Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 24d. 07:44

Patyriminė kelionė į Užsacharės Afriką: nuo Namibo dykumos iki Viktorijos krioklio (I dalis)

Keliautojai Namibo dykumoje Soussusvlei kopoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr. / Keliautojai Namibo dykumoje Soussusvlei kopoje

Kiekvienam keliautojui ateina laikas pasiryžti aplankyti Afriką. Ne tas šalis, į kurias vyksta milijoniniai poilsiautojų srautai, kur pigu, bet į Užsacharės Afriką, juodąją šio žemyno dalį, kuri iš esmės skiriasi nuo musulmoniškosios Afrikos šiaurės. Gerai žinau, kad šioji patirtis, kiek bebūtų keliavęs ir apkeliavęs pasaulio žmogus, visada yra kitokia. Ypač, kai į juodąją Afriką vykstama pirmąsyk.

Nėra taip paprasta nuspręsti, kuri šalis turi tapti pirmąja, nes pasirinkimas gausus. Net jeigu kelionės kaina nesvarbi, pasirinkimas vis tiek nėra lengvas ir dažniausiai – spontaniškas. Galbūt rekomendavo draugai, žinovai, o galbūt rodė įdomią laidą per „Animal planet“. Ir vis dėlto, ką pasirinkti?

Mano patarimas – Namibija. Neabejoju, kad ši šalis daugeliui girdėta, bet neaišku, nei kas ten, nei kaip. Meskim nežinojimą į šoną! Ši šalis niekada nenuvilia keliautojų. Nesvarbu, kiek reikia išlieti prakaito ar praryti dulkių. Taigi – Namibija. O kas, jeigu prie šio Afrikos stebuklo dar pridėsime kaimyninę Botsvaną ir kiek tolėliau esančią Zambiją? Bet pradėkime nuo pradžių.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojai Namibijoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojai Namibijoje

Namibiją galiu drąsiai priskirti prie lankytinų pasaulio šalių topo. Ir tuo visiškai neabejoju. Puikiai žinau, kad pasaulyje sparčiai gausėja masinio turizmo šalių ar konkrečių vietų. Kas keliauja, gerai žino, kad kai kur jau nėra taip paprasta patekti į muziejų, galeriją, puikų restoraną, prieiti prie vietos, iš kurios atsiveria gražus vaizdas, nes tenka stovėti eilėje. Žygeiviai puikiai žino, kad norint kažkur rimčiau pavaikščioti, tenka registruotis net prieš pusmetį ar dar anksčiau. Yra galybė kitokių masinio turizmo, galinčio apkartinti bet kurią kelionę, pavyzdžių. Visi šie trikdžiai netinka Namibijai.

Nusileidus šioje, pietvakarių Afrikos, šalyje laikas tarsi sustoja. Niekas čia neskuba, nes ir nėra kam skubėti. Beveik 13 kartų didesnėje už Lietuvą šalyje gyventojų mažiau nei pas mus. Tai milžiniškas kontrastas daugumai Afrikos valstybių, kuriose žmonių gausa begalinė. Tačiau į Namibiją dažniausiai vykstama ne dėl žmonių, o dėl gamtos, kraštovaizdžio, to, kas praturtina ir išlaisvina sielą. Čia apstu pirmapradžių gamtos vaizdų, beribių tolių ir plačių horizontų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas

Laikas čia praranda prasmę. Kur pažvelgsi, virš žemės kyšo milijonų, šimtų milijonų ar net milijardų metų senumo uolienos: neįtikėtinų formų, sluoksnių, spalvų. Ypač gražu rytais ir vakarais, kai aštrūs saulės spinduliai išryškina nepaprastą gamtos grožį. Sunkiai žmogaus protui suvokiama geologinė praeitis Namibijoje sukūrė tokius gamtos stebuklus, kad jų tyrinėti atvyksta mokslininkai iš viso pasaulio – čia galima prisikasti prie mūsų planetos formavimosi pradmenų. Akis užburiančios formos atrodo niekur nematytos, kažkas visiškai naujo – Eldoradas bet kuriam kelionių smaližiui.

Keliauti po Namibiją reiškia įveikti nemažus atstumus, kur kiekviena ilgesnė atkarpa kupina atradimų. Kur bevažiuotum, akivaizdžiai keičiasi gamtos rūbas. Vienur driekiasi medžių savana, pereinanti į krūmų sąžalynus, kitur – augmenija išretėja ir kraštovaizdyje dominuoja pusdykumė ar dykuma. Pastarieji gamtos kraštovaizdžiai ir suteikė šlovę Namibijai.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Špickopė
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Špickopė

Dykumos yra neatskiriama šios šalies vizitinė kortelė. Jos apima didelį plotą, jų įvairovė didesnė nei būtų galima aprašyti ar suvokti. Visi atvykę čionai skuba į Namibo dykumą. Ir neatsitiktinai – tai seniausia dykuma pasaulyje. Kol mokslininkai mėgina nustatyti jos amžių, galima drąsiai teigti, kad kukliausiais skaičiavimais – maždaug 20 milijonų metų! Vargu ar ką sako šis skaičius, bet, palyginus Namibą su gerai žinoma Sachara, pastaroji tėra tik kūdikis.

Pamatyti Namibo dykumą – šioks toks iššūkis. Tikrai bus karšta, tikrai teks paprakaituoti, bet tai niekis, kai matau, kaip mano keliautojai energingai kopų keteromis ropščiasi į viršų. Čia nereikia baimintis kopų sergėtojų, lipti galima kiek tik patinka ir kur patinka. Smėlio tiek, kad užteks visoms kartoms į priekį. Kas nuslinks, tą atgalios supustys vėjas. Namibo dykuma užburia. Nors tai nesvetinga ir žmogaus organizmui priešiška aplinka, bet visi, kas prisiliečia prie jos smėlio, spalvų kontrastų, tampa pakylėti – įveikę save, išvydę nežemiško grožio vaizdų.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojas Namibo dykumoje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojas Namibo dykumoje

Namibo dykuma suteikia keliautojams suvokimą, kad šioje šalyje vyrauja tik karštis ir sausra. Tačiau dauguma keliautojų stengiasi patekti ir prie Atlanto vandenyno. Koks nesuderinamumas – dykuma ir vanduo! Ir ne tik. Pakrantėje patenkama tarsi į kitą planetą – ne dėl vėjo, bet vėsaus oro. Namibijos pakraščiu teka šaltoji Bengelos srovė, nešanti vėsų vandenį iš Antarktinių platumų.

Pakrantėje pridygę miestų: Svakopmundas, Liudericas, Volvis Bėjus, ir kitų mažesnių. Kitados šiuos keistus klimatinius ypatumus įvertino vokiečiai ir anglai, įkūrę šiuos miestus ir kolonizavę Namibiją. Daug negerų dalykų išlikę atmintyje iš tų laikų, bet tai tapę Namibijos istorija. Šalies gyventojai žvelgia į ateitį ir vis rečiau žvalgosi praeitin.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojas Mirties slėnyje
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Keliautojas Mirties slėnyje

Vokiečių įkurti miestai ir dabar žavi to laikmečio architektūra. Apstu jų kultūros palikimo, daug švaros ir išpuoselėtos aplinkos. Visai kitokia Afrika nei galima įsivaizduoti. Keliautojai būna nustebę, kad tai Afrikos šalis. Taip, tai Namibija, kurią kūrė vietos gentys ir vokiečiai, anglai ir pietų afrikiečiai. Europiniai pavyzdžiai persmelkė šios šalies gyventojų mentalitetą, dėl to namibiečiai kitokie, o tai suteikia dar daugiau įdomumo.

Namibija – didelė šalis, dėl to ryškūs jos klimatiniai skirtumai. Kur gausiau drėgmės, ten ir žmonių daugiau, o tai – šiaurė. Ji atokiau nuo civilizuoto šalies vidurio. Į šiaurę keliautojai daugiausiai vyksta dėl civilizacijos nepaliestų genčių ir laukinės gyvūnijos. Gyvūnų Namibijoje daug, ypač ten, kur nėra fermerių tvorų ir gyvulių, nes galvijai ir laukiniai gyvūnai šioje šalyje kartu negyvena.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Etošos nacionalinis parkas

Šiaurėje yra vienas seniausių nacionalinių parkų Namibijoje. Jis apima maždaug trečdalį Lietuvos ploto. Tai – garsioji Etoša. Įkurtas dar vokiečių laikais, kaip draustinis, parkas tapo vienu iš pirmųjų Afrikoje. Jo laukinės gyvūnijos gausa nepalieka abejingų, verčia aikčioti, stebėtis, džiūgauti. Svarbiausia, stebint garsiai nešaukti, nes mūsų emocijos nepatinka daugeliui gyvūnų – tai trikdis, kuris verčia juos nerimauti, bėgti ir slėptis. Kiek bevardintumėte žinomų Afrikos gyvūnų, visus juos (vos su keliomis išimtimis) čia pamatysite.

Lankantis Etošoje tenka įjungti daug pojūčių – ne tik regą, bet ir klausą, uoslę. Tikri nuotykių ieškotojai paprastai gyvena palapinėse. Tikras malonumas, kai kažkur netoliese nakties tyloje pasigirsta riaumojantys liūtai, staugiantys drambliai ir galybę kitokių garsų skleidžiantys gyvūnai. Tai – Afrika, tai – Namibija. Po tokių naktų būna daug aptarimų: „Ar girdėjote, kas ten buvo?..“ Tačiau jokios baimės, nes žmonės čia apsikeičia vietomis su gyvūnais: mes gyvename aptvertuose kempinguose, t. y. už tvorų, o laukiniai gyvūnai stebi iš priešingos pusės, iš laisvės.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Stovyklavietė
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Stovyklavietė

Norintiems suteikiama ir dar daugiau adrenalino – įsikuriama ne kempinge, bet laukinėje gamtoje. Tada ir dramblys palapinės šoną gali prabraukti, ir begemotas naktį ieškodamas maisto pražygiuoti, ir smalsios bebaimės žirafos paskabyti lapų nuo greta palapinių augančių medžių šakų. Svarbiausia nesimaišyti jiems ant kelio ir nedrumsti ramybės – mes tiems žolėdžiams neįdomūs. Būti šio natūralaus zoologijos sodo stebėtoju – daugelio tikrų keliautojų svajonė. Ryžkitės!

Keliaujant po Namibiją būtina nepamiršti ir jos čiabuvių gyventojų. Akistata su jais svariai praturtina kelionę. Dardant žvyruotais keliais link šiaurės patenkama į damarų žemę Damaralandą. Čia daug skurdo, didžiulis kontrastas sostinei ir kitiems didesniems miestams. Damarai, kaip ir kitos gentys, savo kalboje naudoja iš neatmenamų laikų išlikusius klikus, keliautojams siūlo gausybę retų mineralų, o jų geologinės žinios tiesiog stebina.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Hererų genties moteris
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Hererų genties moteris

Pirmą kartą išvydę garsios hererų genties moteris, daugelis nusistebi jų išvaizda. Tikra hererė – išdidi, visada puošni, rengiasi plačiais pūstais sijonais. Šią madą hererų moterys perėmė iš XIX a. Namibijoje gyvenusių kolonizatorių vokiečių moterų. Pastarosios, atvykusios iš puritoniškosios to meto Vokietijos, negalėjo žiūrėti į pusnuoges hereres – mokė jas siūti, rengtis taip, kaip pridera. Daug laiko prabėgo nuo tų laikų, tačiau daug hererių ir toliau tęsia joms pasiūlytą madą. Tiesa, drabužius papildė įmantriais medžiaginiais galvos apdangalais, primenančiais karvės ragus. Galvijai hererams kitados buvo didžiausias turtas, tad ragai ant moterų galvų yra to simbolis.

Pačiuose Namibijos šiaurės vakaruose patenkama į Kaokolandą – bene egzotiškiausią šalies regioną. Jis mažai lankomas turistų, čia nedaug kelių ir kitos infrastruktūros. O visi tie, kurie atvyksta, trokšta pažinties su himbų gentimi. Istoriškai susiklostė, kad šis regionas liko nuošalyje nuo intensyvaus kolonizavimo. Autonomiškai gyvenę himbai ilgai nebuvo veikiami civilizacijos, laikėsi savito gyvenimo būdo, puoselėjo tradicijas ir papročius.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Himbų gentis
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Himbų gentis

Nuošalūs himbai nepaliauja stebinti ir šiais laikais – reikia tik apsilankyti jų aptvertuose kaimuose. Himbai garbina gyvulius, dievina šventąją ugnį, paklūsta kaimo seniūnui, praktikuoja poligamiją. Moterys po senovei nedengia viršutinės kūno dalies, gausiai dabinasi karoliais, apyrankėmis, auskarais, kuria įmantrias šukuosenas, kūną kasdien tepa ochros ir sviesto mišiniu.

Himbų gyvenimas lėtai, bet palengva keičiasi: vis daugiau vaikų lanko mokyklą, dėl to žmonės tampa sėslūs. Kontaktai su turistais duoda papildomų pajamų, kurios iš esmės keičia šių žmonių gyvenimo būdą. Kaitos procesai lėti, todėl dešimtys tūkstančių himbų kiekvienam atvykėliui užtikrina galimybę persikelti į praeitį ir pamatyti labai daug autentikos.

Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Himbų gyvenvietė
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ nuotr./Himbų gyvenvietė

Namibija, kaip ir bet kuri kita pasaulio šalis, keičiasi. Pokyčiai matomi visose gyvenimo srityse. Nors šalį lanko vis daugiau žmonių, pasaulio turizmo žemėlapyje ji išlieka šešėlyje: dėl nežinojimo, dėl abejonių ar nepagrįstų baimių. Vis dar neatrasta, labai viliojanti, galybę gražių vietų turinti Namibija laukia ir jūsų!

Laukite tęsinio...


Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje