Pinigai. Svarbu, nes be jų – niekur... Pinigus keitėmės banke, už 1 USD gaudavom apie 1830 pesų. Bėda ta, kad valiutą keičia tik vienintelis bankas „Bancolombia“, kiti kažkodėl to nedaro. Dar galima keistis pinigų keityklose, kur mums siūlė 1600 pesų už 1 USD. Arba gatvėje. Girdėjome šūksnius 2200 pesų už 1 USD, tačiau kyla pagrįstas klausimas, kaip jiems tai apsimoka. Atsakymą sužinojome, kai vienas turistas apsistojęs mūsų hostelyje buvo apiplėštas, kai keitėsi savo 500 USD.
Kai pinigus nusiimdavome nuo kortelės banke (ne bankomate, nes šie kažkodėl tomis dienomis, kai reikėjo, neveikė), kursas buvo taip pat geras, tačiau papildomai nuskaičiavo 28Lt.
Žmonės. Skirtingi, tačiau nepavojingi. Gatvėse daug pardavėjų savo šūksniais siūlančių kažką pirkti – vaisius, daržoves, saulės akinius, tušinukus, sultis ir dar daug ką. Atrodo, kad daugelis verčiasi individualia veikla ir samdomo darbo nedaug. Gatvėje pajauti, kad „kiekvienas už save“. Tačiau tame nėra jokios bėdos, tiesiog reikia dažnai purtyti galvą ir sakyti: „No, gracias“.
 |
| Greitgrisim.lt/Kolumbietė su vaiku |
Kad ir kaip norėtume kartais tai nuslėpti, akivaizdžiai matosi, kad esame užsieniečiai. Ir negelbės čia nei skrybėlės, nei pončai. Jų ir nepirkom. Tačiau tai turi gerąją pusę – kolumbiečiai yra labai smalsūs žmonės. Jie visada paklaus iš kur esate. Labiau išsilavinę miestų gyventojai žino Lietuvą, o nežinantiems užtenka pasakyti, kad tai Europoje. Dar padeda frazė „Antanas Mockus yra lietuvis“ – visai tinka užmegzti ilgesnį pokalbį. Kolumbiečiai mėgsta bendrauti. Jeigu turite bet kokį klausimą, galite drąsiai stabdyti praeivius ir klausti, jie visada padės, o jei reikės net šiek tiek palydės. Aišku, reikia klausti ispaniškai, nes angliškai kalba nedaug kas. Bet kokiu atveju su vietiniais būtina kontaktuoti ir nieko nebijoti, nes jiems tai taip pat yra pramoga. Jie nekasdien sutinka užsieniečių, o dar iš tokios keistos šalies kaip Lietuva.
 |
| Greitgrisim.lt/Saldumynų parduotuvė Kolumbijos miesto gatvėje |
Maistas. Dieną kavinėse visi valgo dienos pietus (isp. „almuerzo“ – žodis, kuris tikrai padeda sutaupyti). Kainuoja apie 3 USD. Prasideda nuo sriubos. Reikia pasirinkti žuvis/mėsa/vištiena, o lėkštėje šalia to gauname salotų, ryžius, keptą bananą „platano“, ir pupelių. Gatvės kulinarai dažniausiai siūlo: „Arepa“ – tai toks kukurūzų miltų paplotėlis su įvairiais įdarais (sūriu, vištiena, plėšyta mėsa) viduje, bei ant grotelių keptas dešreles arba mažus „ale-šašlykus“. Kolumbiečiai labai mėgsta valgyti saldžiai. Visi saldainiai keletą kartų saldesni nei mums įprasta. Net „natūralus“ jogurtas čia nevalgomai saldus.
 |
| Greitgrisim.lt/Jūros gėrybių patiekalas |
Gėrimai. Pirmiausiai būtina išbandyti natūralias sultis. Jas spaudžia iš pačių įvairiausių vaisių, kurių pavadinimus išmokti ir atsiminti nelengva, tačiau eksperimentuoti būtina. Vienas Eglės eksperimentas baigėsi tuo, kad užsisakiusi iš pavadinimo įdomiai skambančių, vėliau gavo burokų sultis. Tačiau tokios nesėkmės nebrangios. Sultys kainuoja apie 1,2 USD. Būtina pirkti geriamą vandenį, nes vanduo iš čiaupo netinkamas. 1,5 litro butelis gali kainuoti ir 2 USD, tačiau jeigu apsistojate ilgesniam laikui – pirkite 5 litrų vandens plastikiniame maiše. Alus po 0,33 litro, kainuoja iki 1 USD. Vynas kainuoja tiek kiek Lietuvoje. Palyginus su kitomis prekėmis tikrai brangus.
Gamta. Tiesiog nuostabi. Gamta greičiausiai šioje šalyje yra svarbiausias dalykas, kurį reikia pamatyti. Buvome kalnuose bei paplūdimiuose. Visur nuostabiai gražu. Daug nesiplėsim, nuotraukos įrašuose apie Kolumbiją papasakos daugiau.
Fauna ir flora. Šalis arti pusiaujo, tai reiškia, kad čia visko daugiau ir viskas atrodo daug egzotiškiau. Neveltui Kolumbija yra viena didžiausių gėlių eksportuotojų. Būnant gamtoje reikia turėti omenyje, kad čia pilna nuodingų gyvačių ir vorų. Aišku, mums pasisekė ir jų nesutikome. Matėme tarakoną, čia jie dydžio, kaip trys lietuviški.
Transportas. Daugelis mašinų korėjietiškos – Hyundai, Kia, Chevrolet ir pan. Miestuose apstu mažų geltonų taksi automobilių, kurie kiekvienas pravažiuodamas papypsi, taip siūlydamas savo paslaugas. 15 minučių kelionė taksi kainuoja apie 2-3 USD. Miesto autobusų sistema pakankamai paini, nes jie stoja bet kur, kai žmogus pamoja ranka. Išlaipina keleiviui paprašius – panašu į lietuviškus „mikriukus“. Tarpmiestiniai autobusai labai patogūs, daug geresni nei lietuviški. Aišku ir atstumai čia kiti. Apie mašinos vairavimą Kolumbijoje galvoti neverta, tai sukels daugiau rūpesčių nei patogumų.
Nakvynė. „Hosteliuose“ nakvynės kaina nuo 7-8 USD su virtuve, wi-fi, knygų apsikeitimo vietomis. Beje, keliaujant tokiu būdu pradedi pažinti ne tik šalies, kurioje esi, bet ir kitų keliautojų šalių kultūrą. Štai per mėnesį sužinojome, kad visa Europa vieningai nemėgsta vokiečių, kad Slovakai ir Čekai griežia vieni ant kitų dantį, kad vis dar yra ir europiečių keliautojų nežinančių Lietuvos.
 |
| Greitgrisim.lt/Kolumbijos policininkas |
Saugumas. Tai buvo vienas pirmųjų klausimų, kuriuos išgisdavome Lietuvoje pasakę apie planus aplankyti Kolumbiją. Dabar galime drąsiai atsakyti, kad frazė „Kolumbijoje labai nesaugu“ yra daugiau stereotipas nei realybė. Kol vadovaujiesi sveiku protu, neini į atokias vietas sutemus ir neatrodai žioplas turistas – čia visai saugu. Nereikia su savimi nešiotis daug pinigų, jokių brangiai atrodančių papuošalų ar aksesuarų ir pikta akis neužklius. Šiaip tas pats kaip bet kur kitur – Vilniuj, Londone ar Šiauliuose. Daugelį gasdina Kolumbijos FARC – tai tie „guerillas“, kurie gyvena kalnuose, kariauja prieš valstybę ir grobia žmones. Šiuo metu padėtis tikrai gera, FARC yra išstumti iš daugelio teritorijų, jų pajėgos smarkiai sumažėjusios. Jie taip pat negrobia eilinių žmonių, ar turistų. Savo aukas pasirenka iš anksto, labai apgalvotai ir vienus turtingiausių šalies gyventojų. Turistų grobimu anksčiau užsiimdavo eiliniai banditėliai, kai šalis buvo chaose. Gatvėje normalu matyti kariškai atrodančius policininkus. Nuo mums įprastų lietuviškų jie išties skiriasi. Pirmiausia, fiziniu pasirengimu, nes prie bet kurio Kolumbijos policininko pastačius standartinį pilvotą lietuvišką patrulį matysime akivaizdų skirtumą. Taip pat, čia jie ginkluoti koviniais automatais. Ir jų pilna visur. Iš vietinių sužinojome, kad Kolumbijos policininkai jau daug metų iš eilės yra geriausi tarp visų Pietų Amerikos šalių tvarkdarių. Tą gerumą jie aiškinasi kasmet. Stiprios policijos pajėgos susikūrė istoriškai. Kai klestintys narkotikų karteliai pradėjo legalizuoti savo pinigus steigdami autobusų kompanijas, žmonių gyvenimas tapo nesaugus, nes kariaujantys karteliai nuolat sprogdino vieni kitų autobusus. Labiausiai nuo to kentėjo gyventojai ir valdžia tiesiog privalėjo užtikrinti viešąją tvarką. Dabar čia tikrai saugu.
 |
| Greitgrisim.lt/Kolumbijos kariai saugantys dingusį indėnų miestą |
Sienos su Venesuela kirtimas. Kirsti sieną galima dvejose vietose: ties Maicao-Maracaibo ir ties Cucuta-San Cristobal. Mes sieną kirtome ties Maracaibo. Du kartus. Artėjant prie sienos iš abiejų pusių vis dažnėja ir patikrinimo postai pilni muitininkų. Tokių patikrinimų apstu ir toliau nuo sienos, tiek magistraliniuose, tiek vietiniuose keliuose. Sieną kirtome autobusu, kurio vairuotojas mikrofonu paprašė surinkti po 3 USD nuo žmogaus kyšiui, kad išvengtume patikrinimų, kurie dažnai užima begalę laiko. Taigi, patikrinimų išvengėme. Pačią sieną galim drąsiai vadinti egzotiška: nuo Kolumbijos iki Venesuelos posto reikia eiti pėsčiomis, pakeliui pilna gatvės pardavėjų, pinigų keitėjų, šunų, vaikų.
