Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 13d. 20:02

Knygą apie Portugaliją parašiusi A.Masionytė: „Keliautojams linkiu likti nustebintiems“

Aistė Masionytė
Asmeninio archyvo nuotr. / Aistė Masionytė

Aistė Masionytė – žurnalistė, rašytoja, Vilniaus universitete studijavo istoriją, vėliau daugiau nei du dešimtmečius dirbo žurnalistinį darbą, nuo 2015-ųjų pradėjo važinėti į Portugaliją, beveik ketverius metus gyveno pietiniame šalies Algarvės regione, fotografavo, rašė šiam regionui skirtą tinklaraštį, straipsnius Lietuvos spaudai. Labiausiai žavisi portugališka architektūra, spalvomis ir tenykšte augalija. Neseniai pasirodė jos knyga „Portugalija. Atrasti, mylėti, ilgėtis“.

Autorė kviečia atrasti nuostabų kraštą: pradedant intriguojančia šalies istorija, portugalų charakterio ir kultūros ypatumais, UNESCO saugomais paveldo objektais, pažintimi su bebaimiais keliautojais, skrodusiais vandenyno bangas, ieškant naujų kontinentų, baigiant įdomiausių vietų lankymu.

– Neseniai pasirodė jūsų knyga apie Portugaliją. Papasakokite, kuo norėjote pasidalyti su skaitytojais?

– Savo knyga norėjau pakviesti skaitytojus artimiau pažinti labai gražią ir įdomią pietvakarių Europos šalį Portugaliją, kur ne vienerius metus gyvenau ir nemažai keliavau.

Pirmiausia siekiau, kad knyga būtų naudinga, todėl aprašiau lankytinas Portugalijos vietas, pateikiau praktinės informacijos, prikaišiojau užuominų ir idėjų, kaip susikurti tinkamiausią, konkrečius interesus geriausiai atitinkančią kelionę. Juk yra žmonių, kurie specialiai vyksta į Italiją žiūrėti jos baroko šedevrų, tai kodėl nenuvažiavus į Portugaliją pasigėrėti jos manuelino stiliaus šedevrais? Arba puikia modernia architektūra? Kodėl nepasekus Portugalijos tamplierių ar garsiųjų jūrininkų – pasaulio atradėjų keliais? Kodėl neaplankius šalies per migdolų ar apelsinmedžių žydėjimo metą, o gal vynuogių skynimo sezoną? Neatradus geriausių paplūdimių banglentininkams?

Labai norėjosi, kad skaitytojo kelionė po Portugaliją nebūtų paviršutiniška.

Labai norėjosi, kad skaitytojo kelionė po Portugaliją nebūtų paviršutiniška. Štai žmogus atvažiavo, pasivaikščiojo miestų gatvėmis ir nė nepastebėjo, kokie čia gražūs raštuoti, jūrų gyvių ir kitokiomis figūromis puošti grindiniai, čia vadinami calçada portuguesa. Nepakėlė akių į dangų ir nepamatė, kokie originalūs Algarvės krašto kaminai. Prisėdo restorane ir visur, kur bebūtų, valgė tą patį, – o juk portugalų virtuvė labai skiriasi pagal regionus. Todėl pabandžiau supažindinti skaitytojus su portugališkais savitumais – pradedant šios šalies istorija, vėliau pasakojant apie vietos žmonių charakterį, jų kalbą, muziką, architektūrą, gastronomiją, orus, medžius, ir, žinoma, meilę jūrai.

– Kaip apibūdintumėte portugalus? Ar labai skiriasi nuo lietuvių?

– Prisipažinsiu, jog man sunku apibūdinti portugalus. Gal todėl, kad tarp jų nesijaučiau svetimtautė? Gal dėl to ir nepastebėjau ryškių jų skirtumų su lietuviais? Be to, portugalai, skirtingai nuo kitų pietų Europos tautų, labiau linkę į melancholiją, o tuo kiek panašūs į lietuvius.

Portugalai, skirtingai nuo kitų pietų Europos tautų, labiau linkę į melancholiją, o tuo kiek panašūs į lietuvius.

Tik, manyčiau, jie nėra tokie savikritiški kaip mes. Girdami save jie nesismulkina: jeigu kas nors portugališko įvardijama „vienu geriausių pasaulyje“, netrukus tai tampa „pačiu geriausiu pasaulyje“. Pašiepdami prancūzus dėl jų pasipūtimo, tam tikrą dozę šio bruožo turi ir patys. Kita vertus, portugalai greičiau pagirs, pasveikins su laimėjimu ar šiaip pasakys gerą žodį nei mes, lietuviai. Man atrodo, jog ir žodis „meilė” – „amor“ jų lūpose skamba gerokai dažniau ir drąsiau nei mūsų, lietuvių.

Dėl to net galėtum pamanyti, jog jis jiems svarbesnis. Be to, portugalai labiau mėgsta švelnius malonybinius žodžius, ir jų kalboje tai skamba labai gražiai. Kad ir „coisa“ – „coisinha“ („dalykas“, „reikalas“ – „dalykėlis“, „reikaliukas“), „pão“ – „pãozinho“ („duona“ – „duonytė“) ir kt. Vis dėlto nepasakyčiau, jog portugalai yra širdingesni, šiltesni ar svetingesni žmonės nei lietuviai, tiesiog jų bendravimo išraiška kiek kitokia.

Tiesa, man, lietuvei, pasirodė gan keistas portugališkas komplimentas „tu esi sunkiai dirbantis žmogus“. Būti sunkiai ir daug dirbančiu žmogumi šioje šalyje yra garbinga ir pagirtina. Nors man sunku pasakyti, ar jaunoji portugalų karta tebesilaiko tokio požiūrio.

Kita vertus, Portugalijoje žymiai dažniau nei Lietuvoje pasitaikė situacijų, kai patikina „padarysim, padarysim“, o nepadaro, ir net piršto nepajudina. Manyčiau, jog mes Lietuvoje reikalus sprendžiam greičiau ir efektyviau. Tai taikyčiau ir atskiriems žmonėms, ir įstaigoms. Kai kas sako, kad kalta tenykštė sistema, bet sistemą juk kuria bei įgyvendina žmonės...

Peršasi ir dar vienas palyginimas, tik iš visai kitos srities. Man imponuoja portugalų grožio pajautimas, mokėjimas suderinti iš pirmo žvilgsnio sunkiai derintinus dalykus. Ryškios, drąsios spalvos, meilė ornamentams ir mūsų pomėgis pilkumai, minimalizmas...

– Kokios vietos labiausiai krito į širdį, ką rekomenduotumėte aplankyti keliautojams?

– Kai dar tik svajojau nukakti į Portugaliją, kaip ir daugelis, galvojau apie Portą ar Lisaboną. Tačiau išėjo visai kitaip: pradžioje nuvykau į pačius šalies pietus, į Algarvę. Jau pirmasis aplankytas Algarvės miestas, Tavyra, iš karto krito į širdį ir joje pasiliko. Tai nedidelis, jaukus, senos istorijos ir aristokratiškos dvasios miestas, išsidėstęs abipus Žilao upės. Turizmo sezono metu, gegužę-rugsėjį, Tavyra tampa kosmopolitine, bet niekada – sausakimša ar triukšminga. Tuo metu mieste vyksta daug kultūrinių renginių, festivalių, koncertų. Čia tiesiog gera būti, nejuntamai persmelkia maloni, lengva, atpalaiduojanti atmosfera. Taip yra gal ir todėl, kad visai šalia – Ria Formozos lagūna bei šioje krašto dalyje gan ramus Atlanto vandenynas.

Kitas mano favoritas – centrinėje šalies dalyje esantis Aveiro miestas. Jis vadinamas Portugalijos art nouveau (portug. klb. arte nova) sostine. Man patinka, kad šis miestas toks dekoratyvus: be art nouveau stiliaus pastatų, čia gausu namų, išpuoštų keramikinėmis azuležo plytelėmis, po kojomis driekiasi portugališkųjų grindinių ornamentai. Miestą vagoja kanalai, po kuriuos plukdo tradiciniai moliceiros laiveliai spalvingai išpaišytomis „nosimis”. Dar būtina pamatyti už Aveiro lagūnos įkurdintą Kosta Nova krantinę su dryžuotaisiais jos namukais. Be to, visai netoli miesto yra labai įdomus portugališko porceliano muziejus.

Trečias mano numylėtinis – Kastelo Mendo kaimelis, vėlgi esantis visai kitoje šalies dalyje, jos rytuose, netoli Ispanijos sienos. Šis kaimelis įtrauktas į rinktinį istorinių Portugalijos kaimų dvyliktuką. Jis toks atsiskyrėliškas, toli nuo pagrindinių kelių. Ten apima toks keistas jausmas, jog patekai į vietą, kur laikas tarytum sustojęs. Man patinka šio kaimelio namai, kurių akmeninės sienos gražiai dera su violetinės, vyšninės, tamsiai žalios spalvos durimis. O kalvos viršūnę vainikuoja vieniša bestogė bažnytėlė.

Keliautojams galėčiau rekomenduoti dar daugybę vietų, visų čia neišvardinsi. Būtų puiku, kad jūsų kelionė sutaptų su kokia nors vietos švente. Man patinka, kaip švenčia portugalai, jų festivaliai, procesijos, paradai. Pavyzdžiui, labai įdomu pamatyti Portą per Jonines.

Aš pati norėčiau aplankyti Viana do Kastelo miestą rugpjūtį, kai tradicinės procesijos metu gatvėmis žingsniuoja įspūdingais aukso dirbiniais pasipuošusios moterys. Dar labai domina šiaurės rytų Portugalijos Podensės mieste žiemą vykstantys karnavalai. Jų personažai – Caretos de Podence – pernai buvo įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Beje, tie Caretos vilki ryškius, Lietuvos vėliavos spalvų – raudonos, žalios ir geltonos apdarus.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

– Ar ilgai rašėte knygą? Ko prireikė, kad atsirastų daugiau nei 500 puslapių apie portugalų kultūrą, žmones ir unikalios dvasios sklidiną kraštą?

– Knygos rašymas su ilgomis pertraukomis užtruko ketvertą metų. Mat nebuvo taip, jog po Portugaliją keliavau nuolat. Reikėjo išlaukti tam tinkamos progos, laiko. Be to, gyvenau piečiausiame Algarvės regione, o daugelis lankytinų šalies vietų susitelkę priešingame gale – šiaurėje ir centre, tad iki jų nukakti nėra taip jau arti.

Kita vertus, rimtai prisėsti prie knygos rašymo pavyko tik iš ketvirto karto – vis sutrukdydavo kažkokios aplinkybės. Bet kai jau pagaliau prisėdau, didžiąją dalį knygos parašiau per penkis mėnesius neatsitraukdama, be jokių poilsio dienų. Atidavusi ją leidyklai, aplankiau dar daugiau Portugalijos vietų (o jeigu dar pridėjus kelionę po Maroko miestus ir tvirtoves, senais laikais pastatytus portugalų), tad visiems įspūdžiams sutalpinti, ko gero, būtų nepakakę ir 600 puslapių. Nors Portugalija yra nedidelė valstybė, ten labai daug įvairovės. Norint pažinti šalį ne tik plačiau, bet ir giliau, tam pažinimui ir galo nematyti.

– Portugalija jau trečius metus išrenkama kaip pirmaujanti valstybė turizmo srityje. Kaip manote, kas tai lemia?

– Turizmo srityje irgi veikia mados, bet Portugalija padidinto dėmesio tikrai nusipelnė. Dėl savo grožio, intriguojančios istorijos, turtingo kultūros paveldo. Portugalijos ekonomika pastaruoju metu auga, turizmo paslaugos plečiasi. Ši šalis turi ką pasiūlyti visiems skoniams. Čia geras oras, daug saulės, įspūdingas pajūris, – bendras Atlanto paplūdimių ilgis sudaro net apie 850 kilometrų.

Gamtos mėgėjų laukia skirtingi potyriai, žingsniuojant kalnų takais, lankant vynuogynų terasomis išraižytą Doro upės slėnį, perprantant monotoniškas Alentežo krašto lygumas ir kt. Portugalijoje yra puikios sąlygos golfo, banglenčių sporto mėgėjams. Didieji šalies miestai – Lisabona, Portas – labai žavingi, bet kas ten žino – gal akmeniniai ar kalkėmis nubalinti Portugalijos kaimeliai patiks dar labiau. Geras maistas, vynas, muzika, smagios šventės... Prie viso to pridurčiau, jog Portugalija – viena saugiausių pasaulio šalių, žmonės čia simpatiški, o kainos – palyginus tikrai nedidelės.

– Papasakokite apie tenykštį maistą, kuo žavi portugališka virtuvė?

– Jau minėjau, kad tradicinė portugališka virtuvė yra labai įvairi ir skiriasi pagal regionus. Natūralu, jog pajūrio valstybėje valgoma daug žuvies ir būtent šis portugališkos virtuvės bruožas man patraukliausias.

Tiesa, nesu bene populiariausios žuvies – sūdytos menkės (portugališkai – bacalhau) didelė mėgėja. Beje, tai ne vietinė žuvis, o sugaunama tolimose šiaurės jūrose. Ir patys portugalai stebisi istoriniu fenomenu, kaip jų virtuvėje įsigalėjo žuvis, sužvejojama toli nuo šalies krantų, nors jie patys turi ilgą ir platų pajūrį.

Šiltuoju sezonu Portugalijoje labai mėgstamos ant žarijų keptos sardinės. Labai populiarūs ir aštuonkojų patiekalai. Visokiausios jūros gėrybės – taip pat įprastas portugalų maistas. Žinoma, neapsieinama be mėsos. Šiauriečiai, krašto gilumos gyventojai jos valgo žymiai daugiau nei pietiečiai. Įdomu, jog portugalai į vieną patiekalą gali sudėti įvairiausių rūšių mėsos. Toks, pavyzdžiui, yra tradicinis patiekalas cozido à portuguesa, pagamintas iš kiaulienos šonkaulių, šoninės, skirtingų rūšių dešrelių. Man patinka ir Alentežo krašto kulinarinė kūryba, kur mėsa dera su baltos duonos trupiniais.

Dar portugalai mėgsta troškinius su pupelėmis, „pomidorinius“ ryžius. Be to, jie turi įvairių sriubų. Viena tradiciškiausių yra caldo verde – sriuba iš žalialapio kopūsto. Daugelis portugališkų sriubų yra trintos, dėl morkų ar moliūgų būna ryškiai geltonos.

Beveik visur portugalai naudoja alyvuogių aliejų, kuris čia yra puikios kokybės. Neapsieinama be sūrių, pagamintų iš ožkų, avių ar karvių pieno, arba juos tarpusavyje sumaišius. Pasaulyje garsėja portugališki vynai, – sausi raudoni ir balti, salsvi portveinai bei lengvi vasariški vinho verde. Na, o man prie širdies portugališki kepiniai bei desertai – dėl juose gausiai naudojamų trynių irgi įgaunantys gražią geltoną spalvą.

Keliaudama po Portugaliją laikausi principo valgyti konkrečiam regionui būdingus tradicinius patiekalus. Tik ima šiokia tokia baimė, ar tie portugališkos virtuvės turtai su laiku neišnyks – portugalų jaunimas, kaip ir kitur pasaulyje, noriau renkasi picas, mėsainius ir kt.

– Keliautojai itin pamilę Porto miestą, kuo jis toks ypatingas? Koks jis jums pasirodė?

– Su miestais turbūt yra kaip su žmonėmis. Pamilsti ir nežinai dėl ko. Turbūt čia suveikia kažkoks vidinis rezonansas, ta vieta yra kažkuo artima. Keliautojus, ko gero, pakeri Porto dvasia. Laisva, draugiška, su polėkiu. Nežinau žmogaus, kuriam būtų nepatikus Porto Ribeira – krantinė palei Doro upę su spalvingais, dviejų langų pločio namais, gausybe restoranėlių.

Čia, įspūdingojo Luišo Pirmojo tilto papėdėje dieną naktį verda gyvenimas. Nors šiaip jau visas Portas labai gražus. Ir viduramžiškas jo senamiestis, ir priemiesčiai. Man labai patinka visa palei upę, o vėliau – vandenyną nusidriekusi krantinė. Pradedant Ribeira, vėliau prieinant Doro upės santaką su Atlanto vandenynu, toliau keliaujant pro Porto satelitą – Matozinjoso miestą, ir baigiant pasivaikščiojimą ties Lesa de Palmeiros miestu.

Pirmąjį įspūdį atvykus į Portą jau kiek primiršau, bet užtat puikiai prisimenu vėlesnį dalyvavimą Porto Joninėse, kai gatves užplūsta minios žmonių, kaukšinčių viens kitam per galvas cypsinčiais plastikiniais plaktukėliais. Smagu tai pamatyti ir patirti! Vis dėlto norėčiau pridurti – sostinė Lisabona man taip pat labai patinka, neteikiu pirmenybės nei vienam iš šių dviejų didžiausių Portugalijos miestų.

– Portugališkasis fado yra įtrauktas į UNESCO saugomo paveldo sąrašą. Ar mėgstate tokią muziką?

– Pirmą kartą fado išgirdau dar Lietuvoje, o vėliau, jau Portugalijoje apsilankiau ne viename koncerte, keliaujant po šalį automobiliu išklausiau nemažai šios muzikos kompaktinių plokštelių. Mėgstu fado dainas, bet labiau prislopintą, nerėksmingą jų atlikimą. Manęs netrikdo iš šios muzikos sklindantis liūdesingumas. O dainininkui ar dainininkei pritariantys portugališkos bei klasikinės gitaros garsai iš tiesų užburiantys.

Fado muzika, suklestėjusi XIX a. pabaigoje – XX a., yra neatskiriama portugalų kultūros dalis, bet laikas nestovi vietoje. Portugalai turi puikių dabartinės populiariosios muzikos grupių ir atlikėjų. Norėtųsi, kad juos išgirstų ir Lietuvos klausytojai bei susidarytų platesnį supratimą apie portugališką muziką, kuri – ne vien tik fado. Beje, ir pats tradicinis fado dabar neretai atliekamas sušiuolaikintai. Man tai visai patrauklu, kaip ir sumodernintas lietuvių folkloro atlikimas.

– Ko palinkėtumėte keliautojams?

– Likti nustebintiems. Nepaisant to, kaip bebūtumėte išsamiai pasiruošę kelionei, iš anksto viską išstudijavę. Linkiu atrasti tai, ko nesitikėjote.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje