Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugpjūčio 7d. 21:08

Afriką skrodžiantys kuprinėtojai laužo stereotipus apie pavojingąjį Sudaną: „Ten gyvena žmonės-angelai baltomis marškomis“

Sudanas kuprinėtojų akimis
Evelinos ir Karolio nuotr. / sudanas

Kelio danga tokia karšta, kad atrodo ištirps jau visai besibaigią kuprinių dugnai, jie prilips prie įkaitusių akmenų ir nebeatplėšim. Ant tokių karščiu garuojančių geriau nė nesisėsti, nes suprasi, ką reiškia skrusti kiaušiniui ant keptuvės. Kai plaukėme kanoja Misisipe ir nenaudėlis vėjas kaip patrakęs pūtė mums į nosį, o mes vargais negalais bandėme nusiirti dar bent vieną kilometrą, tada sau sakėme „kentėk, tokio vėjo tik norėsis kūprinėjant dykuma“. Štai čia to vėjo taip reikėtų. Bet dykumos vėjas – tai ne vėsi gaiva, kurios sulaukęs gali net maloniai pašiurpti. Dykumos vėjas – tai plaukų džiovintuvas, pridėtas prie pat veido, ir niekas nė neketina jo patraukti. Nusisukti irgi neišeis, nes jis pasiekia visus kūno kampelius.

Vidudienis. Mes iš pradžių genami įpročio pradedame eiti. Galiausiai prie sienos nelabai ir pastovėsi, vis tiek reik eiti į priekį. Idėja naivi naivi, nes jau po pusvalandžio pėdinimo nieko nelieka, tik ieškoti beveik neegzistuojančio pavėsio, ir sėstis šalia atrodo tuoj užsnūsiančio kelio. Laimei, greitai sustoja sunkvežimis, ir rangomės ant jo viršaus.

Dykuma plati gili su atsitiktinėmis oazėmis, kuriose gyvuliai slepiasi šešėlyje, o kupranugariai pildo savo ilgalaikius bakus. Tik nemanykit, kad lekiant dykuma ant viršaus vėsiau ir prabangiau nei kabinoje. Džiovintuvas-vėjas jau maksimalaus režimo, kaip reikia sustiprėjęs, saulė skverbiasi į nors kiek neapdengtas vietas ir gerokai pačirškina jas, o drabužius įkaitina tiek, kad prie jų liestis nebesinori. Neveltui sudaniečiai vyrai vilki (na gal sostinėje ne visi sutartinai) baltas marškas, o ant galvos dėvi baltutes kepuraites. Jie ir mums rodo „draugužiai, vilkitės ką nors šviesiau“. Mes sakom „jei mes vilktumėmės baltas jų marškas, tai tuoj panašėtume į grindų skudurus“. Bet gyvenantiems dykumoje tai berods vienintelė išeitis.

Evelinos ir Karolio nuotr./Nusileidus nuo Etiopijos kalnų patekome į beribę išdegintą žemę.
Evelinos ir Karolio nuotr./Nusileidus nuo Etiopijos kalnų patekome į beribę išdegintą žemę.

Greit išmokstame vietinių meno – kaip išgyventi kuo toliau į šiaurę tuo labiau karštėjantį klimatą. Kai saulė kepina, jie užsnūsta ant pintų lovų pašiūrėse, ir net jei stulpas yra vienintelis pavėsis, jie lįs ten, net jei reiks būti mažesniems už pelę. Vidudienis – metas snausti, žaisti kortomis, išgerti kavos su prieskoniais (skirtumas nuo etiopietiškosios), parūkyti kaljano, bet tikrai nesidarbuoti. Per karščius ir vairuotojams ne kas, kelio danga tiek įkaista, kad net ir naujas padangas gali pakąsti.

Įrodymai mėtosi pakelėse – įplyšusios padangos, jų tūkstančiais. Kaip ir gyvulių, kuriuos nukovė nelygioje kovoje automobiliai. Bet gyvulių nei įplyšusių padangų, anei šiukšlių čia niekas nesurinkinėja. Gyvuliai ilgainiui sudūla, jau dabar gali matyti, kuris senokai galą gavo, o kuris dar visai šviežias. Padangos irgi kaip paminklai, tik jie žinoma ten puoš dykumą amžiams, kaip ir ant krūmų prilipę plastikiniai maišeliai.

Ruanda, norėdama apsaugoti savo šalį nuo tokių šiukšlynų, atrodo net nebeleidžia į šalį įvažiuoti su plastikiniais maišeliais, gautum popierinius. Ir čia taip galėtų būti, nes gaila, bet ilgainiui dykumos pakraščiai netoliese apgyvendintų teritorijų atrodys skurdžiai varganai.

Kur čia galima rasti turgų – užeikit pas mus užkąsti

Vairuotojas paleido smėlio pustomoje degalinėje. Reiktų užkąsti. Jau saulė tuoj leisis, o pusryčiauta tik ryte. Kur čia galima būtų nusipirkti maisto? Regis, mūsų įprotis turėti kokių nors maisto atsargų išgaravo kartu su paskutiniais lašais. Degalinės darbuotojas vargsta, bando atrakinti užsispyrusias duris. Aišku, čia mes nieko nepešime. Eisime į miestelį, kurio prieigose ir atsidūrėme. Porai vietinių parodę, kad ieškome ko užkąsti, rodo turgaus pusėn. Sako nearti, saulė jau tikrai labai žemai, jėgų atsargos išlaižytos, bet juk turime eiti.

Senolis ant vežimaičio stabdo savo asiliuką, ir klausia, ko mes ieškome. Į turgų eisime, rodom išmokę žodį „suk“. Senolis ragina ką tik pro vartus išėjusį šeimininką nešti mums vandens. Mes jį išgeriame vienu mauku, nes tas niekadėjas karštis išsunkė iš mūsų visus skysčius, palikęs tik kraują. Kai jau padėkoję „shukran“ judėsim to turgaus ieškoti, mūsų jie nebepaleidžia. Parsivedę į apvalią iš molio drėbtą jų trobą, belangę ir vienadurę, bet labai tvarkingą, sodina ant vienos iš penkių palei kraštą sustatytų lovų, ir jau neša duonos ir bent keturių rūšių pagardų, kuriuos mes sukertam taip, kad net ausys lapsi.

Evelinos ir Karolio nuotr./Girdėjome, kad Sudaniečiai geri, bet tai įsitikinti pakako vos vienos dienos. Einant ieškoti parduotuvės maistui, mus pasikvietė pavalgyti maloni šeimyna, o po to dar ir apnakvydino.
Evelinos ir Karolio nuotr./Girdėjome, kad Sudaniečiai geri, bet tai įsitikinti pakako vos vienos dienos. Einant ieškoti parduotuvės maistui, mus pasikvietė pavalgyti maloni šeimyna, o po to dar ir apnakvydino.

Tuoj susirenka nemažas būrys vaikų ir suaugusiųjų, kurių giminystės ir kaimynystės ryšius sunku beatskirti. Šie susėda ir smalsiai stebi keistus užklydėlius. Mus atvedęs senolis prieš gerdamas vandenį, staigiai išspjauna pirmą gurkšnį (vietos paprotys), ir atsigėręs, plaunasi kojas ir rankas, mat saulė nusileido ir laikas melstis. O laimingi šeimininkai stebi mus kaip mažamečius vaikus, kurie jau patys sugeba valgyti ir taip teikia džiaugsmo.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus priėmusi šeimyna ir jos mielas molio ir šiaudų namelis.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus priėmusi šeimyna ir jos mielas molio ir šiaudų namelis.

Mes per pusę kąsnio dar vis bandom pasakoti, kurgi ta Lietuva, ir kokiais keliais mes čia atkeliavome. Karolis eilinį sykį piešia europinį žemėlapį, kad galėtų durti į tą mažą lopinėlį neištariamu vardu ir sauja žmonių. Mes smalsiai dairomės, kaip jie tokioje iš lauko atrodo nedidutėje trobelytėje sutelpa. Švariai iššluotame kieme apvalių trobesių sutūpę ir daugiau. Kaip ir mongolų jurtoje, lovos čia išdėstytos pakraščiuose, todėl viduryje namo – daug erdvės. Palei kraštą telpa net komoda su indų rinkiniais ir kitais mažmožiais. Grindinys – tai birūs akmenėliai. Langų čia nėra, tik vienerios durys įleidžiančios vėją, bent šiek tiek atvėsinantį įkaitusias sienas. Sienos atrodo net vakare spinduliuoja karštį, todėl neretai patys žmonės miega išsinešę lovas į lauką.

Mūsų jau nakčiai niekas neketina paleisti, jie tuoj pastato lovas lauke prie atskirų pašiūrių, ir rodo rinkitės – name ar lauke. Lietaus tikrai nebus, todėl žinoma norime miegoti tik lauke. Juk stebėti dykumos miestelio dangų, užmigti su žvaigždėmis, nubusti kai visai šalia senolis garsiai pradeda giedoti maldas, o dar už valandėlės kitos ir kaimelio mulos užtraukia ryto maldą, o ryte jau matai, kaip po truputį šviesėja dangus, kaip pradeda vienas kitas paukštytis caksėti, negali nesijausti tos didybės maža dalimi.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų kambarys kelių dolerių viešbutyje.
Evelinos ir Karolio nuotr./Mūsų kambarys kelių dolerių viešbutyje.

Tik sugulus ant malonaus kietumo kuklių lovų, iš visatos ateinantys sapnai nusileido ant mūsų akių. Šeimininkai vis tik buvo žadėję karšto saldaus pieno, tai žiū abu drauge atkulniuoja, ir mes pusiau miegodami išgeriame pieno su sausainiais, ir vėl saldžiai pasineriame sapnuose. Teisingai keliautojai sako, geri tie sudaniečiai. „Viena kinų pora neturėdami nė pinigo perkeliavo Sudaną“, – porina sutiktas keliautojas. Tikime, nes ir mums patiems netikėtai pasibaigė vietiniai pinigai, o kur čia keisiesi vidury dykumos. Bet taip ir neprisireikė iki pat Wadi Halfos, paskutiniojo mūsų sustojimo prieš išplaukiant į Egiptą, mat žmonės ne tik lengvai paveždavo, bet vaišindavo.

Evelinos ir Karolio nuotr./Visur šalia žmonių gyvenviečių yra dideli vėsaus vandens pilnos puodynės..
Evelinos ir Karolio nuotr./Visur šalia žmonių gyvenviečių yra dideli vėsaus vandens pilnos puodynės..

Mums sugrįžo prisiminimai iš Irano, kitų Azijos šalių. Pagalba ir pagarba keliautojui, kaip ir vienas kitam, čia labai didelė. Sudane pavyzdžiui, iš troškulio nenumirsi. Juk visur pristatyta molinių indų, laikančių vėsų vandenį. Tad kiekvienas ištroškęs gali semtis metaliniu puoduku ir gerti iki soties. Toks vanduo ir mus gelbėjo ne kartą, ypač tada, kai nebeturėjom likusių vietinių pinigų. Dykumoje gyvenantys žmonės, greičiausiai kaip ir speiguose, priklauso nuo vienas kito, todėl turi rūpintis vienas kitu. Tai ne tik paprastas gerumas, tai tiesiog būtinybė išlikimui. Ir kodėl spauda pamiršta paminėti tokius bene pačius svarbiausius faktus.

Miegas prie Meroe piramidžių

„Jau čia piramidės, piramidės“, – kaip vaikai nenustygom, tolumoje pamatę kyšančias, kiek apgriuvusias, bet labai paslaptingai atrodančias Meroe piramides, ir iš sunkvežimio stačiai išsiritom. Saulė arti laidos, ir šiąnakt mes naktį praleisime čia, šalia faraonų kapų.

Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas po atviru dangumi dykumoje. Nors dienos čionais begalo karštos, vis gi naktimis miegoti tikras malonumas.
Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas po atviru dangumi dykumoje. Nors dienos čionais begalo karštos, vis gi naktimis miegoti tikras malonumas.

Kai visi it patrakę puola lankyti Egipto Gizos piramidžių, Sudane jų dešimtimys, gal tik labiau laiko nudūlėtų ir ne tokių milžinių. Išvyniojame kilimėlius, ir gulamės tiesiog po atviru dangumi. Skorpionai ir gyvatės tikėkimės saugos, o ne trukdys mūsų brangų miegą. Mėnulis be penkių minučių pilnatis, vis labiau apšviečiantis užsnūdusias piramides. Ilgainiui įsiviešpatauja tyla. Naktį nebe kančia, o net smagu prabusti, pasitikrinti, kad vis dar miegi prie tų pačių piramidžių, kad mėnulis jau nukeliavęs gerą gabalą kelio, ir gali vėl nerti į miegus.

Piramidės, gal kad išsidėstymas įmantrus, o gal kad saulė rytinė švelniai jas apšviečia, palieka daug didesnį įspūdį nei kažkada lankytos didžiosios Gizos piramidės. Tyla ir nei vieno žmogaus, ir vieta atrodo tiesiog padovanota mums. Vėjas gainioja smėlio dulkes. Atsisėdam. Būnam.

Evelinos ir Karolio nuotr./Didybės oazė
Evelinos ir Karolio nuotr./Didybės oazė

Dykuma turi magiškos paslapties. Joje gali atsiverti didžiausios vidinės žaizdos, į paviršių it gyvatės išlįsti juodžiausi jausmai, tačiau atrodo pakliuvę ant karšto smėlio, jie supleška palikdami tik vėjo greit išbarstytas atplaišas. Tada įsivyrauja tyla, niekis, ramybė. Ne veltui atsiskyrėliai eidavo į dykumą, o ir dabar nemažai sielai nerimaujant traukia čia ieškoti savęs ar Dievo.

Vadi Halfa (Wadi Halfa) – vyrų miestas

Miestukas glūdi prie smarkiai išsiplėtusio Nilo. Kai Egipte Asuane pastatė užtvanką, Nilas labai išsiplėtė, ir senosios Vadi Halfos nebeliko. Teko visas čia stūksojusias piramides siųsti į sostinę, ir laikyti jas Nacionaliniame muziejuje. Nors raižiniai ir spalvos vis dar ne ką mažiau atsilieka nuo pačiame Egipte esančių statitinių, tačiau žinoma, nebeliko tos paslapties, kuri apimtų matant šventyklas toje vietoje, kur jos ir buvo statytos.

Evelinos ir Karolio nuotr./Tipinis Sudano miestelio vaizdas
Evelinos ir Karolio nuotr./Tipinis Sudano miestelio vaizdas

Dabar Vadi Halfa – tai tik miestelis, į kurį suguža žmonės išplaukiant kassavaitiniam laivui į Egiptą, nes jei ne oru, tai kitu būdu paprastas mirtingasis nepateks. Kaimiūkštis dykumos viduryje. Ir tai tikrai jaučiasi. Dieną saulė užkepina iki 45-47 laipsnių (ir čia tik pavasaris, vasaros metu dar karščiau), todėl nenuostabu, kad miestelis dienos metu apmiršta. Tikrai nieko nesinori ar neįmanoma daryti. Tiesiog guli nė raumenio nekrutindamas, kad nenugarintum nė papildomo lašo. Tiesą sakant, dabar visas asmenines savo gyvenimo temparatūras ir lyginsim su Sudano, o ypač Vadi Halfos. „Eik tu, taigi čia tik 35, nėra čia taip karšta“. Jei išversim šitas, ištversim ir likusias kelionėje. Kol Sudane saulė nepasislėpė, tol ir bus karšta. Na gal truputį atvės apie pusę septynių vakaro, o dar nespės įkaitinti smėlio apie aštuonias ryto. Bet po to, tai jau visą dienelę ritinėsis ant smėlio griebdama viską, kas nuo jos nepasislėpęs.

Laivas tik antradienį, o mes čia atkankam penktadienį, tad turėsim laiko tiesiog pabūti šitame vyrų mieste. Toks įspūdis. Nesvarbu dieną čia ar vakare, tačiau visos moterys atrodo yra dingę. Dažnai galėdavom suskaičiuoti iki dešimties pamatytų per dieną. O vyrų rateliai čia plepa, rūko šišą, geria sultis (šalyse, kur alkoholis uždraustas tiesiog veši sulčių spaudimo verslas, tuo mes labai džiaugiamės), gurkšnoja kavą ar arbatą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Šiaurės Sudano žmonės begalo gerašidžiai ir svetingi. Kur tik mes beidavome mus kviesdavosi prisijungti prie pietų stalo.
Evelinos ir Karolio nuotr./Šiaurės Sudano žmonės begalo gerašidžiai ir svetingi. Kur tik mes beidavome mus kviesdavosi prisijungti prie pietų stalo.

Vakarais, kai gyvenimas atsigauna, ir visi išlindę iš pavėsių, galų gale gali džiaugtis malonia šiluma. Rytais geriam apelsinų ir mango sultis, o kas vakarą traukiam pas jau pažįstamu tapusį Ahmedą gerti saldžios pieniškos arbatos ir valgyti ką tik iškeptų spurgyčių. Jis vis mums vieną kitą papildomą įmeta. Atrodo, šis miesčiukas tik ir turėtų plėšti iš turistų paskutinį kailį, juk galų gale čia jie iš to ir gyvena. Bet matyt, laimei, jie neužsikrėtę nepagydoma pinigų karštlige, todėl į viską dar žiūri žmogiškai, draugiškai. Čia jie nemokamai pavėžės, pareigūnai pakvies valgyti prie vieno katiliuko, o hostelyje už kelis litus, šeimininkai pakvies valgyti ant savo kilimo.

Mūsų šeimininkai – kaip du animacinio filmo personažai. Vyresnis, dėdė, tylus, į akis nė nežiūrintis, nuolat burbantis „good good good“, tačiau geraširdis, atsiras visada ten, kur reikia. Gal net pernelyg netikėtai. Kai pirmą vakarą mes sugulėme viduje (to daugiau nebedarėme, nes dangus čia geriausias stogas), šis įkiūtino į vidų nešinas plastikiniu buteliuku. Iš miego prikeltas Karolis pašoka, o šeimininkas jau pila į stikliuką ugninio vandens. Karolis žiūri nepatikliai – čia griežtai musulmoniškas kraštas, todėl alkoholis tabu. Bet lygiai taip pat, kaip kažkada Irane šeimininkas ištraukė gertuvę, čia irgi žmonės turi savo šaltinių, kur gauti uždraustojo vaisiaus. „Ne pinklės?“, – dar spėjo Karolis tamsoje pagalvoti, bet kai ir pats šeimininkas išmaukė kaušelį, Karolis irgi prisijungia tirpdydamas ledus – taip užsimezga nebyli draugystė. „Čia ne Kartumas, čia šalia Egipto, todėl galima“, – šeimininkas ramina.

Paskutinės akmirkos Sudane. Ir nors Sudane tik dykuma, kartais paįvairuojanti, tačiau nesididžiuojanti kalnų keteromis ar dar kitais įstabiais gamtos paminklais, be piramidžių daugiau nelabai ko ir pamatysite. Tačiau tai ne svarbiausia. Visi prakeliavę Sudaną tiesiog plyšte plyšauja, kokie geri čia žmonės. Žmonės-angelai baltomis marškomis, o moterys – įsisupusios į spalvingas skaras. Jei norite patirti, ką reiškia tikras, neišprievartautas gerumas, neapsimestinis ir neperkantis turistų dėmesio, tai Sudanas – tas rojus žemėje. Jūs jausitės savu visur, net bendraudamas su pareigūnais. Visi bus malonūs. Jei klausite, kaip nukakti į vieną ar kitą vietą, visas būrys žmonių nuoširdžiai bandys išsiaiškinti ir jums parodyti.

Tikėkimės turistai nesugadins šios šalies, iškentusios ilgą civilinį karą, išsidalinusios į dvi šalis, ir dar dabar neišsprendusios problemų vakaruose (Darfure). Gyventojai daug nesibėdavoja, tačiau pasako, kad Sudanas – nors žmonės ir draugiški, tačiau bėdų sukamas kraštas. Nuoširdžiai tikimės, kad jiems pavyks išspręsti tai, ką dažniausiai priverda ne paprasti kaimo žmonės, tačiau ambicingi valdininkai.

Praktiniai patarimai

Viza ir popieriai

Jei neketinate po Sudaną keliauti mėnesiais, geriausia gauti tranzitinę vizą kelioms savaitėms. Per 24 valandas padarė Sudano ambasadoje Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Ji brangi, kainuoja 100$, tačiau amerikiečiams ji brangesnė bent dvigubai. Tačiau jai įsigyti, prieš tai reikia pasidaryti Egipto vizą (30$) , kurią per kelias dienas galima gauti Egipto ambasadoje Adis Abeboje. Taigi per mažiau nei savaitę galėjome gauti abi vizas. Jei norėtumėte ilgesnės vizos, tektų laukti kelias savaites, o gal net ir mėnesį, be to, garantijos nėra, kad gausite.

Sudane labai daug popierizmo, ir tai galima jausti nuo pat įžengimo pro sieną. Reikia aplankyti bent tris vietas (pareigūnai parodys), kur užregistruoja ar tikrina daiktus. Be to, Sudane būtina registracija, kuri kainuos apie 35$, ir ją galima padaryti Kartume (sostinėje) arba tiesiog ant sienos. Pinigų pas pavienius turistus medžiojančius keitėjus nesikeiskite, už sienos yra keitykla, keičianti daug geresniu santykiu. Keitėjai žinoma jus gąsdins, kad jums reiks pinigų registracijai, bet jūs tą puikiai galite padaryti toje keitykloje.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis ir Evelina
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis ir Evelina

Paprastai Sudane reikia turėti ir leidimą keliauti bei fotografuoti. Jį nemokamai galima įsigyti sostinėje Turizmo ir gamtos ministerijoje (The ministry of Tourism and Wildlife), bet anksčiau buvusi miesto centre, ji iš ten išsikraustė, tad mes toliau nebeieškojome, ir rizikavome keliauti be jo. Paprašė tik kartą, bet kai mes neturėjom, tai tik užsirašė mūsų duomenis, ir nieko nesakė. Fotografuojant reikia būti atsargiems. Ypač tiltus, pastatus, ar neturtinguosius. Mes sostinėje apskritai vengėme fotografuoti, išsitraukėme tik Nacionaliniame muziejuje.

Piramidės

Piramidėms reikia įsigyti bilietą, kainuojantį 50 sudanietiškų svarų (apie 9$), tačiau mes nusiderėjome iki 70 už abu žmones. Mes jas apžiūrėjome ryte, kai saulė dar nekaršta, ir gražiai apšviečia piramidžių priekį.

Laivas Sudanas – Egiptas

Forumuose rašoma, kad laivas plaukia trečiadieniais. Laikas matyt pakeistas, mat mes plaukėme antradienį. Įsigyti bilietus reiktų bent dieną prieš išvykimą. Antros klasės bilietai kainuoja 212 sudanietiškų svarų, arba apie 35$. Plaukia 17 valandų.

Evelinos ir Karolio nuotr./Palydint saulę. Pastaroji šioje šalyje mums tapo didelė gyvenimo dalimi - keliesi su ja, slepiesi ir mėgaujiesi, palydi.
Evelinos ir Karolio nuotr./Palydint saulę. Pastaroji šioje šalyje mums tapo didelė gyvenimo dalimi - keliesi su ja, slepiesi ir mėgaujiesi, palydi.

Už bilietų kasos, kitame pastate reikia susitvarkyti likusius popierius – sumokėti po 21S£ už šalies palikimą (3,5$), ir to popieriaus prireiks einant į laivą. Taip pat užregistruoti išvykimą ir dar gauti vieną popierių (pareigūnai paaiškins). Uostas yra apie 4 kilometrus už miestelio. Atvykus reikia priduoti tą čekį už sumokėtus pinigus, tada gauni kortelę su numeriu, kurios prisireiks gaunant išvykimo štampą. Tada reikia dar užsiregistruoti ir priduoti bilietą, ir gausite Egipto atvykimo kortelę, kurios reiks laive. Nors skamba painiai, tačiau pareigūnai paaiškins. Numerius sako žinoma tik arabiškai, tačiau geri žmonės irgi padės suprasti savo eiliškumą. Jūsų pasus laive paims ir atiduos tik kitą dieną. Nenusigąskite, jei iš karto negrąžins, o eis patikrinti į ofisą. Egiptiečių pareigūnai keistoki, nesuprasi, kodėl prieš atlikdami darbus jie dar palaukia, parūko, tempia laiką, lyg bandydami kantrybę. Jei viskas tvarkoje, viza yra, nieko nepergyvenkite. Tai tik jų darbo stilius.

Patekimas į laivą – vienas didelis chaosas, dėl to, kad beprotiškai daug mantos žmones vežasi, ir kaip kiekvienoje minioje žmonės tampa irzlūs, besistumdantys. Laivas nedidelis, o keleivių apie 600, todėl reikia rasti savo vietą miegui. Galima sėdėti viduje, bet tokiu atveju neišsimiegosite, o tik sėdėsite minioje. Mes miegojome ant denio. Laivo priešakyje yra uždara erdvė, kurią dažniausiai okupuoja baltieji. Tai atskiria nuo paprastų mirtingųjų, tačiau čia gali būti, kad paprašys papildomai susimokėti. Be to, ta vieta nėra ideali, nes kaip baltieji pasakojo, vėjas pučia visa naktį, ir tampa labai vėsu. Mes ėjom ant denio su visais, ir radom puikią vietą palei kraštą – ir vaizdas puikus, ir vėjas ne taip pučia. Plaukti karšta, todėl reiks pasigaminti kokį pavėsį iš skaros ar maišo. Vakare nepražiopsokite Abu Simbel (Egiptas) šventyklų. Jos apšviestos, ir plaukiant atrodo labai paslaptingai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Su rusais bendravo mažiausiai 14 D.Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnų. Kodėl tiek daug?

24sek

J.Valančiūnui prireikė operacijos: nežais mažiausiai mėnesį

Aktualu

Ar Rusija tikrai ruošiasi surengti galingą invaziją į Ukrainą?

Vardai

J.Stambrauskaitei – svarbi proga: „Nėra su kuo namie džiaugtis sėkme, tai atšvenčiau su draugais“

Pasaulis kišenėje

Išskirtinė Kalėdų eglė: Kretinga šiemet – tarsi aplieta Kalėdomis

„Eurolygos diena“: kova dėl 8 vietos dabar – o kas toliau?

Aktualu

Strasbūre išpuolį surengęs užpuolikas – nušautas

24sek

„Bayern“ treneris – apie gerą „Žalgirio“ žinutę ir solidžius Šaro pasirinkimus

Aktualu

Kandidatų į Vilniaus merus vizijos ateičiai: nemokamas viešasis transportas ir vanduo

Gyvenimas

J.Arlauskaitė-Jazzu – apie meilę, dėkingumą, kritiką ir tai, kas žavi vyruose

Aktualu

ES pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai

Vardai

Mia kardinaliai pakeitė šukuoseną – tapo ilgakase: ar tinka?

Sportas

Išaugusios premijos nenuramina maištingų plaukikų audros

Pasaulis kišenėje

Ispanijos uostamiestyje balandžiai „terorizuoja“ turistus: miestelio valdžia žada imtis rimtų priemonių

Gyvenimas

Pastorius E.McManusas – apie kovą su vėžiu, prarastus milijonus: „Dauguma gyvena taip, tarsi mirties nebūtų“

Aktualu

R.Masiulis mokytojų etatinio apmokėjimo nekeis: atsisakyti per vėlu ir nepraktiška

Vardai

„Atspėk, kas dėžėje“: „kažkoks pūkuotas“ N.Bierancui ir M.Grabštaitei įvarė nemažai baimės

Aktualu

Alkoholis – palatos lovoje: kas gresia ligoniui už velnio lašų vartojimą ligoninėje?

Aktualu

Lietuvos kariai metus užbaigia didelėse pratybose

24sek

Eurolyga: „Olympiakos“ atsigriebė už nesėkmę Kaune, CSKA laimėjo rusų akistatą

Naujienos

Aktualu

Su rusais bendravo mažiausiai 14 D.Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnų. Kodėl tiek daug?

24sek

J.Valančiūnui prireikė operacijos: nežais mažiausiai mėnesį

Aktualu

Ar Rusija tikrai ruošiasi surengti galingą invaziją į Ukrainą?

Vardai

J.Stambrauskaitei – svarbi proga: „Nėra su kuo namie džiaugtis sėkme, tai atšvenčiau su draugais“

Pasaulis kišenėje

Išskirtinė Kalėdų eglė: Kretinga šiemet – tarsi aplieta Kalėdomis

„Eurolygos diena“: kova dėl 8 vietos dabar – o kas toliau?

Aktualu

Strasbūre išpuolį surengęs užpuolikas – nušautas

24sek

„Bayern“ treneris – apie gerą „Žalgirio“ žinutę ir solidžius Šaro pasirinkimus

Aktualu

Kandidatų į Vilniaus merus vizijos ateičiai: nemokamas viešasis transportas ir vanduo

Gyvenimas

J.Arlauskaitė-Jazzu – apie meilę, dėkingumą, kritiką ir tai, kas žavi vyruose

Aktualu

ES pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai

Vardai

Mia kardinaliai pakeitė šukuoseną – tapo ilgakase: ar tinka?

Sportas

Išaugusios premijos nenuramina maištingų plaukikų audros

Pasaulis kišenėje

Ispanijos uostamiestyje balandžiai „terorizuoja“ turistus: miestelio valdžia žada imtis rimtų priemonių

Gyvenimas

Pastorius E.McManusas – apie kovą su vėžiu, prarastus milijonus: „Dauguma gyvena taip, tarsi mirties nebūtų“

Aktualu

R.Masiulis mokytojų etatinio apmokėjimo nekeis: atsisakyti per vėlu ir nepraktiška

Vardai

„Atspėk, kas dėžėje“: „kažkoks pūkuotas“ N.Bierancui ir M.Grabštaitei įvarė nemažai baimės

Aktualu

Alkoholis – palatos lovoje: kas gresia ligoniui už velnio lašų vartojimą ligoninėje?

Aktualu

Lietuvos kariai metus užbaigia didelėse pratybose

24sek

Eurolyga: „Olympiakos“ atsigriebė už nesėkmę Kaune, CSKA laimėjo rusų akistatą

Vardai

Ypatingos

06:07
05:50

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje