Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 03 13, 11:05

Agota ir Vytautas žiemą iškeitė į 4,5 mėn. kelionę: „5 dienų darbo savaitė yra absurdas“

„Norėjome aplenkti švedišką žiemą“, – sako Stokholme gyvenantys Agota ir Vytautas Balnioniai. Tai jiems ir pavyko – įsirengę svajonių autobusiuką jie leidosi į 4,5 mėnesio trukusią kelionę, kurioje švedišką žiemą iškeitė į Pietų Europos saulę ir bangas. Kelionės metu nuotoliniu būdu tris dienas per savaitę dirbęs Vytautas sako supratęs, kad penkių dienų darbo savaitė – absurdas: „Nesąmonė tiek savo gyvenimo laiko atiduoti dirbant.“
Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos
Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos / Agotos Balnionės nuotr.

Agota ir Vytautas beveik pusei metų nusprendė palikti Stokholmą ir Lietuvoje iki galo įsirengę autobusiuką išsirengė į lėtą kelionę. Nors tai pirmoji tokia ilga jų kelionė, pašnekovai patys stebisi, kaip viskas puikiai sekėsi – per šitiek laiko nesugedo nei mašina, nebuvo iš niekur išvaryti, nepatyrė vagysčių (kas nutinka dažniems keliautojams autobusiukais), tik pasimaudę šaltame vandenyje kelis kartus trumpam apsirgo.

„Nesitikėjau, kad viskas gali taip sėkmingai būti“, – sako Vytautas.

Apie tai, kiek kainuoja taip keliauti, apie didžiausius nusivylimus ir labiausiai nustebinusias vietas, kodėl Šveicarijoje į gamtą reikia pasiimti pinigų, o kur keliauti pigiausia, Agota ir Vytautas papasakojo portalui 15min ir pasidalijo nuostabiomis kelionės nuotraukomis.

Kuria gyvenimą Švedijoje

Agota ir Vytautas Stokholme kartu gyvena jau penkerius metus. Čia bendrą gyvenimą kurti jie pradėjo po šešerių metų draugystės per atstumą. Pabaigę mokslus abu pasirinko gyventi Švedijoje, į kurią iš Lietuvos Agotos šeima persikėlė, kai jai buvo 15 metų.

Pasiteiravus, ar jau puikiai kalba švediškai, Agota ir Vytautas sako, kad Švedijoje to visiškai nereikia.

Asm. arch. nuotr./Agota ir Vytautas
Asm. arch. nuotr./Agota ir Vytautas

„Švedijoje visai nėra problemos angliškai bendrauti. Gerokai virš 90 proc. žmonių puikiai supranta ir šneka angliškai. Nejauti jokios atskirties dėl to, kad nemoki švediškai“, – sako Vytautas.

Abu lietuviai dirba tarptautinėse kompanijose. Šiuo metu Agota yra vieno iš sporto prekių tinklų socialinių tinklų redaktorė, o Vytautas dirba įmonėje, pardavinėjančioje rastinius namelius.

Agotą darbas pusmečiui išleido į neapmokamas atostogas, o Vytautas nusprendė tris dienas per savaitę kelionės metu dirbti nuotoliniu būdu.

„Ką supratau kelionės metu – kad penkių dienų darbo savaitė yra visiškas absurdas. Negaliu nustoti galvoti, kad reikėtų daugiausia keturias dienas per savaitę dirbti. Nesąmonė tiek savo gyvenimo laiko atiduoti dirbant. Tikslas dabar – turėti ne ilgesnę kaip trijų dienų darbo savaitę ir vėl važiuoti kažkur“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Vytautas kelionės metu dirbo tris dienas per savaitę
Agotos Balnionės nuotr./Vytautas kelionės metu dirbo tris dienas per savaitę

Kol Vytautas dirbdavo, jiedu trims dienoms įsikurdavo gamtos apsuptame Europos kampelyje. Fotografija užsiimanti Agota tomis dienomis su fotoaparatu leisdavosi į žygius ir pasivaikščiojimus bei redaguodavo šimtus padarytų nuotraukų, be to, pradėjo ir rašyti tinklaraštį apie kelionės autobusiuku patirtį, kurį pavadino „It started in Lithuania“ (liet. tai prasidėjo Lietuvoje).

Asm. arch. nuotr./Agota
Asm. arch. nuotr./Agota

Svarstė pirkti butą, bet pasirinko autobusiuką

Mintys apie ilgą kelionę prasidėjo nuo svajonių apie autobusiuką.

„Vienu metu galvojome pirkti butą, bet nusipirkome autobusiuką. Vis tiek galima jame gyventi“, – juokiasi Agota.

Autobusiuką nusipirko norėdami savaitgaliui ar savaitei pabėgti į gamtą. Pirmąjį kartą autobusiuką išbandė žiemą, kai jis dar nebuvo visiškai apšiltintas ir įrengtas.

Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas
Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas

„Supratome, kad žiemą įmanoma ir prie minuso jame gyventi, per daug nesušalome“, – pasakoja Agota ir Vytautas.

Vienu metu galvojome pirkti butą, bet nusipirkome autobusiuką. Vis tiek galima jame gyventi.

Nesušalti padėjo ir tai, kad Švedijoje įprasta, jog mašinoje būna ir papildomas šildytuvas, žiemos rytais švedų naudojamas automobiliams atšildyti, kurį Agota ir Vytautas naudojo šildymui.

Įsigiję autobusiuką po kurio laiko nusprendė, kad reikia išvykti ir į ilgesnę kelionę, tačiau iki tol dar buvo reikalų.

„Ilgiausiai užtruko planavimas. Ilgai planavome ir pirkome reikalingas medžiagas“, – pasakoja Vytautas. Pora pasakoja, kad Švedijoje nepopuliaru taip įsirenginėti autobusiukus, tad beveik viską teko pirkti laivų prekių parduotuvėje, mat švedai labiau linkę kelionėms taip įsirengti laivus. O kaip tai padaryti, išmoko iš vaizdo įrašų „YouTube“.

Paklausti, kodėl keliavo ne vasarą, o šaltąjį laikotarpį, jiedu nedvejodami atsako, kad bėgo nuo švediškos žiemos.

Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas
Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas

„Norėjome aplenkti žiemą, praleisti tą depresuotą laikotarpį. Švedijoje žiema prasideda spalio pabaigoje, kai pradeda 15 val. temti, būna trumpos dienos“, – sako Agota.

„Švediška žiema kokiomis dviem valandomis tamsesnė nei lietuviška. Švedijoje labai trūksta saulės“, – sako Vytautas.

Agota ir Vytautas sutinka, kad geriausias būdas keliauti – nuosavu autobusiuku.

„Kai važiuoji su autobusiuku, kur nori tą naktį ir miegi. Nėra tikslo kažkur būtinai nuvažiuoti, užsisakyti nakvynę. Visa kelionė vyksta labai paprastai, be jokio streso. Kas man paprastai nepatinka kelionėse, tai ribotas laikas, kai turi per jį viską aplankyti. Labiau stresuoji, kad viską reikia aplankyti, negu kad pailsi. Keliaujant autobusiuku supranti, kad nebūtina visko pamatyti ir kad gali ką nors praleisti, jei nesijauti, kad būtinai nori“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Kosta Brava, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Kosta Brava, Ispanija

„Man atrodo dabar mano mėgstamiausias keliavimo būdas yra nuosavu autobusiuku. Jeigu nori būni namie, nes vis tiek ten namai, jeigu nori – kažkur išeini, gali pasilikti ilgiau, jeigu patinka. Jei ne – tiesiog toliau važiuoji“, – sako Agota.

Keliauti per pandemiją ir žiemą – puiki mintis

Agota ir Vytautas džiaugiasi, kad pasirinko keliauti pandemijos ir ne sezono metu, nors artimieji tokiu sprendimu kiek stebėjosi.

„Labai smagu keliauti per pandemiją. Be to, keliavome ne sezono metu. Turistų beveik nebuvo. Jeigu nuvykdavome į kokią lankytiną vietą, tai vos ne visur gaudavome privačius turus, nes užsieniečių turistų beveik nebuvo. Pasisekė, geru metu keliavome.

Iš pradžių atrodė baisu, kad reikės domėtis įvairiais ribojimais, registruotis. Bet man atrodo, labai gerą sprendimą padarėme, kad per pandemiją keliavome. Didelių miestų nelankėme, didelės rizikos užsikrėsti neturėjome. Pusę metų Europoje važinėjome ir nieko nenutiko, o štai grįžome į Stokholmą ir pirmą dieną užsikrėtėme koronavirusu“, – pasakoja Vytautas.

Labai smagu keliauti per pandemiją.

Agotos Balnionės nuotr./Chanteloube paplūdimys, Prancūzija
Agotos Balnionės nuotr./Chanteloube paplūdimys, Prancūzija

„Visi sakė, kad galėjome važiuoti kokiais dviem mėnesiais anksčiau, kad spėtumėme pagauti šiltesnį orą, bet man kaip tik buvo smagu, nes būdavo kelionės metu 10–15 laipsnių – nei per karšta, nei per šalta. Net beveik neprireikė naudoti šildymo. Žygiuojant kalnuose irgi nesušyli tokiu oru“, – sako Agota.

Agota ir Vytautas sako kelionės metu išmokę maudytis šaltame vandenyje. Abu prieš tai bijojo šalčio.

„Mano močiutė būdavo sveikuolė, žiemomis maudydavosi ir niekaip nesuprasdavau, kaip taip įmanoma. Dabar suprantu – tikrai įmanoma. Net ne per daug sudėtinga, tik reikia nusiteikti“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Chanteloube paplūdimys, Prancūzija
Agotos Balnionės nuotr./Chanteloube paplūdimys, Prancūzija

Startas – Lietuvoje

Didžiąją dalį autobusiuko įsirengimo darbų Agota ir Vytautas nudirbo Lietuvoje. Planavo tam skirti dvi ar tris savaites, tačiau užtruko mėnesį.

„Buvo žymiai daugiau darbo, nei tikėjomės“, – sako Vytautas.

Prie autobusiuko įsikūrimo prisidėjo ir kadaise elektriku dirbęs Agotos tėtis, padėjęs jiems ant stogo įsirengti saulės kolektorius.

„Labai daug žmonių prisidėjo prie autobusiuko įrengimo ir visi buvo labai geranoriški, gavome daug pagalbos“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas
Agotos Balnionės nuotr./Autobusiuko įrengimas

Kelionės stotelių pora pernelyg neplanavo. Agota sako labai mėgstanti žemėlapiuose žiūrėti įvairias vietas, kurias norėtų aplankyti.

„Visa Europa nusėta smeigtukais, – juokiasi Vytautas. – Tai ir važiavome pagal tai, ką Agota buvo pažymėjusi žemėlapyje.“

Jiedu iš pradžių galvojo, kad paskutinė stotelė, kurioje pasiliks ilgiau, bus Ispanija, vėliau nusprendė aplankyti ir Portugaliją.

„Keliavom be didelio plano: į vakarus, į pietus, ir tiek“, – sako Vytautas.

Viena naktis Lietuvoje, bet ypatinga

Nors kelionę pradėjo Lietuvoje, čia praleido tik vieną naktį – prie Dusios ežero. Tačiau netikėtai jų pasirinkta vieta paaiškėjo esanti ypatinga Vytautui.

„Paskambinau močiutei, pasakiau, kad miegojome prie Dusios ežero. Ir ji vos neapsiverkė. Pasakojo, kad mano prosenelė eidavo iš Dusios ežero semtis vandens galvai plauti, nes jo vanduo labai minkštas“, – pasakoja Vytautas.

Netikėtai sužinoję, kad yra prie svarbios vietos, pagal močiutės instrukcijas susirado ir Vytauto prosenelės namą.

„Simboliška kelionės pradžia, gerai nuteikė“, – sako Vytautas.

Pirmasis tikslas – kalnai Slovakijoje

Agota ir Vytautas kelionės metu niekur neskubėjo ir daug laiko kelyje neleisdavo. Net ir iki pirmojo didesnio tikslo – Slovakijos Aukštųjų Tatrų – važiavo neskubėdami ir per dieną važiuodavo apie penkias valandas.

Slovakijoje jiedu su draugais leidosi į kelių dienų žygį. Nors ir gyvendami Švedijoje kartkartėmis išvykdavo į savaitgalio žygius, sako, kad keturias dienas po aštuonias ir daugiau valandų žygiuoti Aukštuosiuose Tatruose buvo nelengva.

„Paskutinę dieną turėjome eiti aštuonias valandas, bet išėjo, kad ėjome 12. Ir visą laiką žemyn aukštyn, daugiau aukštyn. Nesijautėm pasiruošę, bet kažkaip išgyvenom“, – prisimena Vytautas.

Po Slovakijos jie grįžo į Lenkiją ir ten praleido apie dvi savaites. Čia labiausiai jiems įsiminė aplankytas Aušvico koncentracijos stovyklos muziejus.

„Man atrodo, kad visiems reikėtų aplankyti šią vietą“, – sako Agota.

Lenkija, jeigu domiesi pasauliniais karais, yra ta šalis, kurią būtinai reikia aplankyti.

„Muziejus taip padarytas, kad gali pamatyti, kokio masto tai tragedija. Pavyzdžiui, kambarys pripildytas batų, kurie simbolizuoja vos vieną procentą visų Aušvice buvusių žmonių. Nes kai sako, kad žuvo milijonai, gali nesuprasti to skaičiaus. O kai pamatai krūvą batų ir tai tėra vienas procentas, tai pasidaro kraupu.

Agotos Balnionės nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos muziejus
Agotos Balnionės nuotr./Aušvico koncentracijos stovyklos muziejus

Lenkija, jeigu domiesi pasauliniais karais, yra ta šalis, kurią būtinai reikia aplankyti. Nors istorija nelabai domiuosi, Lenkijoje panorau pasidomėti daugiau“, – sako Vytautas.

Lenkijoje pora nepraleido ir netoli Krokuvos esančias Veličkos druskų kasyklos. Nuo XIII a. veikusi kasykla yra viena seniausių druskos kasyklų Europoje. Ją aplankę yra milijonai turistų,

„Atsimenu, kad penktoje klasėje per anglų pamoką skaičiau trumpą skyrelį apie Veličkos druskų kasyklą. Tai nuo penktos klasės man tai buvo viena iš vietų, kurias noriu aplankyti“, – sako Vytautas.

Nustebino nacionalinis parkas Čekijoje

Agota ir Vytautas sako, kad kelionės metu daugiausia rinkosi mažiau turistines vietas. Čekijoje įsimintiniausias dalykas jiedviem buvo Adršpadų nacionalinis parkas.

„Ten labai kitokia gamta“, – sako Agota.

Čekijos šiaurėje esančiame nacionaliniame parke stūkso įspūdingos iki 80 metrų siekiančios smiltainio uolos. Parke galima grožėtis ir žalsvai mėlynu Adršpadų ežeru bei šniokščiančiais kriokliais.

Agotos Balnionės nuotr./Adršpadų nacionalinis parkas
Agotos Balnionės nuotr./Adršpadų nacionalinis parkas

„Tokio dalyko nebuvome matę niekur, – apie Adršpadų uolienų darinius sako Vytautas. – Kai tas parkas buvo atrastas, man atrodo, kad jį naudodavo laipiojimui. Paskelbus tą vietą nacionaliniu parku, liko kelios vietos, kur galima lipti. Kadangi ir patys laipiojame, tai matyti tuos vaizdus ir įsivaizduoti, kaip būtų galima jais lipti, buvo įspūdinga“, – pasakoja Vytautas.

Kempinguose lankėsi retai

Keliautojai į kempingus užsukdavo retai, daugiausia pačioje kelionės pradžioje – kol dar nebuvo pripratę prie kelionės ritmo, kol dažnai reikėjo dušo, galimybės išsiplauti rūbus. Paskutinius tris kelionės mėnesius nebuvo nė viename kempinge.

Tačiau nakvynės klausimas buvo gana opus beveik visos kelionės metu. Štai Vokietijoje – ne itin legalu nakvoti automobilyje.

Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Lenkija.
Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Lenkija.

„Nelegalu kempinti, bet leidžiama miegoti mašinoje, jei esi pernelyg pavargęs vairuoti“, – sako Agota.

Bet, pastebi keliautojai vokiečiai labai atlaidžiai į tą žiūri.

„Svarbu nepalikti daiktų – pavyzdžiui kelių ar stalų – lauke, ir niekas nieko nesakė“, – prisimena Agota.

„O jei ir sakytų, pasakius, kad sustojome pamiegoti pavargę, turėtų nieko nesakyti“, – sako Vytautas.

Vokietijoje jiedu suprato, kad kelionės metu reikia pasidomėti, kokias kiekviena šalis turi taisyklės. Tai, kad nakvojimas automobilyje gali būti neleidžiamas, Agotai ir Vytautui buvo gana keista, mat Švedijoje – visai kitokia tvarka.

„Švedijoje yra teisė, kad gali kur nori gamtoje, net privačioje valdoje, 48 valandas būti netrukdomas, tavęs praktiškai negali išvyti. Čia įeina ir grybų rinkimas ar panašiai – gali daryti viską. Mes taip įpratę prie to, nes visą laiką kažkur į gamtą važiuojame. Net nepagalvojome, kad visur Europoje tai praktiškai uždraustas dalykas. Kartais atrodydavo, tarsi reiktų pasislėpti, bet per visą kelionę nebuvo jokių incidentų: nei išvijo kas, nei baudų gavom, nei kas bandė apvogti, net mašina nesugedo nė karto“, – sako Vytautas.

Kelionę Vokietijoje pradėjo susitikimu su muitininkais

„Mūsų mašiniukas buvo registruotas kaip darbinė transporto priemonė. Vokietijoje sustabdė muitininkai. Iš pradžių dar klausė krūvos klausimų – kur važiuojam, ką veikiam, ką vežam. Liepė atidaryti mašiną, o pamatę kas viduje tik pasijuokė ir iš karto paleido, nebebuvo jokių tikrinimų. Dabar turiu istoriją, kaip pirmą kartą buvau sustabdytas pareigūnų“, – juokiasi Vytautas.

Agota ir Vytautas sako, kad keliaujant Vokietijoje geriausia lankytis mažuose miesteliuose.

„Vokietijoje daug senosios Europos istorijos, daug senų mažų miestukų“, – sako Vytautas.

Nors didelių miestų pora vengė, visgi nuvyko į Berlyną aplankyti draugo ir čia praleido penkias dienas.

„Berlyną irgi pasiekėme su nuotykiais. Žemėlapyje pamatėme, kad įvažiavome į kažkokią žaliąją zoną. Galvojome – kas čia per zona? Pasirodo, Vokietijoje didesniuose miestuose reikia turėti specialų lipduką, kuris rodo, kad transporto priemonė neišmeta daug emisijų. Bandėme ieškoti, kas galėtų mums suteikti tą lipduką“, – pasakoja Agota.

Teko apsilankyti keliuose autoservisuose, kol gavo reikalingą lipduką.

Bet ir tai padaryti nebuvo lengva – koją kišo kalbos barjeras.

„Nustebino, kad Vokietijoje labai nedaug kas kalbėjo angliškai, net pačiame Berlyne“, – sako Vytautas.

Gavę lipduką jiedu įvažiavo į Berlyną.

Agotos Balnionės nuotr./Rytų Berlynas
Agotos Balnionės nuotr./Rytų Berlynas

„Galvojau, kad Berlyne turėtų važinėti labai naujos mašinos – juk čia mažų emisijų zona. Bet panašu, kad Berlyne visos mašinos senesnės nei važinėjančios Lietuvoje. Nežinau, ką Vokietijoje reiškia mažos emisijos“, – stebisi Vytautas.

Nustebino šiukšlės

„Berlyne labai daug istorijos – išvaikščiojom muziejus, pamatėme Berlyno sieną. Didinga vieta“, – sako Agota.

Nors buvo ir daug patikusių dalykų, Berlyne Agotą ir Vytautą stebino kai kurių rajonų netvarka.

Agotos Balnionės nuotr./Rytų Berlynas
Agotos Balnionės nuotr./Rytų Berlynas

„Atrodo, važiuoji gražiu rajonu, už penkių žingsnių prasideda kitas rajonas, primenantis Detroitą. Po to – vėl gražu, vėl industrinis rajonas, po to – biurai, tada vėl kokie šiukšlynai. Skirtingas miestas“, – sako Vytautas.

„Po Berlyno supratome, kad nelabai mums prie širdies tie didmiesčiai“, – sako Agota. Po jo ilgesniam laikui nestojo nė viename didmiestyje ir rinkosi gamtą, o Vokietijoje aplankė ir juos nustebinusį vynuogyną.

„Kažkaip nesusieji vokiečių ir vyno. Yra „Rieslingas“, bet be jo daug vokiškų vynų nežinojau. Aplankyti vokiškus vynuogynus buvo labai įdomu. Ten, kur vaikščiojome, buvo šilčiausia Vokietijos vieta – slėnis tarp kalnų. Jame padarytos terasos – vaizdas, kaip tikriausiai Kinijoje atrodo ryžių plantacijos, tik su vynuogėmis mažesnis variantas“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Vynuogynas Kaiserstuhl kalnyne
Agotos Balnionės nuotr./Vynuogynas Kaiserstuhl kalnyne

Šveicarijoje ir gamta brangi

Spalio viduryje, pora pasuko į Šveicariją, kur kelioms dienoms prisijungė Agotos dvynė sesuo Kotryna.

„Šveicarijoje labai nelegalu bet kur miegoti automobiliuose ir už tai būna labai didelės baudos. Nusprendėme nerizikuoti ir miegojome kempinguose“, – sako Agota.

Pirmas kelias dienas apsistojo kalnuose pas ūkininką, auginusį karves, o aplinkui sukinėjosi kačiukai. Keliautojai sako, kad šveicarai turi daug ūkinių kempingų, kuriuos prižiūri vietiniai gyventojai.

Agota ir Vytautas sako, kad Šveicarijoje būtina važiuoti į gamtą.

Agotos Balnionės nuotr./Kempingas ūkininko fermoje Šveicarijoje. Agotos sesuo Kotryna ir Vytautas
Agotos Balnionės nuotr./Kempingas ūkininko fermoje Šveicarijoje. Agotos sesuo Kotryna ir Vytautas

„Bet į gamtą irgi reikia sočiai pinigų nusivežti. Bet kur, kur pajudi, reikia susimokėti. Keltuvai ir kiti dalykai kainuoja Šveicarijoje nemažai. Dėl to per ilgai neužsilikom“, – sako Vytautas.

„Bandėme pakilti į aukščiausią Europos kalną, bet sužinoję kainą apsisukome ir važiavome į gamtą, į žemesnius kalnus“, – sako Agota.

Agota ir Vytautas sako, kad penkių Šveicarijoje praleistų dienų nepakako – teks dar kada nors nusiteikti ir atvažiuoti.

Agotos Balnionės nuotr./Kempingas ūkininko fermoje Šveicarijoje. Agotos sesuo Kotryna
Agotos Balnionės nuotr./Kempingas ūkininko fermoje Šveicarijoje. Agotos sesuo Kotryna

„Ir nors nelegalu miegoti savo automobilyje, kiek žinau, kiti vis tiek tai daro, miega stovėjimo aikštelėse ar panašiai. Tai įmanoma ir pigiai prasisukti Šveicarijoje, jei nori gamtą pamatyti. Bet Šveicarijoje dar buvome nepatyrę, mokėmės, kaip viskas veikia“, – sako Vytautas ir priduria, kad prie kelionės ritmo priprato tik po dviejų mėnesių.

Šveicarijoje pirmą kartą keliautojams teko ir išbandyti kalnų keliukus.

Agotos Balnionės nuotr./Gimmenwald, Šveicarija
Agotos Balnionės nuotr./Gimmenwald, Šveicarija

„Agota verkė, o man žiauriai patiko kalnų keliukai. Supratau, kad man kada nors gyvenime reikės džipo. Niekad nesupratau džipų mėgėjų, kas čia per hobis jais važinėti, bet per šitą kelionę, vairuojant keturiais ratais varomą automobilį po kalnų keliukus, po bekeles, supratau, koks tai smagus hobis“, – sako Vytautas.

Į Monaką – tik pusvalandžiui

„Man Prancūzija buvo šalis, palikusi mažiausią įspūdį. Aš jos net nelabai atsimenu, nežinau, kas nutiko“, – juokiasi Vytautas.

Prancūzijoje Agota ir Vytautas praleido apie tris savaites. Bebūnant joje užsuko ir į Monaką. Bet tik pusvalandžiui.

„Įvažiavom, pavažinėjom ir nusprendėm net nesustoti“, – sako Agota.

„Labai tankus ir miestiškas miestas. Buvo baisiai daug žmonių, tik pamatėm, pusvalandį pabuvome kitoje šalyje ir išvažiavom. Ne mūsų vieta. Man atrodo, į Monaką važiuojant reiktų ir apsirengti gražiai, ir nueiti į restoraną, nueiti į kazino, bet tai ne mūsų stichija“, – sako Vytautas.

Toliau Prancūzijoje jiedu keliavo Viduržemio jūros pakraščiu.

„Pamatome, kad gražu, sustojame, pavaikštome“, – apie lėtą kelionę pasakoja Agota.

Jiedu sako pastebėję, kad bent jau pietuose prancūzams tokie keliautojai autobusiukais pernelyg nepatinka.

„Jei tik atvažiuoji prie kokio vandens telkinio – stovi užkardas ir neleidžiama važiuoti automobiliams virš dviejų metrų ar panašiai. Prancūzams jau atsibodo tokie turistai su kemperiais ar autobusiukais“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Prancūzijos rivjera
Agotos Balnionės nuotr./Prancūzijos rivjera

Visgi vienas geras dalykas Prancūzijoje – dažni viešieji dušai.

„Keistas dalykas – nuvažiuoji į mažą miestuką, o jo centre – dušo patalpa. Paprastai būdavo visai švaru. Dažniausiai net šilto vandens būdavo“, – prisimena Vytautas.

Prancūzijoje pora planavo būti ilgiau, bet šalis pernelyg nesužavėjo, o ir oras buvo prastas, tad jiedu pasuko Ispanijos link.

Ispanijoje – kaip namie

Lapkričio pradžioje Agota ir Vytautas kirto Ispanijos sieną. „Ir iš karto buvo daug saulės“, – džiaugiasi Agota.

„Ispanija buvo ta šalis, kurioje jautėmės labiausiai kaip namie. Kad ir kur sustojome, viskas atrodė labai saugu, o jeigu sutikdavome žmonių, visi buvo labai geranoriški ir malonūs. Ispanijoje atsirado didelis jaukumo jausmas. Ispanams dar neatsibodo turistai ir jie supranta, kad ir su kemperiais ar savo automobiliais atvažiuojantys žmonės irgi atneša pinigų į biudžetą“, – sako Vytautas.

Barselonos jiedu nusprendė išvengti. Iš kitų keliautojų žinojo, kad Barselonoje labiausiai gresia būti apvogtiems.

„Yra keliautojų autobusiukais grupė feisbuke. Tai jei kas paskelbia apie vagystę, 70 proc. tikimybė, kad tai nutiko Barselonoje“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Montserrat vienuolynas prie Barselonos
Agotos Balnionės nuotr./Montserrat vienuolynas prie Barselonos

Tačiau šalia Barselonos jie aplankė žymųjį Montserato vienuolyną. „Daug nesitikėjome, o buvo labai įspūdinga“, – sako Agota.

„Mes abu nereligingi, bet tokioje vietoje būnant jaučiasi didybė, galbūt kitų žmonių tikėjimas. Kiekvienas katalonas per savo gyvenimą turi užlipti į tą kalną. Ne užvažiuoti, o užlipti. O lipti būtų ką veikti.

Agotos Balnionės nuotr./Monserrat vienuolynas prie Barselonos
Agotos Balnionės nuotr./Monserrat vienuolynas prie Barselonos

Kad ir kur nuvažiuoju, kiekvienoje aplankytoje bažnyčioje uždegu žvakutę už savo prosenelę. Toje vietoje buvo uždegta pati geriausia žvakutė, man atrodo. Bent jau aukščiausia tai tikrai“, – šypsosi Vytautas.

Keliautojai Ispanijoje daug laiko praleido prie jūros.

„Ispanijoje buvome jau apsipratę prie kelionės ir atsipalaidavome. Buvo lengviau viską atrasti, buvo ir šilčiau. Daug buvo ir nieko neveikimo, mini atostogos“, – sako keliautojai.

Agotos Balnionės nuotr./Valensija, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Valensija, Ispanija

Nors miestų nelabai mėgsta, Ispanijoje aplankyta Valensiją lietuviams pasirodė visai erdvi. „Žmonių srautai didžiuliai, bet nesijauti suspaustas“, – sako Vytautas.

Įspūdį paliko ir naujai pastatytas muziejų rajonas, kuriame yra ir akvariumas, ir mokslo muziejus, ir operos ir baleto teatras.

Agotos Balnionės nuotr./Valensija, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Valensija, Ispanija

„Manęs architektūra dažniausiai pernelyg nedomina, bet būtent tas rajonas buvo labai įspūdingas“, – sako Vytautas.

Šalia Mursijos jiedu aplankė Agotos draugui priklausantį vandenlenčių sporto parką.

„Ten atvyksta daug vandenlenčių sporto entuziastų ir įkurtas kampas atvykstantiems su autobusiukais, mini kempingas“, – pasakoja Agota.

„Tai turbūt pirma vieta, kur jautėsi keliautojų bendruomeniškumas. Vakare ir laužas buvo, toks bendraminčių suvažiavimas“, – sako Vytautas.

Keliautojus sužavėjo ir pati vieta.

Agotos Balnionės nuotr./Lunar Cable Park.
Agotos Balnionės nuotr./Lunar Cable Park.

„Iš pradžių tai buvo du dešimtmečius apleistas Viduržemio jūros žaidynių kompleksas. Nustebino, kiek gali idėją turintys žmonės padaryti. Išvalytas nuo švirkštų ir kitų dalykų, o šiandien ten renkasi entuziastai“, – pasakoja Vytautas.

Vienintelis sniegas kelionės metu – Ispanijoje

Ispanijoje keliautojai džiaugėsi saule. Iki tol kelionėje dažnai juos lankė lietus, o Ispanijoje galėjo pasimėgauti šviesa ir šiluma. Nepatingėdavo ir anksčiau atsikelti, kad pamatytų gražius saulėtekius.

Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Saulėtekis Ispanijoje.
Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Saulėtekis Ispanijoje.

„Netrukdydavo keltis itin anksti, kad pamatytumėm saulėtekį, nes gražius vaizdus pamatai. Pasidarėme kelionės metu vyturiais. Nuo visų vaizdų pavargsti anksti, jau 22 val. nueiti miegoti būdavo visai vėlu. Iš pradžių ir 19 val. nueidavome pavargę miegoti. Kelionės metu turėjau turbūt sveikiausią miego ritmą gyvenime. Visą laiką miegodavome 8 valandas, anksti guldavomės, anksti keldavomės“, – sako Vytautas.

Ir nors džiaugėsi Ispanijos saule, čia, Siera Nevados kalnuose pirmą ir vienintelį kartą kelionės metu sulaukė ir sniego.

„Sierra Nevada kalnai yra vos kelios valandos kelio nuo pajūrio, bet temperatūra skiriasi kokia 15 laipsnių. Jūroje dar nusimaudai, o ten – sniegas“, – sako Vytautas.

„Žinojome, kad šiaurėje kiek šalčiau, bet nesitikėjome, kad 15 laipsnių“, – sako Agota.

Agotos Balnionės nuotr./Alhambra, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Alhambra, Ispanija

Ispanijoje porą sužavėjo Granadoje aplankytas Alhambros – maurų valdovų rūmų – ansamblis. Alhambra buvo pradėta statyti XIV amžiuje ir vėliau patyrusi daug istorijos negandų. 1984 m. Alhambra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Alhambra yra laikoma maurų architektūros ir meno šedevru, gausiai dekoruota arabeskomis, freskomis, medžio drožiniais, joje gausu fontanų, vandens latakų, tvenkinių, pirčių. Atmosferą kuria kiparisų alėjos, kvepiantys apelsinmedžiai ir gėlynai.

Agotos Balnionės nuotr./Alhambra, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Alhambra, Ispanija

„Istoriškai įdomi vieta. Alhambra buvo musulmonų prekybos centras, turtingas musulmoniškas miestas. Labai įdomu Europoje pamatyti tą rytietišką ir persipynusią architektūrą. Viena iš įdomesnių aplankytų turistinių vietų“, – prisimena Vytautas.

Atsidėkojo tėčiui

Gruodžio pradžioje Malagoje prie keliautojų kelioms dienoms prisijungė Agotos tėtis.

„Jis mums labai daug padėjo įsikuriant autobusiuką, tai nusprendėme pasikviesti, parodyti, kaip viskas sekasi“, – sako Agota.

Agotos Balnionės nuotr./Malagos regionas, Ispanija, kur prisijungė Agotos tėtis
Agotos Balnionės nuotr./Malagos regionas, Ispanija, kur prisijungė Agotos tėtis

Kadangi keliavo jau trise, kelioms naktims apsistodavo „Airbnb“ išsinuomotuose būstuose.

„Ispanijoje labai jautėsi turistų stygius, visi „Airbnb“ būstai mažomis kainomis. Ir išsinuomojus, atvykus į vietą, visur vieni būdavome, nėra žmonių. Žinoma, ne sezono metas, bet jautėsi turistų trūkumas“, – sako Vytautas.

Ispanijos pietūs keliautojų pernelyg nežavėjo.

„Kampe tarp Malagos ir Gibraltaro – labai turistinės vietos“, – sako Agota.

„Daug britų susipirkę vasaros rezidencijas. Nebuvo labai įspūdinga, bet buvo smagu su Agotos tėčiu susitikti“, – sako Vytautas.

Kartu su tėčiu Agota ir Vytautas aplankė ir Gibraltarą.

„Jeigu būni tame Ispanijos gale, labai verta aplankyti Gibraltarą. Labai kitokia vieta. Įvažiuoji – ir staiga viskas angliškai ir didelis kalnas. Realiai visas Gibraltaras – tiesiog didelis kalnas“, – sako Vytautas.

Sugrįžę į Ispaniją nuvyko į miestelį pavadinimu Ronda. Būtent ši vieta paliko labai didelį įspūdį. Ronda įsikūrusi abipus Gvadalevino upės kanjono, kurio gylis siekia 160 metrų. Per kanjoną pastatyti trys tiltai, kurių vienas – Naujasis – pritraukia daug turistų.

Labai verta aplankyti Gibraltarą.

Agotos Balnionės nuotr./Ronda, Ispanija. Naujasis tiltas
Agotos Balnionės nuotr./Ronda, Ispanija. Naujasis tiltas

Portugalijoje – keliautojų gausa

Pajutę, kad Ispanijos užteko, keliautojai pajudėjo Portugalijos link, kur su taip pat autobusiuku keliaujančiais draugais buvo sutarę sutikti Kalėdas.

Agotą ir Vytautą nustebino, kad vos įvažiavę į Portugaliją jau pirmą naktį leido draugijoje su daugybe kitų autobusiukų ir kemperių.

„Per kelis kelionės mėnesius parkinge ar panašioje vietoje visada būdavome arba vieni, arba daugiausia su dar vienais žmonėmis kartu, bet beveik visur būdavome vieni. Į Portugaliją įvažiavome ir iš karto parkinge – 50 mašinų.

Portugalijoje prieš kurį laiką visas keliavimas pasidarė problema, nes visi važiuoja į Portugaliją kaip į galutinį tikslą žiemoti. Ir pasidarė taip, kad žmonės nebegerbia gamtos, būna šiukšlių. Tai jie pradėjo drausti tuos dalykus ir žmonės pasidarė labiau sąmoningi ir supratingi. Ir dabar, nors ir nelegaliai ten žmonės, atrodo, pasidarė kiek tvarkingiau“, – pasakoja Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Praia da ursa, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Praia da ursa, Portugalija

„Dabar labiausiai nelegalu ten nakvoti nacionaliniuose parkuose. Jei įsikuri už nacionalinio parko, netikrina taip intensyviai“, – sako Agota.

Ir nors, kaip sako Vytautas, anksčiau keliautojai autobusiukais ar kemperiais pridarydavo bėdų, vietiniai gyventojai vis dėlto maloniai priima tokius turistus.

„Portugalijoje vietiniai geranoriški. Jiems tinka ir patinka, kad atvažiuoja keliautojų“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Falesia paplūdimys, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Falesia paplūdimys, Portugalija

Portugalijoje keliautojai mėgavosi gražiomis vandenyno pakrantėmis ir įspūdingais skardžiais.

„Niekur Europoje nesu buvęs, kur būtų tokie skardžiai. Galbūt pietinėje Anglijoje yra panašių vietų, bet Portugalija – visa vien skardžiai“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Praia da ursa, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Praia da ursa, Portugalija

„Atrodo, Ispanija ir Portugalija artimos šalys, bet tokia skirtinga gamta“, – žavisi Agota.

Jaukios Kalėdos Portugalijoje

Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis Agotai ir Vytautui buvo atsipalaidavimo metas. Kaip tyčia, aplink Kalėdas Portugaliją apėmė lietūs. Kalėdas su draugais ir jų šuniuku keliautojai nusprendė praleisti išsinuomotame „Airbnb“ būste Monšikės regione.

„Prisigaminome tradicinio maisto, per Kūčias turėjome daugiau nei dvylika patiekalų: troškinti kopūstai, bulvės, kūčiukų prisikepėm, sumaliau aguonų pieno. Buvo labiau tradicinės Kalėdos negu kad su šeima švęstumėm, tik už lango ne sniegas, o lietus“, – pasakoja Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Jaukios Kalėdos Portugalijoje
Agotos Balnionės nuotr./Jaukios Kalėdos Portugalijoje

Lyjant lietui Kalėdų dieną su projektoriumi jaukiai žiūrėjo filmus. „Vienos jaukiausių Kalėdų kokias esame turėję“, – sako Vytautas.

Po Kalėdų Agota ir Vytautas džiaugėsi netikėtu atradimu – apleistu šiltųjų romėnų versmių kompleksu Fonte Santa.

„Maudymasis ar panėrimas į vandenį man visada leidžia pajausti ryšį su gamta. Tai panirti į šiltąsias versmes buvo nuostabu“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Apleistas šiltųjų versmių kompleksas Fonte Santa, Portugalijoje
Agotos Balnionės nuotr./Apleistas šiltųjų versmių kompleksas Fonte Santa, Portugalijoje

Savaitę – ilgiausiai kiek kelionės metu buvo sustoję vienoje vietoje – Agota ir Vytautas praleido Odelouca upės baseino nacionaliniame parke. Čia sutiko ir Naujuosius metus. „Žiūrėjome saulėtekius, saulėlydžius“, – prisimena Agota.

Agotos Balnionės nuotr./Naujieji metai Odelouca upės baseino parke
Agotos Balnionės nuotr./Naujieji metai Odelouca upės baseino parke

Iš Portugalijos pora po truputį suko atgal namo, į Švediją. Nors keliaudami atgal trims dienoms vis turėdavo sustoti dėl Vytauto darbo, spėjo aplankyti ir daug paplūdimių.

Važiavo ir į žymųjį Nazarė paplūdimį, žymų dėl didžiulių bangų. Iš pradžių nuvažiavę ne ten stebėjosi mažomis bangomis, bet atvykę į Nazarė pataikė kaip tik į ten vykusį banglentininkų turnyrą.

„Bangos siekė gal 15 metrų. Verta tokią gamtos jėgą pamatyti. Kartais ir Baltijos jūros bangos atrodo didelės, bet didelių Baltijos bangų net negali pavadinti bangomis, kai pamatai Nazarė bangas“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Nazare paplūdimys, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Nazare paplūdimys, Portugalija

„Ten labai įdomu – yra skardis, iš kurio abiejų pusių vandenynas, tačiau bangos būna tik vienoje pusėje. Supratome, kad visiškai neįsivaizduojame, kaip tos bangos formuojasi“, – sako keliautojai.

Agotai labiausiai įspūdį paliko Praja da Adraga paplūdimys.

Agotos Balnionės nuotr./Praia da adraga, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Praia da adraga, Portugalija

„Vaikščiojome ir atradome urvą. Kai banga atsitraukia, gali prabėgti ir patekti į tokį urvą, kuriame buvo aklina tamsa“, – atsimena Agota.

Agotos Balnionės nuotr./Urvas praia da adraga paplūdimyje, Portugalija
Agotos Balnionės nuotr./Urvas praia da adraga paplūdimyje, Portugalija

Agota ir Vytautas tikri – į Portugaliją dar sugrįš.

Nustebino Šiaurės Ispanija

Paskutinę savaitę pora praleido Šiaurės Ispanijoje, kuri labiausiai nustebino keliautojus iš visų aplankytų vietų. Čia jie taip pat mėgavosi šiltosiomis versmėmis, kurių gausu tame regione.

Agotos Balnionės nuotr./Romėniškos karštosios versmės. Bande, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Romėniškos karštosios versmės. Bande, Ispanija

„Buvo daug ženklų, kad koronavirusas, kad negalima eiti, bet vis tiek buvo daugybė žmonių, kurie mirko versmėse“, – prisimena Agota.

„Švedijoje beveik nebuvo jokių ribojimų dėl koronaviruso, mes net be kaukių pravaikščiojome visą laiką. Atvažiavus iš Švedijos į Portugaliją ir Ispaniją, buvo keista, kad vėl reikia dėtis kaukes. Bet tuo metu, kai mes keliavome, atrodo, ispanams ir portugalams buvo labai atsibodę ribojimai, per daug rimtai niekas į ribojimus nebežiūrėjo“, – sako Vytautas.

Šiaurės Ispanija buvo vienas iš Agotos ir Vytauto atradimų.

„Kai kalbama apie Ispaniją, dažniausiai žmonės dažniausiai įsivaizduoja pietinę dalį palei Viduržemio jūrą. Bet šiaurinė dalis mums labiau patiko“, – sako Vytautas.

Šiaurės Ispanija keliautojams patiko savo žaluma, kalnais.

„Kažkokiu stebuklingu būdu priminė Šveicariją“, – juokiasi keliautojai.

Agotos Balnionės nuotr./Playa de Mexota, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Playa de Mexota, Ispanija

Artėjo kelionės pabaiga: per tris dienas, per kurias važiavo ir po 12 valandų, per Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, pasiekę Daniją tiltu kirto Eresundo sąsiaurį ir įvažiavo į Švediją.

Kokybiškas ir pigus maistas

„Visi sako, kad Portugalija yra geriausia kelionių autobusiuku kryptis, bet man labiau patiko Ispanija. Joje labiau jaučiasi atsipalaidavimas“, – sako Vytautas.

Ispanijoje Agotai ir Vytautui patiko dėl mažų kainų.

Agotos Balnionės nuotr./Bufones de pria, Ispanija
Agotos Balnionės nuotr./Bufones de pria, Ispanija

„Viskas taip kokybiška, negalėjau patikėti, kad tokiomis kainomis galima nusipirkti tokį kokybišką maistą. Kainos ir kokybės santykis Ispanijoje turbūt geriausias visoje Europoje. Visi produktai tokios pat kokybės kaip Švedijoje, tik Švedijoje moki keturis kartus daugiau. Viskas skanu, viskas šviežia“, – sako Vytautas.

„Per mano gimtadienį prie mūsų atvažiavo kažkokio vyro automobilis, pradėjo pypsėti. Išlipome iš autobusiuko, galvojome, kad išvarys ar ką. O jis pardavinėjo mandarinus. Patys skaniausi mandarinai, kokius esu valgiusi“, – sako Agota.

Nesipyko, o kaip tik suartėjo

Agota ir Vytautas sako, kad per 4,5 mėnesio vienas kitam nenusibodo, o ir didesnių pykčių nebuvo.

„Pykčiai nebent tokie patys, kokie ir namie. Kad aš indų nesusiploviau ar dar kas“, – juokiasi Vytautas.

„Kai pradėjome draugauti, beveik šešerius metus bendravome per atstumą. Atsibuvome atskirai, dabar visą laiką norisi kartu būti“, – sako Agota.

Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Saulėtekis Ispanijoje.
Agotos Balnionės nuotr./Agotos ir Vytauto gyvenimo autobusiuke akimirkos. Saulėtekis Ispanijoje.

„Atrodo, tiek kartu buvome per šitą kelionę, realiai pusę metų kartu kiekvieną akimirką, tai dabar labai keista išeiti į darbą ir aštuonias ar devynias valandas be Agotos būti... kaip čia taip? Bet dabar jau apsipratau“, – sako Vytautas.

Nesipykti padėjo ir tai, kad puikiai pasiskirstė kelionės užduotimis.

„Man pasako, kur važiuoti, įsivedu į žemėlapį ir važiuoju. Man patinka vairuoti, bet nepatinka ieškoti, kur važiuoti. Tai man labai gerai – aš įsėdu į automobilį, Agota ant manęs dažniausiai užpyksta, kad aš tiesiog pradedu važiuoti, kol dar nebūna nustačius žemėlapio. Taip pas mus veikia – ji ieško, o aš važiuoju“, – sako Vytautas.

„Aš ieškau, kur važiuoti, o Vytautas vairuoja. Gerai sutariame“, – sako Agota.

Nori vėl į kelią

Kitos kelionės užuomazgos jau rezgasi Agotos ir Vytauto galvose. Žada keliauti į kitą Europos pusę – link Turkijos.

„Kiek girdėjome atsiliepimų, tai viena geriausių vietų žiemoti autobusiuke ar kemperyje“, – sako Vytautas.

Agotos Balnionės nuotr./Agota ir Vytautas kelyje. Lenkija.
Agotos Balnionės nuotr./Agota ir Vytautas kelyje. Lenkija.

„Norisi vėl to gyvenimo kelyje“, – sako Agota.

Vytautui vis dar sunku adaptuotis prie penkių dienų darbo savaitės.

„Negaliu patikėti, kad tiek laiko reikia eiti į darbą. Bet ir šiaip – žmonės aplinkui, tenka važiuoti viešuoju transportu. Reikia grįžti namo, kai nori miegoti, negali tiesiog įlipti į savo mašiną. Reikia greičiau vėl kažkur važiuoti, tik reikia susirasti, kaip pinigus pasidaryti, ir viskas“, – atvirauja Vytautas.

Vytauto skaičiavimais, per mėnesį jiedu išleisdavo ne daugiau kaip 1000 eurų. Štai Prancūzijoje teko išleisti kiek daugiau, nes daug atsiėjo mokami keliai.

„Bet būnant Ispanijoje, ten gyvenant ir šiek tiek pavažinėjant, galima ir 500 eurų užtekti dviem žmonėms. Žmogui daug nereikia“, – įsitikinęs Vytautas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje