Savo nepriklausomybę Slovėnija paskelbė 1991 metų birželio 25 dieną. Naujos suverenios valstybės sostine tapo Liubliana, didžiausias šalies miestas, istoriškai jau spėjęs nesyk pabuvoti valstybės centru. Ar Slovėnijos sostinės pavadinimas kilęs nuo žodžio „ljubljena“ (mylimoji), ar nuo lotyniško upės pavadinimo „aluviana“, sunku pasakyti – mokslininkai dėl to tebesiginčija.
 |
| 123rf.com nuotr./Liubliana saulei leidžiantis |
Valstybine kalba laikoma slovėnų, bet šalies teritorijose, besiribojančiose su Italija ir Vengrija, italų ir vengrų kalbos turi oficialų statusą. Dauguma slovėnų laisvai kalba italų, anglų ar vokiečių kalbomis.
 |
| Will Ockenden nuotr./Bochinio ežero panorama |
Slovėnai labai skirtingi. Šalis nedidelė, tačiau pavažiavus kiek į šalį nuo sostinės, galima patekti į vietas, kur kalbama labai savitu dialektu. Tokį dialektą turi kiekvienas regionas. Be to, skirtingų regionų gyventojai kalbėdami vienas kitą sunkokai supranta. Tad, norėdami bendrauti vienas su kitu, žmonės vartoja bendrinę slovėnų kalbą. Visai kaip Lietuvoje.
Europietiška šalis visomis prasmėmis
Slovėnai – beveik kaip vokiečiai: tvarkingi, atsakingi, kruopštūs. Ypač tai matoma važiuojant šalies keliais – tiesiais ir lygiais, tipiniais greitkeliais su tvarkingais, gerai matomais ženklais. Keliuose – daugybė tunelių, kadangi tenka kirsti kalnus. Vairuotojai rūpestingai laikosi kelių taisyklių, nes baudos, jei jas pažeistų, smarkiai patuštintų kišenę. Keliai mokami, važiuojant visur stovi būdelės su užkardomis, tačiau jos beveik visada pakeltos, kadangi už kelius paprastai susimokama iš anksto degalinėse, kur įsigyjami lipdukai su užrašu „venjeta“. Be šio lipduko pasirodyti į akis kelių policijai labai rizikinga.
 |
| 123rf.com nuotr./Gatvės Liublianoje |
Slovėnų automobiliai maži, daugiausia italų ir japonų gamybos. Daug dyzelinių automobilių, nes jų eksploatacija pigesnė. Vis dėlto žmonės be būtino reikalo čia nevažinėja nuosavomis mašinomis, jie labiau linkę pasinaudoti visuomeniniu transportu. Dideli erdvūs autobusai čia kursuoja minutės tikslumu.
 |
| 123rf.com nuotr./Tiltas Slovėnijoje |
Kai čia lankiausi, pastarąjį kartą autobuso bilietas kainavo 1,20 euro ir galiojo pusantros valandos, taigi, buvo galima pakeliui ramiai išlipti iš autobuso, sutvarkyti savo reikalus, ir, jei dar neprabėgo nustatytos 90 minučių, vėl nemokamai įsėsti į kitą autobusą.
Dar Slovėnijos gyventojai labai mėgsta važinėtis dviračiais ir mopedais. Visur nutiesti puikūs dviračių takai ir netgi kabo specialūs šviesoforai šios transporto rūšies naudotojams. Miestuose pilna dviračių nuomos punktų.
 |
| 123rf.com nuotr./Kalnų kelias Slovėnijoje |
Kiekvienam – savos problemos
Pastaruoju metu apie Slovėniją pasaulio spaudoje prabylama gana dažnai. Priežastis – ekonominės šalies problemos. Visą laiką laikyta sėkmingai besivystančio ūkio šalimi, Slovėnija vis dėlto neišvengė materialinių sunkumų. Šiemet nuvilnijo ne vienas šalies gyventojų protesto mitingas, nukreiptas prieš vyriausybės įvedamas griežtos ekonomijos priemones: mokesčių didinimą, atlyginimų mažinimą, išlaidų sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei sferai karpymą. Šito iš Slovėnijos reikalauja Europos Sąjunga: būtina mažinti šios šalies biudžeto deficitą.
Pasak ekspertų išvadų, šiemet nedarbas Slovėnijoje pasiekė patį aukščiausią lygį per pastaruosius keturiolika metų. Nedarbą dar didina iš kitų šalių atvykstantys žmonės. Slovėnija – tikras balkaniškų tautų katilas: be slovėnų, čia gyvena serbai, kroatai, bosniai, makedonai, juodkalniečiai.
 |
| #300091984/flickr.com/creativecommons nuotr./Akordeonistas Liublianos gatvese |
Skiriasi ne tik šalies gyventojų tautybės, bet ir išvaizda. Slovėnai – baltesnio gymio, šviesesnių plaukų, o jų kaimynai kroatai – tamsiaplaukiai kaip kokie gruzinai. Serbai – per vidurį, juodkalniečiai – aukšti juodaplaukiai. Vienos giminės čia gyena jau kelias kartas, o kiti yra atvykę neseniai, bėgdami nuo balkaniškų karų baisumų.
Nemažai žmonių iš kitų šalių atvyksta į Slovėniją dėl to, kad ji – išsivysčiusi Europos valstybė. Tokių imigrantų vis daugiau, Liublianoje esama rajonų, kur atvykėlių žymiai daugiau negu slovėnų.
 |
| Nava Writz nuotr./Liublianoje |
Pasak vieno Liublianoje gyvenančio Rusijos piliečio, jam pačiam ir jo šeimos nariams iš pradžių buvo net neįprasta, kad čia nereikia baimintis, įeinant į liftą su nepažįstamu žmogumi, o išėjus iš kabinos dera atsisveikinti; kad neverta pasitraukti į šoną, išvydus prisiartinantį triukšmingų jaunuolių būrelį; kad niekas netyko silpniau apšviestame kieme...
Aišku, čia, kaip ir visur, pasitaiko incidentų, nelaimių ir užpuolimų, tačiau bendra atmosfera spinduliuoja ramybe. „Net šunys čia atrodo taikiai nusiteikę, nei loja be reikalo, nei kandžiojasi, tiesa, apie jų santykius su katinais – kita kalba“, – juokauja emigrantai.
Su tais pavadinimais – tikra painiava
 |
| Kimberly Hartke nuotr./Pasiruošimas šventėms ir tradiciniai slovėnų drabužiai |
Ne vienas žmogus vis dar tebepainioja Slovėniją su Slovakija. Liežuviai pinasi ne tik paprastiems mirtingiesiems, bet ir pasaulio galingiesiems.
Į anekdotinių situacijų sąrašą visiems laikams įrašyti George'o W.Busho jaunesniojo supainioti šalių pavadinimai. G.W.Bushas, tada dar gubernatorius, į slovakų žurnalisto klausimą apie savo šalį atsakė maždaug taip: „Aš žinau apie Slovakiją tik tai, ką man asmeniškai buvo papasakojęs jūsų šalies užsienio reikalų ministras, neseniai lankęsis Teksase“. Visi susirinkusieji puikiai žinojo, jog neseniai G.W.Bushas buvo susitikęs su Slovėnijos, o ne su Slovakijos ministru.
Kitas atvejis. Slovakijos prezidentas aplankė Rusijos Krasnojarsko miestą. Krasnojarske jis atidarė Slovakijos garbės konsulatą ir dalyvavo verslo forume. Per šį renginį Krasnojarsko krašto gubernatorius, priimdamas slovakų delegaciją, pasakė: „Mes puikiai žinome apie aukštus Slovėnijos laimėjimus metalurgijos srityje“.
Šalys neretai supainiojamos įvairių televizinių transliacijų metu. Pavyzdžiui, rodant kokio slovėnų sportininko startą, fone iškyla Slovakijos vėliava, ir atvirkščiai. Gerai dar, jei laiku susigriebiama klaidą ištaisyti.
