemalą, kad aplankytume Gvatemalos brangenybę – Peteno vietovėje esantį Tikalio miestą. Jis – garsiausia majų kultūros archeologijos vietovė. 1500 metų šioje vietoje stovėjusi ir dėl neaiškių priežasčių IX a. majų palikta gyvenvietė užima 64 kv. km plotą. Kadaise šiame džiunglių supamame mieste gyveno apie 100 tūkst. gyventojų.

Archeologai atkasė apie 3000 įvairios paskirties pastatų-šventyklų, ceremonijų aikščių, žaidimų kiemų, gyvenamųjų namų. Pagrindinė – didžiojo Jaguaro šventykla, pastatyta apie 700 m.

Manoma, kad Tikalis yra viena iš nedaugelio ypač stiprią energiją turinčių vietų pasaulyje.

Panamerikos greitkeliu, palydėti pakelės prekeivių su didžiuliais egzotiškų vaisių ir saldumynų padėklais, važiuojame Belizo, buvusio Britų Hondūro, link. Tai yra kalnų, pelkių ir tropinių džiunglių kraštas, buvęs vergų persiuntimo postas ir jūros piratų prieglobstis, ilgai buvęs ir Anglijos kolona. Dar dabar vietos valiutoje – Belizo doleryje – puikuojasi Anglijos karalienės atvaizdas.

Majai savo miestus statė ir žemumose, ir kalnuose. Vienintelė majų gyvenvietė Tulumas yra ant jūros kranto. Čia dar gyveno majai, kai 1502 m. atplaukė ispanų laivas. Negalėdami susikalbėti, vietiniai gyventojai rodė, iš kur jie atvyko ir kartojo „maiam“. Taip majams ir prigijo šis pavadinimas.

Jukatano pusiasalio viduryje, geroje strateginėje vietovėje, stovėjo majų miestas Čičen Ica, kuris buvo įkurtas apie 450 m. Čičeno miestas klestėjo apie penketą amžių, paskui, IX a. viduryje, dėl sunkiai nuspėjamų priežasčių dauguma majų karalystės miestų buvo palikti ir pamažu sunyko.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Tikalis, Gvatemala
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Tikalis, Gvatemala

Tokia pat lemtis ištiko ir Čičeną, kol galiausiai į miestą atsikraustė majų kalba kalbanti gentis, kuri vadino save „ica“, ir miestas buvo pavadintas Čičen Ica. Naujieji gyventojai palaikė glaudžius ryšius su toltekais, pagrindine to meto Centrinės Meksikos jėga. Jų įtaka ryškiai atsispindi Čičen Icos statinių motyvuose – žygiuojantys jaguarai ir ereliai, paaukotų žmonių kaukolės.

Didžiulės akmenyje iškaltos gyvačių galvos puošia Karių šventyklą.

Majai, talentingi astronomai ir matematikai, sukūrė kalendorių, pagrįstą tiksliais dangaus kūnų stebėjimais, kurį taikė savo religinėms apeigoms.

Kukulkano piramidė – tai milžiniškas kalendorius. Piramidę sudaro devyni lygmenys, iškloti 52 plokštėmis – tiek metų sudaro majų-toltekų ciklą. Kiekvienos pusės laiptai turi 364 pakopas, o pridėję viršūnės laiptelį, gausime 365 dienas: tiek, kiek metuose yra dienų.

Pavasario ir rudens lygiadienį, kai saulė meta šešėlį ant piramidės šiaurinių laiptų, saulės spindulys atrodo lyg ilga „gyvatė“, kuri šliauždama žemyn susijungia su akmeninės gyvatės galva laiptų papėdėje.

Kukulkano piramidėje dunkso kita, daug senesnė piramidė, kurioje yra lietaus dievo Čak Mulo skulptūra jaguaro formos soste.

Čia yra ir salė su tūkstančiu kolonų, ir kiemai žaisti kamuoliu, o ant dviejų akmeninių terasų – buvusi majų observatorija.

Baisiausias statinys Čičen Icoje yra Tzompantli – kaukolių platforma. Stačiakampio formos pastatas primena didžiulį sarkofagą, o raudonai rudos sienos dekoruotos keturiomis eilėmis kaukolių piešinių. 1520 m. Čičen Icą užkariavo ispanai. Jų atėjimas miestui ir majų kultūrai sudavė mirtiną smūgį. Miestas ištuštėjo ir virto griuvėsiais, apaugo medžiais ir brūzgynais, kol XIX a. buvo surastas.

Shutterstock nuotr./Kukulkano piramidė, Čičen Ica, Meksika
Shutterstock nuotr./Kukulkano piramidė, Čičen Ica, Meksika

Pravažiuota, praeita, praplaukta laivais apie 5 tūkst. km. Po kelių dienų poilsio prašmatniame Meksikos kurorte – Kankune – kelionė namo.

Galima aprašyti patirtus išpūdžius, kuriais gėrėsimės visą gyvenimą. Tačiau neįmanoma aprašyti supančių garsų simfonijos, einant džiunglių takais, agavų grožio, iš kurių sulčių gaminamas populiariausias Meksikos gėrimas „Licor divino“ (liet. – „Dievų gėrimas“), kurį mes vadiname tekila, pasiplaukiojimo gondolas primenančiais laivais, Chapultepeco parke, skambant meksikiečių liaudies mariachi ritmams, ar pasivaikščiojimo gražiausia Meksiko gatve Paseo de la Reforma.

Vėl ir vėl galvoji apie tas paslaptingas tautas, kurios gyveno nepažįstamą mums gyvenimą didžiulėse imperijose, statė didingas piramides ir šventyklas tuo laiku, kai, anot poeto Sigito Gedos, „Lietuvos dar nėr nė vardo. Lietuva – ledynus varto“.

Ir vėl svajoji apie naujas keliones.

Shutterstock nuotr./Agavų plantacija Meksikoje
Shutterstock nuotr./Agavų plantacija Meksikoje

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ rengiamos 21 dienos kelionės „Senųjų civilizacijų, džiunglių, vulkanų ir Karibų spalvų vaivorykštė: Meksika – Belizas – Hondūras – Gvatemala – 2020 m. kovo ir spalio mėnesiais.

Visas keliones į Centrinę Ameriką galite rasti ČIA.

Grūda
Grūda

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje