Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 15d. 21:00

Aliaska (II dalis): susidūrimas su grizlių šeima, septynios dienos be civilizacijos ir gyvenimas už poliarinio rato (video, žemėlapis)

Evelina
Evelinos ir Karolio nuotr. / Evelina

Denalio nacionalinis parkas. Denaliu, anot vietinių atapaskų „Didžiuoju“, pavadinta aukščiausio Šiaurės Amerikos viršūnė. Vėliau ji buvo pervadinta senatoriaus (dar vėliau prezidento) Makinlio (McKinley) vardu. Tai 6 milijonų akrų plotas, padalintas į 87 vienetus. Parkas išlikęs toks pats, kaip ir prieš 80 metų, mat žmonės gerbdami laukinę gamtą, ją saugojo. Tad mes galim matyti ją tokią, kokią matė šios žemės protėviai. Šiuose kraštuose gyvena ir vietiniai atabaskai, kurie nors ir žvejoja ar medžioja, uogauja ar renka augalus, labai prižiūri gamtą.

VIDEO: Havajai-Aliaska | Hawaii-Alaska

Čia nėra takų, tad keliausite tikrai laukiniais kraštais, kuriuose galite pamatyti grizlių, karibu, Dol avių, vilkų, briedžių ar arktinių voveraičių. Gamta daugiausiai tundra ir taiga: nykštukiniai krūmai, mėlynės, samanos ir kerpės, maumedžiai, gluosniai ir alksniai. 


Žiūrėti Aplink pasauli -- 15min didesniame žemėlapyje
Norint keliauti laukine Denalio gamta, reikia gauti „backcountry“ leidimus. Jie nemokami, tereikia reindžeriams nurodyti, į kokias teritorijos dalis ketini keliauti ir jose stovyklauti. Bilieto septynioms dienoms kaina – 10 dolerių. Atėję pas reindžerius drąsiai išrėžiame „eisime į parką septynioms dienoms“. Kiek nustebę reindžeriai paklausia, kur norėtumėme keliauti. Mat visa teritorija padalinta į bent aštuoniasdešimt vienetų, ir kai kuriose gali būti neribotai stovyklautojų, o kai kur leidžiama vos vienas kitas. Kai atkeliauji patirti laukinės gamtos, mažiausiai nori sutikti žmones. Juk nuo to čia ir bėgi.

Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT.
Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT.

Išsirenkame tris vienetus, gauname didžiulius konteinerius, skirtus 7-10 dienų išvykoms. Suslegiame visus daiktus, ir pametėti žalių (nemokamų) autobusų iki mūsų kelionės pradžios, pradedame savo septynių dienų laukinį gyvenimą.
Išspjautiems iš saugaus autobuso į laukymę, nors ir ypatingo grožio, kiek neramu. Tuoj pat pradedame savo grandininį šūkaliojimą. Spalvos žada netolimą rudenį. Tolstame nuo kelio, pradinis jaudulys po trupinį garuoja, ir jau tuoj tuoj pradėsim jausti stiprėjantį ryšį su gamta.

Evelinos ir Karolio nuotr./Konteineriai, kuriuos duoda nemokamai parko vadovybė. Sveria apie 2 kg ir kiekviename galima sutalpinti iki 10 d. maisto
Evelinos ir Karolio nuotr./Konteineriai, kuriuos duoda nemokamai parko vadovybė. Sveria apie 2 kg ir kiekviename galima sutalpinti iki 10 d. maist

Keliaujant net ne takais per tokius laukinius kraštus geriau jau pažinti žemėlapį. Jis mums pasufleruoja, kur reiks brist per pelkynus, kuri kalnų perėja mūsų jėgoms. Apibendrinant visą mūsų kelionę per laukymę reiškė skausmingą brovimąsi pro krūmus, minkštą, bet varginantį klibinkščiavimą per samanas ir kerpes, šlampančius batus brendant per pelkes, kopimą į kalnus ir leidimąsi į slėnius, bridimą per upes, o galiausiai einant tvirtu akmenėtu pavasariais patvinstančiu upės dugnu. Iš ryto tolumoje matome briedį, ir tikimės, kad jo einant mūsų numatytu keliu nesusitiksime. Kitą rytą pro mūsų laikinus namus praeina karibu (Aliaskos elniai) šeima, iš po kojų spėja pabėgi arktinė voveraitė. Vis tik mūsų laukinio gyvenimo kulminacija buvo susitikimas su grizlių šeima. Šis epizodas vertas keleto sakinių.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis analizuoja mūsų prieapiečių poziciją.
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis analizuoja mūsų priešpiečių poziciją.

Susitikimas su grizlių šeimyna

Kulniuojame mes slėniu, šūkčiojame savo „o o!“ ar „aūū!“. Ir staiga matau mešką su dviem meškiukais žiūrint tiesiai į mus. Meškučiai smalsiai apžiūrinėja ateinančiuosius, nieko nesibaido, aukščiau kelia galvą, uosto orą. Mama žiūri kiek aršiai, pasiruošus ginti mažylius, jei tik kas bandys juos nuskriausti. Karolis kaip niekur nieko traukia tolyn, mat jis nusileidęs į daubą, nė nemato, kad grėsmingai artinasi prie grizlių šeimynos.

AFP/Scanpix nuotr./Grizliai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Grizliai

„Karoli, lokiai!“ – Karolis bando traukti nepaklusniai it tyčia užstrigusį dujų balionėlį ir lėtai traukiasi atgal, mat 20 metrų atstumas yra kur kas per mažas nei turėtumėme laikytis. Kai jis atsitraukia, mes drauge iškėlę lazdas, jas mosuodami rėkiam kiek įstengdami, ir po truputį traukiamės atgal. Grizlė iš pradžių dar ketina eiti mūsų link, juolab kad vienas mažylių dar labai smalsiai ketino artintis prie tų nepažįstamųjų, bet paskui apsisuka ir vis trys nukiūtina į kitą pusę. Visa laimė, kad ne į tą, kurią mums reikėjo toliau traukti link kelio, mat tokiu atveju reiktų keisti maršrutą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Aaarinės dujos nuo meakų - didžiulis ir brangus būtinas atributas
Evelinos ir Karolio nuotr./Ašarinės dujos nuo meškų - didžiulis ir brangus būtinas atributas

Kojos vis dar drebėjo. Karolis spėjo nufotografuoti betolstančius žvėris. Galų gale atgavom kvapą. Lyg ir juokas atsirado. Lyg ir apsikeitėm pora sakinių. Bet į mus spoksantys grizliai dar visą dieną sėdėjo mūsų galvose.

Kurį laiką po kelionės sėdėjo galvoje ir kitas faktas. Kaip tik tą dieną (sužinojom tik sugrįžę) pirmąjį kartą parke grizlis sudraskė žmogų. Iš velionio fotografijų galima numanyti, kad šis užuot traukęsis atgal nuo ramiai uogaujančio žvėries, bandė jo kantrybę caksėdamas fotoaparatu. Grizlis pasitaikė negailestingas amerikiečiui, ir šis tapo mirtina auka. Dar kelias dienas sutikti vairuotojai kalbėjo apie šį nutikimą parke.

Evelinos ir Karolio nuotr./Grizlio kaukolė
Evelinos ir Karolio nuotr./Grizlio kaukolė

Žaibiškai ateinantis ir išeinantis ruduo Denalyje, kaip ir visoje Aliaskoje yra stebinančiai žavus. Taiga iškaišyta nykštukiniais beržais ir melsvosiomis eglėmis, mėlynių krūmais ir kiti bent kokius lapelius turintys augalai staiga persidažo ryškiomis gelsvomis rausvomis spalvomis. Einam atvira laukyme, ir akys raibsta. Kai kur atrandame briedžio ar elnio ragus, ar net lokio kaukolę. O kad meškos jau čia keliauta, gali atspėti iš išmatų, prisotintų uogomis. Kaip ir mes, meškos mėgsta mėlynes ar juodąsias uogas.

Evelinos ir Karolio nuotr./Atvažiavome į Coldfoot miestelį aiaurėje ir nusprendėme pasilikti čia keletai dienų
Evelinos ir Karolio nuotr./Atvažiavome į Coldfoot miestelį šiaurėje ir nusprendėme pasilikti čia keletai dienų

Sraunios upės blizga saulėje, bet geriau jau per jas bristi atsargiai. Mums tenka tik keletas negilių brastų. Ne kartą srovė įmurkdė keliautojus savo vendenyse, o sunkus bagažas gali būti ir mirties priežastis.

Evelinos ir Karolio nuotr./Antroji žygio diena.
Evelinos ir Karolio nuotr./Antroji žygio diena.

Tos septynios dienos buvo ypatinga patirtis. Žodžiu „ypatinga“ sumažinom visą tą laukiniškumą, nepakartojamą grožį, baimes, sunkumus. Apie tai kalbėti nereikia. „Tai“ reikia patirti.
 
Ferbanksas – pakeliui į šiaurę

Sumąstėm keliauti į šiaurę, tad po laukinio gyvenimo nutarėm apsistoti kelias dienas Ferbankse. Mums sustoja Artas, amerikietis, kaip ir daugelis kitų susigundęs žmonių nepertekliumi ir ypatinga gamta. Pats nemažai keliavęs, smalsiai klausėsi mūsų istorijos. Išsiskyrėm kažkaip greitai, ir net nespėjom įteikti savo blogo adreso. Jau kitą rytą, gauname žinutę per koučserfingo puslapį (www.couchsurfing.com): Artas kviečia pačių pagautos lašišos pietų. Tą popietę ne tik kertam raudonąją lašišą (apie jokias spalvas anksčiau nė nenumanėm), bet ir kalbamės su vietiniais apie medžioles, gyvūnus ir tai, kuo gyvena vietiniai aliaskiečiai.  Po to apsinakvojam pas koučserferę Breną ir Deivydą, šlamščiam jų bičių medų, kol jie numarina biteles žiemai (jos aliaskiniam šalty neišgyventų).

Evelinos ir Karolio nuotr./4,5val laukimas maainos link aiaurės.
Evelinos ir Karolio nuotr./4,5val laukimas mašinos link šiaurės.

Po savaitės, pakeliui iš poliarinio rato, apsistojam vėl pas Artą, vėl gardžiuojamės jo sugauta lašiša ir namine duona, o ryte švarūs keliaujame tolyn. Bet prieš tai, nuokrypis į poliarinį ratą.

Koldfutas – už poliarinio rato

Į Prudou bėjų, patį šiauriausią įmanomą tašką keliauti atsisakome  – visur dengia stiprus rūkas, o be to tam, kad pamatytum Arkties vandenyną, tektų sumokėti turui 50 dolerių. Tad mes nutranzuojame tik iki Koldfuto, bet aiškiai kertam poliarinį ratą.

Evelinos ir Karolio nuotr./`tai ir pasiekėme poliarinį ratą.
Evelinos ir Karolio nuotr./Štai ir pasiekėme poliarinį ratą.

Už Koldfuto žmonės tegyvena retai. Apskritai, šiuo keliu daugiausiai kursuoja dideli sunkvežimiai, mat šiaurėje – tik naftos įmonės. Ir dar smalsūs keliautojai. Išlaukę keturias valandas sankryžoje, kurioje tik miškai ir miškai, galiausiai sulaukiame „savo vairuotojo“ kaip kartais vadiname. Kori su savo drauge dirba virėju Koldfute, ten, kur žiemą telieka vos 10 žmonių. Jau kai pasiekiame mūsų šiauriausią tašką, lietus pliaupia negailestingai, tad Kori pasiūlo negyvenamą vagonėlį, sakydamas „ak, jums ten tikriausiai nepatiks, mat daug dulkių“. Atveriame duris, o ten net balta paklodė ant lovos. Tikri namai namučiai. Mes tuoj įsikuriame bent kelioms naktims.

Vakare einame susitikti su Heidi Shoppenhurst, vietine reindžere, gimusia, augusia, o dabar ir su vaikais gyvenančia ten, kur saulė kelias žiemos naktis net nepakyla, o vasarą nenusileidžia. Ji pasakoja apie ilgais žiemos mėnesiais pasivaikščiojimus šaltyje ir tyloje, o vasarą skubiai verdamas uogienes, medžioklę ir statomus namus – tiek daug reikia atlikt per tokią trumpą vasarą.

Evelinos ir Karolio nuotr./Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas
Evelinos ir Karolio nuotr./Mus pavežęs ir netikėtai į namus pasivadinęs Fairbanks miestelio gyventojas



Iš Koldfuto per Ferbanksą galiausiai keliaujame Kanados link. Išmintingasis juodaodis smalsiai klausinėja apie Lietuvą, ir atvirai dalinasi savo gyvenimo istorija. Jis – nevedęs, bet jau kuris laikas draugavo su eskime ir susilaukė su ja kelių vaikų. Santykiai nesusiklostė, tačiau jis pergyvena dėl eskimų kaimelyje nieko veikt neturinčių savo vaikų, mat ten „nieko iš jų nebus“. Jau ne vieno klausinėjom, kaip gi gyvena čionykščiai eskimai ar atapaskai, ar kitų vietinių genčių žmonės. Skausmingai. Vyriausybė duodama jiems maisto ir drabužį, o dar ir vieną kitą pinigą, neskatina jų dirbti. O be darbo žmogus ieško kokių nors iš kelio vedančių užsiėmimų, kaip alkoholis ar narkotikai. Tad nieko nuostabaus, kad kaimeliuose daug smurto ir nuskaltimų.

„Mačiau tranzuotojus stovinčius net po kelias dienas“, – prigąsdino mus pietumis pavaišinęs vairuotojas. O mes vos už 15 minučių sustabdome amerikietį, keliaujantį iš Aliaskos į žemesniąsias valstijas („lower 48“ kaip jie vadina likusias Valstijas). Jau tąnakt kertame Kanados sieną, bet apie nuotykius  joje vėliau.

Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis
Evelinos ir Karolio nuotr./Karolis

Praktiniai patarimai

Transportas


Tranzuoti Aliaskoje labai paprasta. Stoja ne tik patys keliavę žmonės, bet net ir kokia vyresnė moteriškė baltutėliu automobiliu. Jei ketinate tranzuoti iki Prudou bėjaus (Prudhoe bay – šiaurinio taško), tranzuotojai pataria nusigauti iki Hilltop kavinės, mat ten daugiausiai stoja sunkvežimių vairuotojai. Nepriklausomi (nuo kompanijų) vairuotojai gali jus paimti iki šiaurės, bet turėkite omenyje, kad pamatyti Arkties vandenyno nepavyks. Galima aplankyti tik Dedhorso (Dead Horse) arba Prudou bėjaus (Prudhoe Bay) miestelius, tačiau yra 50 dolerių kainuojančių turų, su kuriais galėsite vandenį net ir paliesti ar išsimaudyti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Kelyje atgal į pietus link Fairbanks
Evelinos ir Karolio nuotr./Kelyje atgal į pietus link Fairbanks

Maistas

Jei pavyktų kur paragauti raudonosios lašišos, greičiausiai visa likusi žuvis atrodys prėska. Supermarketuose skardinėmis galima nusipirkti tik rausvosios (pink salmon), bet anot žinovų, ši – pati prasčiausia lašišos rūšis. Aliaska – kiek pigesnė nei Havajai, tačiau ir čia gali reikti pasispausti norint pigiai apsipirkti. Tačiau apsukriesiems visada pasiseks. „Wallmart“ prekybos centras gal ir nėra pats teisingiausias savo darbuotojams (tiems, kurie už teisingą prekybą siūlome Fred Meyers tinklą), tačiau ten galima atrasti įperkamų skardinių, makaronų, lešių, vaisių, medaus.

Evelinos ir Karolio nuotr./Prisipilant ir po to distiliuojant tabletėmis vandenį
Evelinos ir Karolio nuotr./Prisipilant ir po to distiliuojant tabletėmis vandenį

Higiena

Aliaskos upės šaltos, kad net dantis užgelia, bet jose nusimaudyti – tikras iššūkis. Tik reikia nepersistengti pliuškenantis, nors greičiausiai nelabai ir pavyks, nes hipotermija Aliaskoje net ir vasarą labai galimas dalykas. Jokiu būdu nereikia dėvėti medvilnės ar džinsų, o jūsų organizmui reiks panaudoti daug energijos išdžiovinti medžiagą.
Nors vanduo Aliaskoje atrodo skaidrus, tačiau jį reiktų išvalyti prieš geriant. Giardia and Cryptosporidium bakterijos, kurias perneša bebrai, gali būti labai reali problema jūsų organizmams.

Evelinos ir Karolio nuotr./Nakvynė juodų uogų lauke
Evelinos ir Karolio nuotr./Nakvynė juodų uogų lauke

Miegas

Stovyklauti Aliaskoje vasarą gana populiaru, tik reikia saugotis gyvūnų. Pirmiausiai, jų nemaitinti (net voverių), maistą laikyti toliau nuo palapinės pakabintą medyje arba plastikiniuose konteineriuose.

Daugiau mūsų istorijų, video ir garso įrašų galite rasti mūsų puslapyje www.itervitae.me

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje