Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 16d. 17:04

Aistra kavai Rimą nuvedė į tokią vietą, kurios net nėra žemėlapyje

Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr. / Rimos gyvenimas Etiopijoje

„Einu ten keliu, ir man sako: „Graži tatuiruotė ant pečių“. O ten ne tatuiruotė – tiesiog trečia diena buvau nesipraususi“, – kvatodama pasakojimą apie kelionę į Etiopiją pradeda ten tris savaites praėjusių metų pabaigoje praleidusi Rima Aukštuolytė. Kavos aistros suviliota mergina rudenį išsiruošė į turistų dar ne itin atrastą šalį ir ten apsistojo kaime, kurio net nėra žemėlapyje. Be elektros, be vandentiekio ar angliškai kalbančių žmonių.

Rimos istorija – įrodymas, kai svajonę pasiekti galima visai greitai – tereikia imtis. Pirmą kartą mintis aplankyti kavos pupelių ūkį jai gimė likus vos metams iki kelionės. „Sėdėjau radijo studijoje, gėriau kavą, ir kalbėjome apie svajones. Manęs klausė, kokia mano, ir man taip netikėtai gimė mintis – norėčiau į kavos pupelių ūkį kur nors Pietų Amerikoje ar Afrikoje“, – pokalbį pradėjo Rima.

Iš tiesų net ir Rimos aistra kavai gimė ne taip ir seniai. Ilgą laiką ji jos vengė – manė, neskanu, netinka jos virškinimui. Tačiau prieš porą metų dalyvavo kavos degustacijoje, kurioje suvokė – gera kava yra ir skanu, ir nuo jos nebūna jokių negerų dalykų.

Iš Suomijos parsivežusi rankų darbo puodelius, juos kartu su vyru pradėjo vežiotis po visą pasaulį, ir kavą gerti būtent iš jų. Netrukus feisbuke gimė ir projektas „Diena su kava“, kuriame dalijamasi kavos istorijomis.

Grįžkime prie Etiopijos. Apsėsta minties apie kavos ūkį, Rima pati bandė ieškoti būdų, kaip pagyventi kavos ūkyje kur nors Afrikoje, tačiau neturint ryšių to padaryti kone neįmanoma. Kavos pupelių auginimas yra verslas, ir prašalaičių čia niekas įsileisti nenori.

Rima tuomet parašė Lietuvoje gyvenančiai etiopei Eskedar Maštavičienei. „No problem“, – išgirdo iš Eskedar.

Kelionė laiku

Eskedar pranešus, kad yra galimybė pagyventi viename kavos ūkyje lapkričio mėnesį, dėl tokios kelionės Rima net atidėjo planuotas studijas.

Įsigijo bilietus (jie atsiėjo apie 700 Eur), pasiskiepijo nuo geltonojo drugio ir hepatito A, įsigijo vizą ir jau netrukus išskrido į 2011-uosius. Etiopai kitaip skaičiuoja laiką – kai pas mus buvo 2018-ųjų lapkritis, tai pas juos – 2011 m. „Juokais tai vadinau kelione laiku“, – kvatojo Rima.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

Net ir dieną valandomis jie skaido kitaip. Valandas pradeda skaičiuoti ne nuo vidurnakčio, o nuo saulės patekėjimo. „Pirmą kartą net pasimečiau, kai man pasakė, kad susitiksime 2.30 val. O pasirodo, mums įprastu laiku tai buvo 8.30 val.. Nors aišku, ir laikas suprantamas ten kitaip. Jeigu sako, kad už 20 min susitikime, tai lauki valandą ir 20 min“, – šyptelėjo pašnekovė.

Rima nuo pat pradžių pabrėžė, kad nenori Etiopijos pamatyti kaip turistė. „Ne, tai ne man. Norėjau to tikrojo vietos žmonių gyvenimo“, – tikino ji. Todėl ji rinkosi daugiau gyventi ne svečių namuose, o pas vietos žmones.

Pirmą naktį galvojo, kad neištvers

Apie savo patirtį Etiopijoje Rima pasakojo su plačia šypsena ir vardijo begales gerų prisiminimų, tačiau pripažino, kad teko susidoroti su nemažai psichologinių iššūkių ir priprasti, kad čia gyvenimas vyksta kitaip.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

Rimą kavos eksperto bendrovės atstovai apgyvendino Bombės kaimelyje, pas vietinius žmones. Kaimelis net nepažymėtas žemėlapiuose, į jį neveda normalus kelias (dalį jo reikia įveikti pėsčiomis, negali pravažiuoti net visureigiai), nėra elektros, kanalizacijos... O namas – iš purvo ir šiaudų. Visai ne kaip iš filmų – čia jos laukė ne fazenda kavos plantacijoje.

„Pirmą naktį Bombės kaime galvojau, kad neišbūsiu. Labai norėjau į tualetą, bet neturėjau prožektoriaus – o tualetas juk lauke. Jaučiau, kaip per mane vaikšto vabaliukai. Nuo nakčiai name pakurto laužiuko dūmų man prasidėjo migrena. Išeiti iš namų baisu, nes tamsu, ir šalia džiunglės, – pasakojo Rima. – Laukiau ryto ir galvojau – skambinsiu, kad vežkit mane iš čia. Bet atsibudau, pamačiau nuostabų rytą, nuostabią gamtą, kalnus – pagalvojau, gal visai ir nieko.“

VIDEO: Gyvenimas Etiopijos kaime / Living in the Ethiopian village

Vieni kitus greitai prisipratino

Rima negaili gerų žodžių šeimai, pas kurią gyveno penkias dienas – Tariko ir Fanosi bei jų 5 vaikams. Kaimo vaikai, tiesa, į pradžių kiek baiminosi Rimos, bet greitai apsiprato – nepaleido jos iš akių, noriai bendravo ir žaidė. Kaip didelį pasiekimą lietuvė laikė tai, kad jau po kelių dienų į ją vietiniai kreipėsi nebe „fereng“ (taip vadinami baltieji), o „Rima“.

Etiopai Rimai pasirodė be galo draugiški. Vietos gyventojai jai noriai padėjo, stengėsi parodyti šalį iš pačios gražiausios pusės. „O kas vakarą namuose man plovė kojas. Pirmą vakarą net pradėjau drebėti, nes nežinojau, kas bus – pasodino, įdėjo kojas į bliūdą... Dar priešinausi – juk man tikrai nereikia plauti kojų, kas čia dabar. Bet pasirodė, kad tokia jų tradicija – taip yra rodoma pagarba svečiui. Pavyzdžiui, ir anūkai seneliams plauna kojas“, – pasakojo Rima.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

Sunkiausia kaimelyje Rimai buvo kasdien susigalvoti veiklos. „Man liepia sėdėti, o tada eina visi į mane žiūrėti. Man toks planas netiko. Ėjau į kavos sodelį pasivaikščioti, ėjau į džiungles padėti moterims dirbti – ruošti wasa. Bandžiau ieškoti veiklos – bendrauti su vaikais, mokyti juos. Pamažu tas ryšys stiprėjo, tapau lyg šeimos nariu. Aš jaukinausi juos, jie jaukinosi mane“, – pasakojo ji.

Lietuvė daug laiko leido su vaikais – jiems net buvo prisakyta svetimšalės nepaleisti iš akių. Maža ką ši „loca Rima“ („beprotė Rima“ – taip ją juokais vadino) gali sugalvoti. Tad su vaikais greitai buvo susidraugauta. „Dalijomės tokiais įprastais dalykais. Jie mane mokė žodžių, aš juos išmokiau bučiuotis į žandus, apsikabinti“, – šiltais prisiminimais dalijosi ji.

VIDEO: Bombė kaimo žmonės / Ethiopian people singing

Etiopijoje Rimai reikėjo greitai priprasti ir prie kitokio maisto. Pagrindinis maistas – iš vadinamų „netikrų“ bananų paruoštų miltų wasa kepama duona ir verdama košė. Dažnai būdavo valgoma ir aštriai troškintų kopūstų, kiaušinių. Viskas labai aštru, nes elektros nėra, tad šaldytuvų irgi – todėl aštrūs prieskoniai veikia kaip dezinfekcija.

„Man labai trūko daržovių, kurių tame regione, kur gyvenau, tiesiog nėra. Tik kopūstų. Atrodo – kiek gali valgyti duoną, košę, kopūstus ir kiaušinius. Bet kadangi aš gyvenau su vietiniais, norėjau pajusti tikrąją Etiopiją, tai ir valgiau, ką jie valgo“, – pasakojo Rima. Tiesa, ji tik vengė ten pieno produktų. „Nesinorėjo turėti su skrandžiu problemų toje vietoje, kur jų geriau neturėti“, – šyptelėjo lietuvė.

Rima jau prieš kelionę buvo sau pasakiusi, kad Etiopijoje viską priims taip, kaip yra – be jokių „nepatinka“, „nenoriu“, „nedarysiu“. Atviromis akimis ir širdimi ji greitai pamilo šalį ir jos žmones.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

„Taip, mačiau aš ten skurdo ir vargo. Bet visuomet renkiesi, ką nori matyti ir kartu kitiem parodyti. Kad ir tos baisios nuotraukos, kur vaikai Afrikoje aplipę musėmis. Aš pati taip atrodžiau! Tiesiog ateina toks paros metas, kai tos musės lenda visur – į nosį, burną, akis. Galėjau fotografuoti ir rodyti visiem, kad gailėtųsi. Bet praeina kelios valandos, ir tų musių nebėra. Tiesiog renkiesi, ką nori pavaizduoti“, – dėstė Rima.

„Reikia ten priimti viską taip, kaip yra. Taip, jie ten gyvena kitaip, bet jie nėra kažkokie prastesni dėl to, kad gyvena kaime ar nekalba angliškai. Man išvis Etiopija buvo kaip filmas „Avataras“ – tie kalnai, gamta. Ir žmonės tokie gražūs, nežemiški“, – pasakojo lietuvė.

Kava, kvepianti gėlėmis

Iš Etiopijos Rima parsivežė ne tik šiltus prisiminimus apie sutiktus žmones, bet ir geresnį supratimą apie kavos kelią iki to puodelio, kurį užsisakai kavinėje.

Ji ten pati kavos pupeles vartė rankomis, uostė, atrinkinėjo iš jų „blogas“, kurios lieka vietos rinkoje. Gerosios iškeliauja į Vakarus. „Kavos jie čia vartoja daug, ir nėra tokie reiklūs kokybei kaip vakariečiai“, – paaiškino Rima.

Etiopijoje ji gėrė ir rūgščios, ir karčios kavos, ir kavos su rūtos šakele ar druska. Paprastai kavos ceremonijoje būna užkandžiai – grūdai, avinžirniai, kukurūzai ir tuomet viskas labai dera su ta sūria kava. O ir pati ceremonija užtrunka, nes viskas daroma šviežiai – priskinama, išlukštenama, paskrudinama ir tuomet jau geriama. Todėl kava negeriama rytais – nes nėra laiko kavos ceremonijai.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

„Kaip vaikas nustebau, kad šviežia kava ten kvepėjo gėlėmis. Net jeigu ji ir sūri (druską jie ten į kavą dedą kaip cukrų), vis tiek kvepia gėlėmis. To kvapo tikriausiai labiausiai ir ilgiuosi“, – pasakojo pašnekovė. Grįžusi į Lietuvą ji jau kelis kartus paliko kavos puodelius neišgertus kavinėse. „Nebenoriu gerti degėsių“, – paaiškino Rima.

Etiopija pavergė Rimą – jau dabar planuoja, kad norėtų bent du kartus ten grįžti. Pavasarį, kai kava žydi – sakoma, kad kvapas toks, lyg žydėtų jazminai. Dar kartą – lapkritį, gruodį, kai būna skinamos kavos uogos. Ji taip pat norėtų sukurti dokumentinį filmą apie kavos auginimą Etiopijoje.

„Žinojau, kiek skurdo ir vargo yra ten, kur auginama kava. Bet kol to nepatiri, tol gerdamas tą brangią kavą čia net neįsivaizduoji, iš kur ji ateina. Neįsivaizduoji, kiek rankų prisiliečia prie kavos – juk viskas yra rankų darbas. Netgi kavos uogas reikia skinti po vieną, o ne braukti. Ir pamatai, kad tie žmonės, kurie tai daro, iš tiesų skursta. Mes perkam brangią kavą, bet jie gauna tik centus.

Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje
Asm.archyvo nuotr./Rimos gyvenimas Etiopijoje

Atsiranda socialinė atsakomybė. Tikrai nesu baltoji gelbėtoja – bet tiesiog matau, kuo šiek tiek galiu padėti, kad jie išsaugotų savo tradicijas, kultūrą ir kad jiems šiek tiek būtų lengviau“, – grįžusi iš Etiopijos kalbėjo Rima.

Kavos aistrai atsidavusi Rima dabar vien dėl jos norėtų nuvykti ir į Vietnamą. Bet kava ją lydi kiekvienoje kelionėje. „Per kavos kultūrą gali pažinti šalį“, – įsitikinusi ji. Rimos kavos istorijas galite sekti feisbuke „Diena su kava“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje