Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 28d. 14:02

Apleistą sodybą antram gyvenimui prikėlusi lietuvė Italijoje ūkininkauja lietuviškai

Apleistą sodybą antram gyvenimui prikėlusi lietuvė Italijoje ūkininkauja lietuviškai
Apleistą sodybą antram gyvenimui prikėlusi lietuvė Italijoje ūkininkauja lietuviškai

Užsukę į atokią, tarp kalnų pasislėpusią sodybą Emilijos-Romanijos regione, nenustebkite, jei jums pasiūlys paragauti cepelinų. „Mulino Vecchio“ („Senas malūnas“) – taip vadinasi ši tradicinį lietuvišką ūkį primenanti oazė. Be abejonės, joje šeimininkauja lietuvė. Per porą metų ji pati, savo rankomis buvusį apleistą seną malūną prikėlė antram gyvenimui. O italus pratina prie lietuviškos virtuvės ir natūralių, kaimiškų produktų, pagamintų pagal seniausias lietuviškas tradicijas.

Edita Dermontaitė Piva (43m.) savo kaimo turizmo sodyboje Emilijos-Romanijos regione (Guiglia miestelyje) kuria tikrą lietuvišką oazę, kur galima rasti grietinės, kefyro, paragauti cepelinų, šaltienos, šaltibarščių ir kitų lietuviškų patiekalų.

Lietuvė sako visų ūkio darbų išmokusi Lietuvoje, nes augo kaime, o prieš persikeldama į Italiją, Šilalės rajone turėjo nemenką ožkų ūkį ir iš jų pieno sėkmingai gamino gardžius sūrius.

Į Italiją ūkininkė atsikraustė prieš 6-erius metus, nors ryšių su šia šalimi turėjo jau seniai. Moteris sako, kad tokį sprendimą priėmė dėl dukros Alicijos (11 m.), kurios itališkas temperamentas trukdė pritapti Lietuvoje.

„Prieš pradedant dukrai eiti į mokyklą, nusprendžiau keltis į Italiją. Lietuvoje jai sunkiai sekėsi: niekur nepritapo, galbūt dėl savo itališko kraujo. Tai teko man apsispręsti. Italijoje ji iš karto jautėsi kaip sava, – pasakojo ūkį Lietuvoje pardavusi ir į Italiją atvykusi moteris. – Iš pradžių gyvenome Ferrara mieste.

Tris metus ten iškentėjau, gyvenau miestietiškai, bet pajutau, kad tai ne man, kad aš negaliu gyventi be kaimo, be augalų, be gyvūnų. Todėl pradėjau ieškoti sodybos. Ieškojau po visą Emiliją-Romaniją, Venetą ir Toskaną apvažinėjau. Bet kai pamačiau tą vietą – ji mane tiesiog užbūrė“.

Buvęs malūnas stovėjo ant sraunios, skaidrios kalnų upės Panaro kranto – būtent tai ir papirko lietuvę, turėjusią sodybą šalia upės ir Lietuvoje. Tačiau pasiekti savo svajonę nebuvo lengva.

„Sodyboje gyveno nuomininkai. Kai jau pateikėme pasiūlymą įsigyti sodybą, jie pradėjo ožius rodyti. Nenorėjo kraustytis, pradėjo grasinti, pridarė visokių šunybių, sugadino kanalizacijas, sudraskė elektros laidus, kiemą. Pridarė nesąmonių, kad tik apsunkintų.

Tris metus ten iškentėjau, gyvenau miestietiškai, bet pajutau, kad tai ne man, kad aš negaliu gyventi be kaimo, be augalų, be gyvūnų. Todėl pradėjau ieškoti sodybos.

Tris metus buvo nemokėję nuomos ir sakė, kad nesikraustys ir viskas. Bet šiaip ne taip juos iškrapštė. Buvo įtemptas laikotarpis, naktimis užmigti negalėjau. Galvojau: nei pakartas, nei paleistas. Esi ir rankpinigius padavęs, ir kitos vietos nebeieškai, o čia niekas nesisprendžia, nežinai net ką daryti“, – portalui ITLIETUVIAI. IT atvirai kalbėjo lietuvė.

Moteris kartu su vyru Gaetano Piva, kuris turi kitą nemažą vaismedžių ūkį Ferrara mieste, į sodybą persikraustė 2019-ųjų pabaigoje. Pasak lietuvės, darbų buvo begalės – teritorija buvo apleista ir pilna šiukšlių.

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

„Mano vyras dažnai vyksta į Ferrara, todėl jo čia beveik nebūna. Man padeda 4 darbuotojai, anksčiau buvo 6. Veiklos čia visada yra. Juo labiau, kad mes čia dar neseniai įsikūrę, daug ką reikia tvarkyti, nes buvo daug kas apleista. Nors per tą laiką labai viskas pasikeitė. Net sunku pasakyti būtų, kad neseniai čia viskas buvo taip užžėlę krūmais, kad nieko nesimatė.

Po truputį tvarkomės, valome, nes buvo labai daug ir šiukšlių, – pasakojo lietuvė. – Juokauju, kad man visada sekasi: kai įsigijau tą sodybą Šilalės rajone, ten buvo taip apleista, kad net nebuvau taip mačiusi. Aš augau kaime, bet mano senelis buvo labai biodinamiškas, viską rūšiuodavo – nerasdavai nė vinies, nė šukės kieme.“

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

Dabar buvusiame apleistame malūne, kurį saugoja šeimos auginami Pirėnų kalnų veislės šunys, skirti ožkoms nuo vilkų ginti, karaliauja ne tik tvarka, bet ir lietuviškos tradicijos. Moteris laiko gyvulius, turi daržų ir iš to, ką pati Italijos kalnuose užaugina, gamina lietuviškus produktus. Jų galima įsigyti ar paragauti sodybos restorane.

„Rūgpienį padariau, daviau paragauti. Žmonės net nežinojo kaip tas pienas surūgsta. Atrodytų tai – paprasti dalykai, bet čia žmonės pripratę kitaip, todėl jiems įdomu, jie labai smalsūs. Viską darau pagal senas tradicijas. Turime įsirengę sūrinę, kur gaminam sūrį.

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

Mano gamintą sviestą pamatę žmonės nustemba, nes nežino, kad tikras sviestas yra toks geltonas. Sako, gal kokių dažų pridėjot? Aš sakau: atvirkščiai, norint, kad sviestas būtų baltas jį reikia išbalinti. Specialiai dėl sviesto įsigijau Džersių veislės karves, kurių pienas yra labai riebus. Nors tik dvi karves turiu, bet užtenka ir mums, ir klientams.

Gaminome šaltieną, šaltibarščius, kugelį, balandėlius. Ir šakočių buvom parvežę, vaišinom žmones. Ir alumi vaišinome, kuris labai patiko, ir gira labai patinka. Buvau specialiai iš Lietuvos atsivežusi nemažai visokių tradicinių produktų: silkės, kopūstų, rūkytų mėsos gaminių.

Atrodytų tai – paprasti dalykai, bet čia žmonės pripratę kitaip, todėl jiems įdomu, jie labai smalsūs.

Pati planuoju įsirengti rūkyklą ir rūkyti mėsą grynai lietuviškai, kaimiškai. Yra į planus įtraukta ir lietuviška pirtis. Kadangi mano senelis turėjo pirtį, tai žinau kaip ją reikia pastatyti. Noriu čia ją įrengti ir parodyti žmonėms kaip ji veikia“, – apie ambicingus planus kalbėjo ūkiška lietuvė.

Artėjant tarptautinei cepelinų dienai, lietuvė restorano klientams pirmą kartą prigamino ir jų. Dar pavasarį sodindama itališkas bulves, ji į dirvą įmaišė ir lietuviškų, kurios cepelinams gaminti yra labiau tinkamos.

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

„Lietuviškų patiekalų dariau ir anksčiau. Klientai net prašo, nes nori paragauti. Kadanti esame kaimo turizmo sodyba, tai turime laikytis vietinių tradicijų. Į meniu įtraukti šių patiekalų negalime, bet bent kartą į savaitę turim teisę pagaminti, padaryti kaip degustaciją.

Buvau pagaminusi ir lietuvišką paštetą, kurį iš močiutės išmokau, vėdarus planuojame daryti bulvinius, nes ką tik vėl kiaules papjovėme. Cepelinai iš mūsų pačių augintų bulvių, mūsų pačių mėsa naudota, mūsų pačių grietinė, mūsų pačių viskas. Gavosi puikūs, niekas neištižo“, – džiaugėsi E. Dermontaitė Piva.

Lietuvė apgailestavo, kad pandemija jiems, kaip ir kitiems verslams, sujaukė daug planų. Tačiau kur kas didesnė bėda šeimyną ištiko pernai gruodį, kuomet sugriuvo šalia sodybos esantis ir į ją vedantis tiltas. Po gausių liūčių Panaro upės vanduo taip pakilo, kad juo plaukę dideli medžiai atsitrenkė į tiltą ir jį sugriovė.

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

Dėl to į sodybą dabar patekti kur kas kebliau, tenka daryti didelį vingį. Sumažėjus lankytojų skaičiui, moteriai teko parduoti net savo ožkas, nes laikyti jas buvo per didelė našta.

„Sakiau palauksiu, kol tą tiltą suremontuos, nes man per dideli nuostoliai tokią bandą laikyti. Dabar mažai žmonių gali atvažiuoti, todėl yra mažai darbo. Pandemija mus paveikė kaip ir visus – nepasiduodam ir tiek.

Tai yra globali problema, bet mums asmeniškai didžiulė problema yra tas tiltas, – nerimavo lietuvė. – Buvome ką tik šalia pastatę reklaminius stendus, nuorodas. Leidimo tam laukėm pusę metų, o tik pastatėm ir tiltas sugriuvo. Pinigai gavosi kaip į balą išmesti.

Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje
Asm.archyvo nuotr./Editos gyvenimas Italijoje

Žmonės pamatę, kad čia yra ožkos sūrio, kiaušinių, bulvių ir kitų produktų dažnai sustodavo pravažiuodami. O dabar nebėra pravažiuojančių, nes nėra kaip pravažiuoti. Reikia daryti lanką. Savaitgalį daugiau žmonių atvažiuoja, o vidury savaitės visai nebėra.“

Drąsi ir darbšti lietuvė tiki – visos kliūtys įveikiamos. Todėl, nepaisant sunkumų, toliau kuria ambicingus planus. Sodyboje planuoja įrengti 10 kambarių svečių nakvynei. Jau parengti dokumentai ir vaikams skirtam mokomajam ūkiui organizuoti.

Vis gi ji sako, kad Lietuvoje ūkininkauti buvo lengviau. Italijoje labai daug biurokratijos ir popierizmo, o Lietuvoje buvę daugiau žmogiško palaikymo.

Italijos lietuviai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

03:45
19:56
13:58

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje