Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 14d. 20:03

60 kilometrų pėsčiomis per kalnus Mianmare

Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr. / Kelionė Mianmare

Mūsų dešimt: daugiau nei 130 pasaulio šalių aplankiusi Danai iš spalvingosios Kubos, tylusis žygių mylėtojas ir gerbėjas Kenas iš Japonijos, nuostabi keliautojų pora Freizeris iš Australijos ir Natalija iš mūsų kaimynės Lenkijos, būsima gydytoja Karolina, užsidegusi kelionėmis po apsilankymo Nepale, iš Nyderlandų, Benas iš Belgijos, keliaujantis vienas ir be proto įsimylėjęs Indiją, ieškoti savęs iškeliavusi Estela iš Ispanijos širdies Barselonos, mes, du lietuviai, nusprendę leistis į gyvenimo kelionę ir, žinoma, Saimonas, mianmarietis, ne tik mus lydėjęs per kalnus, bet ir atvėręs širdį bei parodęs savo šalies grožį. Ir mes visi kelyje.

Susirinkome iš įvairiausių pasaulio kampelių, kad netikėtai ir visiškai neplanuotai patirtume šią kelionę. 60 kilometrų pėsčiomis per kalnus tam, kad bent akies krašteliu pamatytume vietines Mianmaro gentis ir jų kasdienybę. Iš pradžių buvome nepažįstamieji su skirtingomis kelionių ir gyvenimo patirtimis. O paskutinę dieną atsisveikinome lyg draugai, linkėdami įspūdingų kelionių ir nepaprastų patyrimų gyvenime. Ir vis dar tikime, kad mūsų keliai kažkada ir kažkuriame pasaulio kampelyje ir vėl susidurs naujam žygiui.

Pirmasis mūsų susitikimas įvyko Kalave, į kurį visi atkeliavome bent šiek tiek tikėdamiesi, kad surasime bendražygius, norinčius leistis į vieną įdomiausių žygių Mianmare. Vos atvykę į Kalavą, pajutome jo ramybę – jokio žmonių antplūdžio. Tik vienas kitas keliautojas su kuprine. Jutome, kad jų visų tikslas buvo toks pat kaip mūsiškis – keliauti per kalnus sutinkant gentis, o po trijų dienų kelionės pasiekti įspūdingo grožio Inle ežerą ir aplink jį esančias gyvenvietes.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Mūsų kelionė prasidėjo penktadienį 9 valandą ryte. Tuomet pirmą kartą visi susitikome ir susipažinome su Saimonu, kuris į šias keliones leidžiasi jau ketverius metus. Kelionės metu daug kartų sustosime, klausysimės ir kalbėsimės su Saimonu. Be tuomet, žygio pradžioje, dar nežinojome, kad mus įvairiausiais keliais vesiantis vyras gido darbą pasirinko visai netikėtai. Ilgus metus dirbęs pardavimų sferoje, vieną dieną suprato, kad laikas kažką keisti ir kitaip užsidirbti pragyvenimui. Ir tuo pačiu visa širdimi tikėjo, kad kalba – tai raktas, padėsiantis pakviesti, kuo daugiau keliautojų į jo gimtąjį kraštą.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Saimonas anglų kalbos nesimokė nei mokykloje, nei vėliau universitete. Jis anglų kalbą išmoko visiškai savarankiškai, skaitydamas knygas ir žiūrėdamas filmus. Ir žinote, jis pats supranta, kaip jam gyvenime pasisekė, nes mūsų žygio metu jis ne kartą pasakė, kad dauguma jaunuolių ir šiomis dienomis pasirenka darbą, o ne mokslą. Tiesiog jie neturi net menkiausių galimybių mokytis, nes tėvai neišgali jų išleisti, o ir mokyklų tinklas Mianmare toks prastas, kad bent mūsų aplankytų genčių vaikams, baigusiems pradinę į vidurinę mokyklą, reiktų kasdien keliauti daugiau nei 10 kilometrų. Kasdien! Be transporto, kalnuotomis ir ne visuomet geromis sąlygomis. Tad jie renkasi sunkų, bet jam įprastą kelią – ūkininko kelią. Tęsia šeimos tradicijas.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Susipažinę su Saimonu, su dideliu užsidegimu pradėjome pirmąją kelionės dieną. Pradėję savo kelionę Kalavo mieste, jau po kelių kilometrų pajutome, kad šį miestelį paliekame, tolstame nuo civilizacijos. Tik stabtelėję prie geležinkelio bėgių dar turėjome galimybę apsisukti ir grįžti, pakeisti sprendimą ir nekeliauti. Bet nei vienas iš kelionės dalyvių nė akimirkai apie tai nepagalvojo. Žinojome, kas mūsų laukia 60 kilometrų, bet tuo pačiu metu supratome, kad kelionės metu išgirsime galybę istorijų. Netrukus, kai palikome geležinkelio bėgius ir keleivius, nusiteikusius ilgai kelionei traukiniu, mes iš tiesų pradėjome savo žygį. Praėjome legendomis ir baisiais pasakojimais apipintą dar britų vadovavimo laikais statytą vasarnamį. Kai tik Simonas pasakė, jog čia vaidenasi visi tarsi krūptelėjo. O, ir Mianmare vaidenasi!

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Žygiavome daugiau nei tris valandas, vis stabtelėdami pasigrožėti kraštovaizdžiu, pasikalbėti apie augalus ir išgirsti, kaip žmonės gyvena šiose teritorijose. Tiesa žmonių, keliaudami pirmąją dienos dalį beveik nesutikome. Tik kai pasiekėme savo pietų tašką, sankryžoje, sutikome vietinius gyventojus. Kurie į mus žiūrėjo itin nedrąsiai, bet tikime, jie vis labiau pripranta prie šio vaizdo.

Po kelių valandų ėjimo kalvotais takeliais, tikrai buvome išsekę. Pietūs buvo itin paprasti – omletas, vietiniai makaronai ir pomidorų salotos, bet tikrai gardūs ir suteikę jėgų ir pasitikėjimo, kad likusius kilometrus mes tikrai įveiksime. Prie pietų stalo kalbėjomės, kodėl mes visi čia, kodėl pasirinkome kelionę į Mianmarą. Ir visi turėjome itin panašią nuomone. Mianmaras – dar visai nepaniręs į didžiąją turizmo bangą, tad žmonės čia tokie atviri ir paprasti.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Pasibaigus pietums, prieš vėl leidžiantis į kelią, visi turėjome po laisvą akimirką - kas šildėsi ant saulės, kas vaikštinėjo aplinkui, bet visi jautėmės taip pat – tai išbandymas sau, ir tik kiekvienas iš mūsų žinojome, ką iš jo turime pasiimti. Likę 12 kilometrų ištirpo per kelias valandas. Ir mes atsidūrėme vienos iš genčių namuose. Šios gentys atpažįstamos iš aprangos, pagal spalvas. Taip pat jos visos turi savas kalbas. Tad jas pažinti ir suprasti yra turbūt viso gyvenimo darbas.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Žvalgėmės po mažytį kaimelį, kuriame atsidūrėme penktadienio vakarą. Jokių šių dienų civilizacijos ženklų, tik labai menka elektra viename kambaryje, viduryje lauko stovintis atviras dušas su šaltu vandeniu ir jokių technologijų. Pasijutome tarsi grįžę šimtmečiu atgal. Bet žinote, mums tai patiko! Visi kalbėjomės, drauge palydėjome saulę ir, kas svarbiausia, vaikščiojomės kaimelyje stebėdami žmones, jų kasdienybę. Ilgai užtrukome stebėdami vaikus, žaidžiančius mums dar nematytą žaidimą - tarsi tinklinis, bet tai daroma kojomis!

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Sumigome itin anksti, jau visi buvome „lovose“ po 7 valandos vakaro. Jutome, kaip šaltukas atkeliaujantis iš kalnų įsivyrauja mūsų namelyje, kurį su didele meile mums užleido viena šeima. Naktį vis tik pavyko išsimiegoti, nors ir buvo ganėtinai vėsu ir nelabai patogu. Bet žinote, po šios nakties visi buvome puikiai nusiteikę ir pasiryžę tęsti savo kelionę.

Antroji žygio diena prasidėjo anksti. Visi pakilome apie 6 valandą, kuomet išgirdome ir pajutome pirmus ryto ženklus. O pusryčiai mūsų jau laukė truputis po 7. Saulės spinduliai apšvietė visą vietinių gyventojų virtuvę. Mums labai pasisekė, nes matėme, kaip ruošiami mūsų pusryčiai. O tokių gardžių blynų dar nesame valgę. Pusryčiai buvo itin sotūs. Visi žinojome, kad antroji diena bus pati sunkiausia, prireiks nemažai jėgų. Tad į kelią leidomės pilni geros nuotaikos ir užsidegimo.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Antrosios dienos kelias mus vedė tai aukštyn, tai žemyn. Bet šiame kelyje sutikome labai daug vietinių žmonių. Matėme juos dirbančius, poilsiaujančius ir tiesiog gyvenančius savo kasdienybėje. Mūsų žvilgsnius akimirksniu patraukė nesibaigiančios čili pipirų plantacijos ir žmonės dirbančios jose. Matėme, kaip kruopščiai rankomis jie skinami, kaip jie džiovinami. Tokios čili pipirų jūros niekur kitur nesame matę ir, tikiu, kad daugiau nepamatysime.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Antrąją kelionės dieną Saimonas vis daugiau kalbėjo apie augalus, kaip jie auginami ir kaip vartojami, jis vis daugiau pasakojo apie nelengvą politinę situaciją jo šalyje ir vis mus sustabdydavo ypatingiems vaizdams. Besdavo pirštu ir sakydavo: „Tokių dalykų daugiau niekur nepamatysite“. Ir žinote, tie vaizdai dažniausiai būdavo pilni žmonių. Jų šypsenų. Dažnai klausdavome Saimono, ar šie žmonės nieko prieš, kad mes vis prieš jų šypsenas iškeliame savo foto kameras. Bet vis norėjome pagauti tuos momentus, nes žinojome, kad daugiau šios akimirkos nepatirsime.

Antrąją kelionės dieną, turėjome ir galimybes paragauti. Ne tik būtent mums paruošto maisto, bet ir čili pipirų, česnakų, kurie čia taip pat auginami dideliais kiekiais, bet ir išmėginti visame Mianmare populiarus į betelinio pipiro lapą suvyniotą areka palmės riešutą.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Didžioji dalis šios šalies gyventojų puikiai žino, kaip šis riešutas susukamas ir koks tai yra pojūtis jį kramtyti. Atvykus į Mianmarą, ir mes matėme, kaip jie yra kramtomi ir pastebėjome, kad nuo jų kramtymo išskiriamų raudonų sulčių nusidažo žmonių šypsenos ir gatvių grindinys. Tačiau tik būtent šio žygio metu savomis akimis pamatėme, kaip šis „suktinis“ pagaminamas: betelio pipiro lapas ir riešutas yra apšlakstomas laimo sultimis bei retkarčiais pagardinamas kardamono prieskoniais ar anyžiumi. Jis sulankstomas ir įsidedamas į burną, kramtomas lėtai. Sulaukėme ir pasiūlymo išmėginti, tačiau nebuvome tokie drąsūs. Išsigandome, kad mūsų organizmai gali patirti šoką, o mūsų vis tik laukė ypatingas vakaras – pažintis su kalnuose esančiu vyrų ir berniukų vienuolynu.

Antrosios žygio dienos vakaras buvo tikrai ypatingas – absoliuti ramybė ir pokalbiai apie Mianmare išpažįstamo budizmo religiją. Saimonas ir vėl atvėrė mums savo širdį ir papasakojo, kaip jau triskart buvo pasirinkęs vienuolio kelią – du kartus tai privalėjo padaryti pagal vyraujančias budizmo tradicijas Mianmare, ir paskutinį kartą, palikęs savo šeimą, keliems mėnesiams atitrūko nuo pasaulietinio gyvenimo tam, kad susivoktų, ar eina teisingu keliu. Saimonas tiki, kad jį gali ištikti ir ketvirtasis kartas. Naktis vienuolyne nebuvo lengva. Iš kalnų atkeliavęs šaltis ir gamtos garsai vis tik akimirkomis buvo už mus stipresni.

R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare
R.Šulcienės nuotr./Kelionė Mianmare

Tad pakilę trečiajai savo kelionės dienai, visi buvome daug ramesni, pokalbiai atėjo jau daug vėliau, kai supratome, kad iki mūsų žygio pabaigos liko tik kelios valandos. Tuomet visi vis atviriau ėmė pasakoti apie savo ateities planus. Dar mėginome pasidalini planais, kokiais keliais keliausime šioje įspūdingoje šalyje.

Kai prieš akis nuo kalvos pamatėme, kur turime atsidurti, manau, atsipūtėme lengviau, nors viduje jau ir buvome įveikę paskutinius kilometrus. Savo žygį užbaigėme vegetariškais pietumis, visi buvome daug tylesni nei per pirmuosius pietus. Buvome susimąstę, nes žinau, kad kiekvienas iš mūsų viduje didžiavomės savimi, nes įveikėme kilometrus, kurie įsirėžę į mūsų širdis. Šį žygį pradėjome dešimt žmonių, su Saimonu priešakyje. Tačiau jį užbaigėme valtyje devyniese. Saimonas išmokė mus visko, ko galėjo ir paleido tam, kad Mianmaras mums atsiskleistų naujomis ir mums dar nematytomis spalvomis.

Temos: 2 Kelionės Mianmaras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

22:58
25:27
15:09

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje