Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alpinistas Saulius Damulevičius pirmą kartą leidosi į urvus: „Kiekviena nauja patirtis ko nors išmoko“

Alpinistas Saulius Damulevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Alpinistas Saulius Damulevičius urvuose Lenkijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Buvęs Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Saulius Damulevičius pernai įkopė į vieną pavojingiausių pasaulio viršukalnių – Manaslu (8163 m). Ji, žinoma, nebuvo pirmoji jo gyvenime: be Manaslu jis yra įkopęs į 6 viršūnes, kurių aukštis – virš 7000 m. Akivaizdu, kad kalnai – Sauliaus stichija. Tačiau praėjusį savaitgalį alpinistas turėjo progą pirmą kartą pajusti, ką reiškia leistis į urvus.

Kartu su lietuvių grupe jis dalyvavo speleologinėje kelionėje Lenkijoje, Wojcieszowe.

„Į urvus išvykau atsitiktinai. Paskambino Vidmantas (V.Balkūnas – 15min fotografas, keliautojas – aut. past.) ir pasakė, kad atsilaisvino viena vieta kelionei į Lenkiją ir kad suorganizuos specialios įrangos. Kelionė trumpa, įdomi, su smagia komanda. Aš neturiu klaustrofobijos, tamsos nebijau... Kaip galėjau atsisakyti? Dar per pokalbį pasakiau – keliaujam!“, – pasakojo alpinistas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius (kairėje) ir į urvus jį pakvietęs Vidmantas Balkūnas (dešinėje)

Kalnų išsižadėti neketinantis Saulius sakė, jog visada mėgsta išbandyti naujų dalykų.

Tačiau ne dėl to, kad trūksta adrenalino – labiau dėl pamokų, kurias gauni arba esi priverstas išmokti patirdamas ką nors naujo.

„Savo darbe (Saulius dirba projektų vadovu verslo konsultacijų įmonėje, – aut. past.) aš kasdien sprendžiu verslo ir viešojo sektoriaus problemas, dirbu įvairiuose industrijos sektoriuose, taikydamas skirtingas, specialiai parinktas metodikas. Kiekvienas projektas yra kitoks, su nauja komanda ir naujais iššūkiais, todėl reikia greitai prisitaikyti, įvertinti situaciją, daryti prasmingas išvadas ir siūlyti reikšmingus sprendimus klientams. Tai reikalauja nuolatinio mokymosi. Vykdamas į sudėtingas ekspedicijas ir bandydamas naujus dalykus laisvalaikiu aš taip pat mokausi: kaip prisitaikyti, kaip dirbti komandoje, kaip valdyti kritines situacijas... Tai labai svarbūs įgūdžiai tiek gyvenime, tiek darbe“, – kalbėjo pašnekovas.

Sakoma, kad pirmas kartas – ir labai sunkus (nes nežinai, kas laukia), ir labai lengvas (nes nežinai, kas laukia, todėl mažiau bijai). Alpinistas pasakojo, jog baimės lįsdamas į urvus nejautė.

„Aš jau šiek tiek žinojau, kas laukia, nes suprantu pagrindinius saugos, darbo su virvėmis principus. Dar apie urvus buvau girdėjęs iš tėvų, kurie taip pat yra išbandę speleologiją. Tėtis net yra gavęs tarptautinį apdovanojimą už filmuotus gelmių vaizdus...“, – pasakojo aktyvų laisvalaikį mėgusioje šeimoje užaugęs alpinistas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius leidžiasi į urvą Lenkijoje

Vis dėlto buvo ir netikėtumų, kurie suglumino. „Tai įvyko, kai leidomės į urvą, kurį žinojome tik iš žodinių apibūdinimų. Reikėjo leistis beveik vertikaliai žemyn, bet urvo sienos buvo nugludintos ir slidžios, visi akmenys, už kurių būtų galima laikytis, klibantys ir vos apkrovus krinta žemyn. Aš savaime persiverčiau veidu į nuožulnesnę pusę, kad galėčiau pirštais laikytis už atbrailų ir įtrūkimų, bet nemačiau, kur statyti kojas. Taip ir kabojau keikdamasis, kol Vidmantas nepaaiškino, kad urvuose reikia leistis nugara, visomis galūnėmis ir kūno „atsikišimais“ spraudžiantis į jo sienas. Man tai nėra įprasta, nes tokiose situacijose kalnuose elgiamės kitaip.

Būčiau pasikabinęs virvę ir leidęsis veidu į „šlaitą“. O čia viskas, rodos, atvirkščiai. Todėl net ir puikiai suprantant panašius dalykus vis tiek reikia mokytis naujų įgūdžių, pritaikyti kūno judesius, lavinti smegenis kitaip interpretuoti situaciją“, – pasakojo pirmą kartą į urvus leidęsis vyras.

Kiek tokiuose dalykuose svarbus pasitikėjimas žmonėmis, su kuriais leidiesi į urvus?

Pasak Sauliaus, visuose dalykuose, susijusiuose su rizika, pasitikėjimas bendražygiais yra itin svarbus. Nuo jų priklauso, ar pasirinkti sprendimai neturės neigiamų pasekmių, o jei kas nors nutiktų, komandos rankose gali būti net tavo likimas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Alpinistas Saulius Damulevičius urve-apleistoje kasykloje Lenkijoje

„Pasitikėjimas yra užsitarnaujamas, jo negali pakeisti kitų atsiliepimai, kad štai tas yra „kietas“. Ekspedicijoje gali paaiškėti, kad didelę patirtį turinčio bendražygio technika ar asmeninės savybės yra nesuderinamos su tavosiomis, per daug skiriasi požiūris į saugumą“, – sakė Saulius.

Į tokią kelionę tikrai nenorėčiau leistis vienas. Nėra jokios prasmės – naudočiau tą pačią alpinistinę techniką, bet nieko neišmokčiau. Maža to, žemės gelmių pasaulis turi savo dėsnius ir taisykles.

Nors kol kas Saulius dalyvavo tik vienoje speleologinėje kelionėje, jis jau gali įvardyti esminius skirtumus tarp alpinizmo ir leidimosi į urvus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Alpinistas Saulius Damulevičius: „Mirties zona prasideda nuo 7 km aukščio“

„Iš ribotos patirties galiu pasakyti, kad speleologijoje naudojami panašūs saugos principai ir įranga: virvės, apraišai, šalmai, karabinai, pakilimo ir nusileidimo virve įtaisai. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Iš tiesų tiek įranga, tiek jos panaudojimo technika gerokai skiriasi: saugos apraišai sukonstruoti kitaip, dėl akivaizdžių priežasčių naudojamos statinės, o ne dinaminės virvės. Dalis įrangos man pasirodė sunki ir senovinė, galbūt labiau primenanti industrinį alpinizmą nei sportinę aukštuminių įkopimų įrangą. Mano įranga „išlengvinta“, nes aukštyje kiekvienas gramas atrodo dešimteriopai sunkesnis. O čia svarbus įrangos atsparumas, reikia sugebėti greitai pakilti virve, svoris yra jau antrinis dalykas“, – sakė alpinistas.

Akivaizdu, kad esminis skirtumas ir yra tas, kad mes kopiame aukštyn į kalnus, o speleologai leidžiasi kuo giliau į žemės gelmes. Alpinistai kenčia nuo šalčio ir saulės radiacijos, deguonies trūkumo, čia – drėgmė, purvas, tamsa.

Nors pažintis su urvais buvo sėkminga, ateityje labiau gilintis į speleologiją Saulius neketina. Pasak jo, vien kalnų ir poliarinių ekspedicijų, į kurias kasmet bent kartą leidžiasi su bendražygiais, užtektų visam gyvenimui.

„Tačiau kokį kartą per metus kur nors įlįsti išsipurvinti, geriau susipažįstant su mane supančia aplinka ir savo baimėmis, manau, tikrai verta. Jei tik vėl bus tokia galimybė“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje