Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 16d. 10:06

Pietų Amerikos spalvos: Peru ir Bolivija

Nacionalinis Eduardo Avaroa parkas
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. / Nacionalinis Eduardo Avaroa parkas

Peru ir Bolivija – Pietų Amerikos šalys, kurių spalvos, laukiniai paveikslai ir gamta stingdo, jaudina iki šiurpstančios odos, atima žadą ir galiausiai keičia keliautojo būseną. Tai neįtikėtini reljefai, įstabi augalijos ir žemės darinių architektūra, tai gyvosios gamtos įvairovė, kuri pritrenkia net ir tuos, kurie jautėsi jau matę viską.

Po ilgo skrydžio, trumpos nakvynės Limoje ir sausringų vaizdų pro autobuso langą smagu pagaliau išgirsti Ramiojo vandenyno ošimą. Greitaeigis kateris plukdo link Baljestos salų į paukščių ir vandens žinduolių, klegesio ir judesio kupiną kraštą.

Čiaučilijos kaime, kuriame jau niekas nebegyvena, sauso dykumų oro užkonservuotos mumijos, atmetusios ilgą plaukų sruogą, išdidžiai sėdi tarp įkapių.

Praplaukiame Kandeliabro geoglifą (didžiulį piešinį, išraižytą žemės paviršiuje), kurio atsiradimą bei paskirtį iki šiol gaubia paslapties šydas. Pakeliui į Naską ragaujame pisco (vynuogių brendžio) ir vyno vietiniame ūkyje. Vaizduotę kaitina miestelio muziejus su fantastiškais indėnų audinių raštais bei mumijomis, ne mažiau nei tūkstančio metų senumo. Adrenalino dozę gauname važinėdami bagiais (keturračiais sportiniais automobiliais be kabinos) smėlio kopomis prie Uakačinos oazės Paskos dykumoje.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Pasivažinėjimas bagiais
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Pasivažinėjimas bagiais

Mažas lėktuvėlis mus skraidina virš mistinių nežinomų civilizacijų piešinių Naskos dykumoje. Piešinių tikslumas ir dydis gniaužia kvapą. Ateiviai? Protėviai? Kam? Panamerikos plentas negailestingai kerta driežo piešinį – statytojai jo nepamatė...

Čiaučilijos kaime, kuriame jau niekas nebegyvena, sauso dykumų oro užkonservuotos mumijos, atmetusios ilgą plaukų sruogą, išdidžiai sėdi tarp įkapių, padėto maisto dubenėlių ir kitokių aname gyvenime reikalingų daiktų.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Čiaučilijos kapinės
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Čiaučilijos kapinės

Šioje kelionėje išbandėme daugybę transporto priemonių, viena iš jų – maršrutinis miegamasis autobusas į Arekipą. Autobuse rūpinamasi keleivių komfortu: yra pledai užsikloti, užkandžiai praalkus.

Vietiniai didžiuojasi 2 kilometrų aukštyje išsidriekusia baltąja Arekipa, intelektualiais gyventojais, kolonijine architektūra. Pagrindinėje aikštėje – balandžių ir žmonių gausybė. Miestą „saugo“ penki ugnikalniai, todėl žemės drebėjimai čia – kasdienis reiškinys. Vakarienė – gurmaniška – jūrų kiaulyčių ir alpakų mėsa.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Alpakos
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Alpakos

Pro langą slenka ugnikalnių papėdėje nusidriekusios pampos (Pietų Amerikos stepės), po jas strikinėja vikunijos (kupranugarių šeimos žinduoliai), ganosi alpakų ir lamų bandos. Reljefas kyla aukštyn, perėjoje– akmenyje iškaltas aukštis: 4910 metrų. Judėti darosi vis sunkiau – pritrūksta kvapo.

Titikakos ežero, esančio 3820 metrų aukštyje, grožis skleidėsi iš lėto, iriantis per papirusų džiungles. Stebina plaukiojantys indėnų kaimai – Uru genties sala, suformuota iš nendrių, namai, laivai.

Andų kalnų šlaitai suraikyti terasomis – auga bulvės, daržovės, grūdinės kultūros. Vanduo kanalais čiurlena į laukelius iš kalnų. Aplankytame ūkelyje grožimės narveliuose maistui auginamomis jūrų kiaulytėmis. Dairomės kondorų (plėšriųjų paukščių) – jie aukštai suka ratus, tad nufotografuoti sudėtinga.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Andinio Kondoro skrydis
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Andinio Kondoro skrydis

Kolkos tarpeklis – tikras kalnų grožio įsikūnijimas. Jo gylis nuo kranto iki upės dugno – daugiau nei 1000 metrų, o gylis nuo šalia esančių kalnų iki dugno – daugiau nei 2000 metrų. Taigi, Kolkos kanjonas – dukart gilesnis už Didįjį Kanjoną JAV. Apylinkėse rastos archeologinės vietos yra 6 tūkstančių metų senumo, o žaliosios terasos žemdirbystei buvo naudojamos dar gerokai prieš inkų civilizaciją.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Kolkos kanjonas
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Kolkos kanjonas

Titikakos ežero, esančio 3820 metrų aukštyje, grožis skleidėsi iš lėto, iriantis per papirusų džiungles. Stebina plaukiojantys indėnų kaimai – Uru genties sala, suformuota iš nendrių, namai, laivai – taip pat nendriniai. Pasiekę Takilės salos gyvenvietę nustėrę stebime, kaip vyrai mezga raštuotas kepuraites, kojines...

Bolivijos sostinė, La Pasas, žemiausioje vietoje yra 2,5 kilometrų aukštyje, o aukščiausiai susispietę lūšnynai – net 4 kilometrų aukštyje.

Legendos byloja, kad inkų kultūra kilo iš Saulės salos – Saulės dievas atsiuntė savo dukrą ir sūnų, kad išmokytų žmones žemdirbystės ir audimo meno. Lankome Inkų šventyklos liekanas, pietaujame vietiniame restoranėlyje, kur iš ryšulėlių traukiamos šutintos daržovės.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Uru genties sala
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Uru genties sala

Bolivijos sostinė, La Pasas, žemiausioje vietoje yra 2,5 kilometrų aukštyje, o aukščiausiai susispietę lūšnynai – net 4 kilometrų aukštyje. Tokiame išraiškingame ir stichiškai susiformavusiame reljefe magistralinių gatvių nenutiesi, tad buvo pasitelkti kalnų keltuvai. Anksti ryte apžiūrime šamanų lūšneles – daug vietinių gyventojų naudojasi jų paslaugomis.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /La Pasas
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /La Pasas

Ganome akis į praeities didybę aukštoje Altiplano plynaukštėje, o Tiahuanakas (indėnų archeologinė radimvietė netoli Titikakos), stebina apeigų statinių dydžiu bei tiksliai apskaičiuota statinių padėtimi, dangaus kūnų atžvilgiu. Daugeliui indėnų ši vieta – visatos centras. Visa bėda, kad kiekviena nauja indėnų civilizacija perėmė ankstesnės pasiekimus, naikindama senosios pėdsakus.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Ujūnio druskos dykuma
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Ujūnio druskos dykuma

Nuotykiai tęsiasi Ujūnio druskų ežere – didžiausiame pasaulyje druskos telkinyje. Džipais lankome makabrišką traukinių kapinyną. Bekraščiais baltais laukais pasiekiame 2015 metų „Dakaro“ ralio štabo vietą, papuoštą plevėsuojančiomis vėliavėlėmis. Lietuvos vėliava – viena iš didžiausių. Giedame šalies himną, fotografuojamės. Vairuotojai pramuša druskos luobą ir traukia iš vandens gražius druskos kristalų gabalus. Balta balta. Tylu tylu. Nakvojame iš druskos blokelių pastatytame svečių name, kur net lovos pagrindas ir naktinis stalelis pagaminti iš druskos.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Ujūnio druskos dykuma
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Ujūnio druskos dykuma

Kanapos lagūna traukia flamingų gausa, sodriu vandens mėliu, o Corinos– savo žalsva spalva. Nakvojame prie Raudonosios lagūnos. Saulei leidžiantis vanduo nusidažo tamsiai raudonai. Rytas šaltas, žvarbus, skubame prie geizerių – saulei tekant jie būna aktyviausi. Keisčiausių formų uolų dariniai, spalvoti kalnų šlaitai, Salvadoro Dali dykuma, Žydroji lagūna (kuri žydra tampa tik nuo 13 val.) – akys raibsta nuo spalvų, kontūrų, materijos įvairovės.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Nacionalinis Eduardo Avaroa parkas
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Nacionalinis Eduardo Avaroa parkas

Skrendame atgal į Peru, į Kuską. Ispanai čia ant senosios inkų šventyklos pasistatė bažnyčią ir vienuolyną, nutrindami buvusių gyventojų pėdsakus. Tačiau po žemės drebėjimo apgriuvus naujai šventyklai, atsivėrė senieji akmeniniai statiniai. Vaizduotę kaitina pasakojimai apie buvusį sodą rūmų ir šventyklos papėdėje: teigiama, jog medžiai, augalai ir gyvūnai čia buvo pagaminti iš aukso.

Pisako rūmų griuvėsiai išdidžiai stūkso virš iki šiol dirbamų terasų. Pasipila tautiniais drabužiais vilkintys vietiniai– akių nenuleidžiame nuo jų aprangos, šukuosenų.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Kusko gyventojos
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Kusko gyventojos

Lankome Moray terasas – inkų augalų bandymų stotį – ratais įrengtos terasos būdavo apsodinamos augalais ir stebima aukščio, šviesos įtaka jų augimui.

Artėja kelionės kulminacija. Traukinukas vaizdingomis apylinkėmis nugabena į Akvas Kaljentes, išsimaudome karštose versmėse.

Autobusas serpentinais priveža prie etaloninio inkų miesto Maču Pikču. Skaityk neskaitęs, žiūrėk šimtus vaizdo įrašų, bet realybėje įspūdis vis tiek pribloškia savo didybe, jautria gamtos ir žmogaus veiklos sąveika.

Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Maču Pikču
Kelionių organizatoriaus„GRŪDA“ nuotr. /Maču Pikču

Neįtikėtinas žmonių darbštumas, aiškus planavimas ir zonavimas. Namai, šventyklos išsilaikė puikiai, nors gyventojai, manoma, juos staiga apleido ir pasitraukė už 40-ies kilometrų. Maču Pikču išvertus reiškia „seną kalną“. Pasidairyti į gyvenvietę iš paukščio skrydžio buvo galima kopiant į Vaina Pikču.

Atsisveikinimui – paskutiniai chicha morada (kukurūzų gėrimas) gurkšniai, paskutiniai žvilgsniai į Ramųjį vandenyną. Kelionę įveikėme mes, dešimt klajūnų lietuvaičių su gidu priešakyje.

Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Peru – Boliviją 2019 metų kovo, rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėnesiais.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje