Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 11d. 11:53

Tolimoji Tasmanija – užburiančios gamtos rojus (II dalis)

Tasmanijos gamta, Tasmanija
Shutterstock nuotr. / Tasmanijos gamta, Tasmanija

Pasaulyje yra daug nuošalių vietų ne tik geografine, bet ir įvaizdžio prasme. Viena iš jų – Australijai priklausanti Tasmanijos sala, kurios visą teritoriją sudaro mažiausia, tačiau savarankiška šios šalies valstija. Nuo Australijos žemyno į pietryčius apie 250 km nutolusi sala apima beveik tokį pat plotą kaip ir Lietuva.

Pirmosios dalies tęsinys

Kur vietos gyventojai?

Keliaujant su kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ grupe po salos centrinę bei vakarų dalį, susidarė įspūdis, kad Tasmanijoje beveik nėra gyventojų. lr iš tikrųjų ši salos dalis dėl nenuspėjamų orų ir kalnuoto reljefo gyvenama gana retai. Vienas kitas miestelis, kurių gyventojai verčiasi gyvulininkyste, dirba miškų ūkyje arba turizmo sektoriuje.

Važiuojant per šiuos tyrlaukius, uždaviau vietiniam gidui Hancui skausmingą klausimą apie Tasmanijos aborigenus. Hancas tik atsiduso ir, neturėdamas kur dėtis, papasakojo apie baisų pirmųjų salos gyventojų likimą.

Kai 1803 m. šioje saloje pasirodė pirmieji europiečiai, čia gyveno apie 4000 aborigenų. Jie buvo palavaho genties, persikėlusios į šią salą ledynmečio laikotarpiu, kai Baso sąsiauris sausumos tiltu jungėsi su žemynine Australija, palikuonys. Kai čiabuviai suprato, kad atvykėliai ketina ne šiaip tapti jų draugiškais kaimynais, bet šios salos šeimininkais, pirminiai nuoširdūs santykiai labai greitai virto pykčiu ir nepasitikėjimu.

Čiabuviai ėmė žiauriai persekioti europiečius, o šie neliko skolingi. XIX a. trečiąjį dešimtmetį aborigenus imta šaudyti jų pačių namuose, nuodyti nuodais, medžioti spąstais. 1830 m. valdžios pastangomis buvo suformuotas liūdnai pagarsėjęs „Juodasis korpusas“, kurį sudarė beveik 2000 ginkluotų kolonistų. Per tris savaites jie pražygiavo per didžiulę salos teritoriją, žudydami aborigenus.

Shutterstock nuotr./Flinderso sala, Baso sąsiauris
Shutterstock nuotr./Flinderso sala, Baso sąsiauris

1834 m. 150 gyvų likusių aborigenų buvo išvežti į rūsčią Flinderso salą, esančią Baso sąsiauryje, ir jėga atversti į krikščionybę. Dauguma jų mirė iš sielvarto, ligų ir nuolatinio neprievalgio. Saujelei likusių ilgainiui buvo leista sugrįžti į Tasmaniją. Paskutinė grynakraujė 64 metų amžiaus tasmanietė, vardu Truganini, mirė 1856 metais. Jos skeletas 120 metų buvo saugomas Tasmanijos muziejuje, kol pagaliau buvo kremuotas.

Pasak Hanco, dabar Tasmanijoje gyvena apie 17 000 aborigenų. Visi jie iš žemyninės dalies ir priklauso įvairioms gentims. Tasmanijos aborigenai visiškai integravosi į baltųjų visuomenę, dauguma šneka tik angliškai, gyvena ir dirba taip pat kaip ir baltieji. Nemažai šeimų yra mišrios.

Atostogų sala

Privilioti į Tasmaniją daug turistų iš svetur nėra lengva dėl didelio atstumo ir kelionės kainų, bet paraginti į salą atvykti kuo daugiau australų iš žemyno – įgyvendinamas tikslas. Jie ir sudaro didžiąją turistų dalį. Nemažai jų keliasi keltu su savais automobiliais.

Turizmo infrastruktūra saloje sparčiai žengia į priekį. Per pastarąjį laikotarpį saloje pastatyta nemažai informatyvių turizmo informacijos biurų, daugėja puikiai įrengtų pėsčiųjų takų žygiams. Jų ypač daug Lopšio kalno ir Šv. Klaros ežero nacionaliniame parke. Šis gamtos parkas žymus puikiais kraštovaizdžiais ir gražiausiu Šv. Klaros ežeru Tasmanijos saloje. Per šį parką driekiasi vienas populiariausių turistinių žygių maršrutų pasaulyje – Overland Track. Teigiama, jog kiekvienas save gerbiantis australas bent kartą gyvenime privalo čia apsilankyti.

Shutterstock nuotr./Turistinis žygis „Overland Track“, Tasmanija
Shutterstock nuotr./Turistinis žygis „Overland Track“, Tasmanija

Šie ir kiti kalnai – tikras unikalios gyvūnijos rojus. Kadangi sala izoliuota, čia pasitaiko gyvūnų rūšių, kurių niekur kitur nėra. Garsiausias iš jų – didelę juodą žiurkę primenantis sterblinis Tasmanijos velnias. Katės dydžio kresnas gyvūnėlis labai simpatiškas, tačiau itin agresyvus. Dėl plintančios vėžinės ligos šitų gyvūnų populiacijai iškilo išnykimo grėsmė.

Apskaičiuota, kad liga pasiglemš 90 proc. šių gyvūnų populiacijos. Ši riba yra kritinė, nes likusi dalis Tasmanijos velnių negalės atstatyti minimalaus populiacijai reikalingo gyvūnų skaičiaus. Dėl šios priežasties visoje šalyje yra steigiami Tasmanijos velnių veisimo centrai, vieną jų lankė ir „GRŪDOS“ keliautojai. Veisimo centrai labai dažnai kartu yra ir nedideli zoologijos sodai, kuriuose iš arti galima pamatyti šiuos velniukus, sužinoti daug įdomaus ne tik apie juos, bet ir apie daugelį kitų Tasmanijos gyvūnų.

Gamtos ir nacionalinių parkų teritorijose, kurios apima reikšmingą salos plotą, galima pamatyti švelniakailius vombatus, šokliąsias (į kengūras labai panašias) valabes, posumus, sterblines dėmėtąsias kiaunes, badikutus, įvairius driežus, retus paukščius. Labai pasisekus galima pamatyti ir ančiasnapius, echidnas, o kai kuriose pakrantėse ir pingvinus.

Shutterstock nuotr./Tasmanijos velnias, Tasmanija
Shutterstock nuotr./Tasmanijos velnias, Tasmanija

Lietuva ir Tasmanija

Lietuvių savimeilę glosto faktas, kad Tasmanijos istorija susijusi ir su Lietuvos vardu. Po Antrojo pasaulinio karo iš pabėgėlių sulaikymo stovyklų Vokietijoje nemažai mūsų krašto žmonių išsiblaškė po margą pasaulį. Nemaža dalis jų nusėdo Australijoje. Tarp jų buvo ir šiaulietis Olegas Truchanas. Galbūt apie šį kuklų žmogų nieko ir nežinotume, tačiau jo pomėgiai ir meilė gamtai jį išgarsino tolimoje žemėje.

Olegas Truchanas gimė 1923 m. Šiauliuose, čia baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944 m. artėjant sovietų armijai, pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Miuncheno UNRRA universitete, Teisės fakultete. Gyvendamas Vokietijoje, susidomėjo fotografija ir gamtosauga. 1949 m. O. Truchanas emigravo į Australiją, apsigyveno Tasmanijos sostinėje Hobarte.

Aktyviai tyrinėjo vakarinę Tasmanijos salos dalį, įsijungė į gamtosauginę veiklą, fotografavo gražiausias salos vietas ir gamtą. Jį traukė mažai ištirti vakarų Tasmanijos pakraščiai. Daug keliavo pėsčiomis, plaukiojo kanoja garsiąja, beje, ir jo gyvybę pasiglemžusia, Gordono upe, taip pat kitomis upėmis, kopė į nuošalias ir sunkiai įveikiamas Tasmanijos kalnų viršūnes.

O. Truchano plaukimas Gordono upe Tasmanijoje tapo legenda. Jis iki šioI yra vienintelis žmogus, kuris 1958 m. ją visą, nuo ištakų iki žiočių, vienas perplaukė kanoja. Olegas kelionės metu įamžino Gordono upės ir jos pakrančių grožį, žemėlapyje ir kelionės užrašuose užfiksavo gausybę naujų duomenų apie upės baseino sistemą, florą ir fauną, regiono geologiją. Susidomėjimas jo kelione buvo didžiulis. Po ekspedicijos jis surengė parodą ir apie savo kelionę papasakojo žmonėms, susirinkusiems perpildytoje miesto rotušės salėje.

Shutterstock nuotr./Gordono upės užtvanka, Tasmanija
Shutterstock nuotr./Gordono upės užtvanka, Tasmanija

Tasmaniečiai jį gerbia ne tik už mažus, bet ir svarbius atradimus. Bene didžiausias Olego nuopelnas yra tai, kad jis su bendraminčiais aplinkosaugininkais pristabdė hidroenergetikos plėtrą Tasmanijoje. Kalnuota sala ypač tinka hidroelektrinėms statyti, tačiau kiekvienas toks įrenginys ir už jo susidaranti užtvanka pasiglemžia nemažą unikalios gamtos plotą. Ne viską pavyko apsaugoti, tačiau unikali, jau žmonių reikmėms pritaikyta gamta, įamžinta gausybėje Olego Truchano fotografijų.

Nors gaisras suniokojo nemažą jo gyvenamo namo ir archyvo dalį, į spaudą ir kitas informacijos saugyklas patekusi medžiaga yra labai gausi. Olegas Truchanas žuvo 1972 m. sausio 6 d. tyrinėdamas tą pačią Gordono upę. Po jo mirties O. Truchano vardu pavadintas kalnas Vakarų Australijoje.

1975 m. Tasmanijoje išleista didelio populiarumo sulaukusi knyga „The world of Olegas Truchanas“ („Olego Truchano pasaulis“). Buvau ypač nustebęs, kai jau antrąją kelionės dieną šią knygą, vykstant į trijų dienų kelionę po Tasmanijos vakarinę dalį, su savimi pasiėmė Hancas, man parodyti ir pasididžiuoti, kad jis turi šią knygą. Išleistas ir fotografijų albumas, kuris yra tarsi gyvas Olego veiklos paminklas. Kaip sakė Hancas, šios knygos parduotas labai didelis tiražas, nes beveik kiekvieno, labiau išsilavinusio, žmogaus pareiga turėti šį fotografijų albumą namuose.

1978 m. Australijoje sukurtas videofilmas „The spirit of Olegas“ („Olego siela“), skirtas šio keliautojo ir fotografo atminimui. 2003 m., sukurtas dokumentinis filmas ,,Wildness“ („Laukinėje gamtoje“), pasakojantis apie Olegą Truchaną bei jo mokinį, kilusį iš Latvijos, Peterį Dambrovskį, žinomą Tasmanijos fotografą.

Salos vakaruose, kur į didžiulę Macquarie įlanką įteka Gordono upė, yra nedidukas Strahano miestelis. Žinojau, kad į šią vietą, įveikęs visą Gordono upę, kanoja atplaukė Olegas Truchanas ir, kad ši vieta ir dabar susijusi su šiuo žmogumi. Hancas tuojau pat suprato užduotį, ir mes kartu su „GRŪDOS“ keliautojais atvykome į turizmo centrą. Virš įėjimo į jį ant sienos anglų kalba parašyti O. Truchano žodžiai, kad negalima teršti gamtos, reikia ją saugoti ateinančioms kartoms. Prie turizmo centro sutikti gamtos parko darbuotojai, nors ir jauni, tačiau puikiai žino lietuvį ir juo didžiuojasi – „tai bent buvo žmogus“.

Shutterstock nuotr./Poilsiavietė prie Strahano miestelio, Tasmanija
Shutterstock nuotr./Poilsiavietė prie Strahano miestelio, Tasmanija

Miestelyje esančiame muziejuje eksponuojamas paminklas, skirtas O. Truchano atminimui. Kadangi lietuvio palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti virš Gordono upės, iš pušies buvo išskobtas simbolinis paminklas, vaizduojantis jo rankas, laikančias fotoaparatą. Šiame muziejuje įrengtas ekspozicijos stendas, pavadintas „Dvi upės – penki žmonės“, čia tarp penkių labiausiai nusipelniusių Gordono ir Franklino upių tyrinėtojų pagerbtas ir O. Truchanas.

Strahanas yra turistų mėgstama salos vieta, nes iš čia organizuojami laivų kruizai po įlanką iki pat Indijos vandenyno ir vingiuota Gordono upe aukštyn. Šia pramoga mėgavosi ir „GRŪDOS“ keliautojai. Be to į čia iš Kvynstauno (Quenstown) kalnakasių miestelio atidunda traukinukai, važiuojantys senoviniu, bet turistų reikmėms puikiai pritaikytu nutrūktgalvišku geležinkeliu per kalnus. Viešint Tasmanijoje čia atvykti tiesiog būtina. Ir todėl, kad gražu, ir todėl, kad su Lietuva susiję.

Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Australiją, aplankant Tasmaniją – 2020 metų spalio mėnesį.
Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į Australiją (Tasmaniją) – Naująją Zelandiją 2020 metų kovo ir spalio mėnesiais.

Netaupome Australijos objekto Nr. 1 sąskaita - net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!

Grūda
Grūda

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje