Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 20d. 13:00

Kenija ir Tanzanija: įstabusis gyvybės ratas

Didžioji migracija
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr. / Didžioji migracija

Ilgus mėnesius įvairios sėklos, snaudusios sausoje dirvoje, staiga atgyja, padengdamos žemę vešlios žalumos kilimu. Pajutę lietaus kvapą, Afrikos gyvūnai pradeda vieną didžiausių migracijų. Pritrūkę pašaro išdžiūvusiose Tanzanijos Serengečio („Siringitu“ masajų kalba reiškia „vietą, kur žemė tęsiasi amžinai“) nacionalinio parko savanose jie traukia į sužaliavusias pievas ir krūmynus Masai Maros (Kenija) regione.

Norint visą tai išvysti savo akimis, būtina žinoti, kad migracija pirmyn prasideda rugpjūčio mėnesį ir tęsiasi iki spalio-lapkričio. O migracija atgal į Serengetį vyksta lapkritį-sausį. Mūsų ekspediciją kelionių organizatorius „GRŪDA“ (www.gruda.lt) suplanavo taip, kad kelionės metu galėtume pamatyti šį nepaprastą reginį.

Šimtai tūkstančių zebrų ir 15 antilopių rūšių pasipila iš žiemos ganyklų šiaurės rytuose ir užpildo visą horizontą. Oras prisipildo pirmykščiais Afrikos garsais. Stiprėjantis zebrų žvengimas susilieja su graudžiu antilopių šauksmu, prunkštimu ir inkštimu.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Maros upės kirtimas didžiosios migracijos metu
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Maros upės kirtimas didžiosios migracijos metu

Žirafos žirglioja kinkuodamos ilgais kaklais ir iš aušto žvalgosi plėšrūnų, o drambliai kantriai seka vorele. Šių migruojančių žolėdžių kolonų gale tykodami sėlina liūtai, hienos, gepardai ir šakalai. Virš jų – plasnoja rausvų flamingų, Egipto žąsų, vanagų ir erelių būriai. Ši, nesibaigianti kolona, turi kirsti legendinę Maros upę, o ten jau laukia išalkę krokodilai... Būtent toje vietoje gamta nusprendžia, kas išliks, o kas – ne.

Kitoje Maros pusėje prieš mūsų akis atsiveria iki horizonto nusidriekusios žaliosios pievos, kuriomis į lengvą įkalnę darnia virtine išsirikiavę migruoja koks tuzinas didelių ir mažų dramblių. Mus lydėjęs pasienietis pasakoja, kad šie traukia ten, kur daugiau pašaro. Pasirodo, drambliai turi fenomenalią atmintį. Jie atsimena viską, kas jų gyvenime įvyko. Jie prisimena dramblius, kurios matė prieš dešimt ar dvidešimt metų, visus kelius, kuriais kada nors yra ėję ir visas vietas, kur yra vandens ar maisto. Stebėti šiuos galiūnus, didžiausius sausumos gyvūnus, niekada nepabosta.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Dramblys Amboselio nacionaliniame parke, Kenijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Dramblys Amboselio nacionaliniame parke, Kenijoje

Amerikiečių keliautojas Gerardas McKiermanas 1876 m. didžiąją migraciją apibūdino taip: „Afrika, apie kokią skaičiau kelionių aprašymuose....Visi pasaulio žvėrynai, jeigu juos paleistume, neprilygtų reginiui, kurį tądien išvydau“.

Šio reginio nenufotografuosi ir žodžiais nenupasakosi – tas akimirkas galima tik pajausti. O stebint suprasti, kokia yra didžiulė išgyvenimo gamtoje kaina: net du kartus per metus gyvūnams reikia sukti pavojingus gyvybės, žūties ir išlikimo ratus. Vien dėl šio vaizdo, kuris liko atmintyje amžiams, buvo verta įveikti tūkstančius kilometrų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai pietauja Serengečio nacionalinio parko stovyklavietėje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai pietauja Serengečio nacionalinio parko stovyklavietėje

Keliaujame toliau, link didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Jo vandenys skalauja Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos krantus. Ežero pakrantėse gausu žvejų kaimelių, netoli vieno jų pasistatome savo palapines. Anksti ryte mus pažadina žvejų, traukiančių tinklą, daina. Daina sklinda iš ežero taip sutartinai, jog galima pamanyti, kad dainuoja gerai sustyguotas choras.

Toliau kelias veda link vietinių gyventojų, masajų, kaimelio. Masajai save laiko aukščiausia ir reikšmingiausia Afrikos tauta. Galbūt ir ne veltui, juk daugeliui Kenija asocijuojasi būtent su karingais, aukšto ūgio masajais. Tiesa, ši gentis atklydo iš šiaurės, greičiausiai iš Sudano, tačiau būdama karinga ir veržli, tvirtai įsikūrė dabartinėse Kenijos ir Tanzanijos teritorijose.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Masajų gentainis
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Masajų gentainis

Masajai gyvena laukuose, savo nedidelę kaimo teritoriją aptvėrę tvora iš medžių šakų. Tokių kaimų yra ne vienas, tačiau juos skiria tam tikri atstumai, kad klajokliams užtektų ploto gyvuliams ganyti. Kaimuose masajai stato belanges trobeles iš karvių mėšlo, molio ir šakų. Langai jiems nereikalingi, nes naktį vis tiek skverbiasi vėsa ir vėjas. Tokioje trobelėje iš pradžių atrodo tamsu, bet akims pripratus viskas puikiai matyti. Žiūrėti ne itin yra į ką – buitis labiau nei skurdi, o vietiniai net ir nenori jos per daug gerinti. Kaip atrodytų mėšlinoje trobelėje civilizuoti daiktai?

Masajai verčiasi gyvulininkyste. Gyvuliai iki šiol yra svarbi jų gyvenimo dalis. Kuo daugiau turi karvių – tuo turtingesnis esi. Net už ištekančias mergaites mokama karvėmis. Masajai geria ne tik karvės pieną, bet ir kraują. Plona šakele jie praduria karvės kaklo veną ir nuleidžia kraują, vėliau jį maišo su pienu ir tą mišinį geria. Nors mūsų kultūroje tai labai retas reiškinys, savanų klajokliams (ir ne tik masajams) kraujas yra svarbus maisto ir vitaminų šaltinis.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Masajų trobelės
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Masajų trobelės

Atvykus į kaimą, mus pasitinka kaimo viršininkas Moosa su kitais genties vyrais ir moterimis. Spektaklis prasideda nuo legendinio karių šokio, kai kiekvienas masajų vyras stengiasi stačiomis iššokti kuo aukščiau. Suprantame, kad Moosa ne be reikalo yra šio kaimo vyresnysis, nes jis iššoka aukščiausiai.

Vėliau visgi pastebime, kad civilizacija labai keičia masajų gyvenimą. Beveik visi turi mobiliuosius telefonus, prie daugelio lūšnų stovi motociklai. Įvedus privalomąjį pradinį ugdymą, vis daugiau jaunuolių, išmokę skaityti, palieka savo trobeles ir vyksta mokytis į miestus. Tačiau nemaža dalis jų grįžta aplankyti savo gentainių ir bent savaitei kitai vėl įsilieja į pirmapradę būtį.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Legendinis masajų šokis
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Legendinis masajų šokis

Pabendravę su masajais, leidžiamės į didžiausią pasaulyje Ngorongoro kraterį. Jis susiformavo prieš milijonus metų, įgriuvus ugnikalnio sienoms. Jo skersmuo apie 20 km., o aukštis nuo dugno – maždaug 600 metrų. Ngorongoro krateris toks didžiulis, kad jam būdingi net saviti orai. Pavyzdžiui vienoje kraterio pusėje gali būti debesuota, net pasirodyti lietus, o kitoje – šviesti akinanti saulė.

Kraterio viduryje tyvuliuoja didžiulis Magadžio ežeras, kuriame dažnai lankosi flamingai, sugrįžę po didžiosios žiemos migracijos. Krateryje gyvena neįtikėtinai gausus stambiųjų žvėrių būrys: juodieji raganosiai, buivolai, liūtai. Ngorongore nėra tik žirafų, kurioms per aukšti kraterio krantai. Palapines pasistatome šlaito pakraštyje, gulime miegmaišiuose sulaikę kvapą, nes, pajutusi nugaišusio begemoto smarvę, iš visai arti esančių krūmų, išlenda hiena.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai Ngorongoro krateryje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai Ngorongoro krateryje

Toliau kelias per masajų žemes veda link Kenijos ir Tanzanijos sienos, į Amboselio nacionalinį parką, kurį E. Hemingvėjus pavadino „Afrikos perlu“. Iš viso Tanzanijoje yra 14 nacionalinių parkų bei daugybė kitokį statusą turinčių saugomų gamtos teritorijų. Neįtikėtina, tačiau beveik 30 proc. šalies ploto yra saugoma, ir tai bene didžiausias rodiklis pasaulyje.

Amboselis yra vienas seniausių Kenijos nacionalinių parkų, įkurtas dar 1943 m. Parkas yra masajų žemėje, tad čia yra ir jų kaimelių. „Amboseli“ masajų kalba reiškia „sudžiūvusias dulkes“. Amboselio parkas žinomas kaip didžiausią dramblių populiaciją turintis parkas, čia taipogi gyvena liūtai, hienos, buivolai ir kita Afrikos fauna.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Rytinis laukinių gyvūnų stebėjimo safaris
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Rytinis laukinių gyvūnų stebėjimo safaris

Parkas yra įsikūręs visai šalia Tanzanijos sienos ir Kilimandžaro (5895 metrai) – didžiausio vienišo kalno visame pasaulyje. Keliaujant po Keniją ir Tanzaniją nepamatyti Kilimandžaro ar bent jau nemėginti to padaryti negalima. Pasaulinę šlovę kalnui suteikė E. Hemingvėjus, parašęs knygą „Kilimandžaro sniegynai“. Galima teigti, kad ši knyga padarė didžiausią visų laikų reklamą ne tik kalnui, bet ir Afrikai.

Tūkstančiai žmonių tarsi skruzdėlės įvairiais maršrutais, visais metų laikais ropščiasi į Kilimandžarą arba „Kilema Kyaro“ (kas chagga tautos kalboje reiškia „tas, kurio neįmanoma įveikti“). Kas – norėdamas save įveikti, kas pliusiuką užsidėti. Beveik šešių kilometrų aukštis – ne taip ir mažai. Be kintančios gamtos grožybių, kerinčių reginių, tenka išlieti daug prakaito, pajusti išretėjusį orą, kopti, eiti, kopti, kol pagaliau pasiekiamas aukščiausias taškas – Kibas. Nereikia alpinizmo įrangos ar kažkokio ypatingo pasirengimo, tačiau būtina turėti daug valios ir ryžto.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kilimandžaras
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Kilimandžaras

Gražiausią Kilimandžaro vaizdą – švytinčią, baltą kepurę – galima pamatyti tik iš Kenijos pusės, Amboselio parko. Šį vaizdą išvystame ir mes. Užfiksuojame ne tik kameromis, bet ir savo akimis amžiams.

Kelionė prabėga akimirksniu. Lik sveika, Afrika. Rašyti apie miestus šį kartą neverta, nes buvome tik viename – Nairobyje – atskrendant ir išskrendant. Visas likęs laikas praleistas gamtoje: gyvenat palapinėse, verdant valgį ant laužo, klausantis naktinio laukinių žvėrių koncerto, stebint milijonus žvaigždžių danguje ir tarp jų ieškant Pietų Kryžiaus.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai prie galingos transporto priemonės „safari truck“ – treko, kuriame telpa visa stovyklavimo įranga ir maisto atsargos
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./„GRŪDOS“ keliautojai prie galingos transporto priemonės „safari truck“ – treko, kuriame telpa visa stovyklavimo įranga ir maisto atsargos

Keliaujant po Afriką visai nesinori važiuoti autobusu, miegoti viešbučiuose su balta patalyne ir gražiai serviruotais stalais. Norisi pajusti tikrą, laukinę ir nesuvaidintą Afriką. Gali būti daug matęs, daug patyręs, bet patirtis Afrikoje visada bus unikali. Dar reikėtų pridurti, jog iš tiesų viskas yra kur kas paprasčiau, nei mums kartais atrodo. O ir amžius keliaujant visai nesvarbus, svarbu turėti svajonę ir visais įmanomais būdais bandyti ją įgyvendinti.

Kelionių organizatorius „GRŪDA“ siūlo platų kelionių diapazoną po Afriką: nuo pažintinių-poilsinių kelionių į Reunjoną, Seišelius, Mauricijų ir Maroką iki ekspedicinių kelionių į Keniją, Tanzaniją, Pietų Afrikos Respubliką, Ugandą, Ruandą, Namibiją, Botsvaną, Zambiją, Madagaskarą ir Etiopiją.

Jeigu ir jūs norite pajusti tikrąją Afriką ir ypač artimą sąlytį su jos gamta, keliaukite kartu! Artimiausios kelionės į Keniją ir Tanzaniją – 2019 m. spalio mėnesį bei 2020 m. vasario, rugpjūčio ir spalio mėnesiais.
Artimiausia kelionė į Pietų Afrikos respubliką – 2019 m. spalio mėnesį (liko tik 5 vietos).
Artimiausia kelionė į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio mėnesį (liko tik 2 vietos).
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA .

Grūda
Grūda

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje