Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 27d. 11:13

Ar atvykome per vėlai? Lietuva Montevidėjuje. IV dalis: kodėl nežinojome?

Vytauto Dorelio austi kostiumai
Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr. / Vytauto Dorelio austi kostiumai

„Kartu su mama tėtis 30 metų vakarus leisdavo prie staklių, kur klausydamiesi klasikinės muzikos ausdavo drobes tautiniams kostiumams. Audimo staklių skleidžiamus garsus galėjai išgirsti ir naktimis, ir savaitgaliais“, – pasakoja Cecilija Dorelis, man užsiminus apie jos tėvo darbą. Montevidėjaus centre su pašnekove susitinkame vidurnaktį, prieš pat skrydį į Argentiną. Abi kuo nuoširdžiausiai stebimės, aš – pagaliau suradusi Vytauto Dorelio dukrą, o ji – netikėtu mano vizitu ir noru žinoti.

Šis susitikimas – Lietuvos literatūros ir meno archyvo bei Vasario 16-osios fondo ekspedicijos po Urugvajų ir Argentiną dalis. Jos metu renkame archyvinius dokumentus ir informaciją apie XX a. lietuvių diasporą (trečiąją straipsnių serijos dalį skaitykite čia).

Tautiniai kostiumai pasaulio lietuviams

Vytautas Pedro Dorelis gimė 1926 m. Kiduliuose, o į Urugvajų atvyko tarpukariu, kartu su šeima bėgdamas nuo karo ir skurdo. Tuo metu atvykusių lietuvių bendruomenė nebuvo stipri, veikė tik keletas meno kolektyvų, todėl trūko vienijančios veiklos. Išsiilgęs muzikos Dorelis įkūrė lietuvių vyrų chorą, kanklininkų grupę, grojo „Rintukų“ (beje, urugvajiečiai sako, kad rintukas – tai gintaro smiltis) ansamblyje, o pastačius bažnyčią Cerro rajone – visam gyvenimui ten įsidarbino vargonininku. Dorelio atsidavimas ir nuopelnų sąrašas lietuvių bendruomenei toks ilgas, kad jam dar gyvam esant ant bažnyčios sienos vietiniai pakabino atminimo lentą.

„Kartą toks Eduardas Jucys, pasiturintis lietuvis, užklausė mano tėčio, kodėl šis nepadedąs lietuvių bendruomenei su kostiumais. Juk jau tarpukariu tautiniai kostiumai, atsivežti iš Lietuvos, buvo gerokai susidėvėję, kai kurie keletą kartų tvarkyti rankomis. Daugelis tautinių kostiumų išvis neturėjo, bandė siūtis iš audinių atraižų patys, todėl ansamblyje visi atrodėme skirtingai“, – rodydama fotografijas pasakoja Cecilija. Įgyvendinti Eduardo idėją tuomet itin padėjo iš Lietuvos atvykęs garbės konsulas Kazimieras Graužinis, Doreliui padovanojęs lietuviškų tautinių kostiumų albumą.

Pirmosios, pasipuošusios ryškių raštų sukniomis buvo Dorelio dukros, su „Ąžuolyno“ ansambliu keliavusios į JAV. Vėliau iš austų drobių pagaminti kostiumai buvo siunčiami į Argentiną, Brazilija, Venesuelą, o gandas apie nepaprastos kokybės ir grožio audinius pasiekė ir tolimąją Australiją, kur scenoje lietuviai iki šiol šoka su Dorelio austais tautiniais kostiumais.

Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr./Cecilija Dorelis demonstruoja tėvo Vytauto dorelio austą tautinį kostiumą
Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr./Cecilija Dorelis demonstruoja tėvo Vytauto dorelio austą tautinį kostiumą

Pūvančios audimo staklės

Pradžia buvo sudėtinga, staklės kainavo labai daug, o ir rasti tinkamas patalpas nebuvo lengva. „Kai apsigyvenome Cerro rajone, tėvas už viso gyvenimo santaupas nupirko keletą mechaninių staklių, kuriomis labai džiaugėsi. Nepamenu kurią pavakarę buvo didelė audra, baisiai lijo. Tėvas atsikėlė naktį, norėdamas pasiimti akinius nuo staliuko ir pažiūrėt, ar audra nieko neišlaužė, bet ranką įmerkė į vandenį – pasirodo, pusė namo buvo apsemta vandens. Visos staklės supuvo. Pavyko išgelbėti vieninteles, pačias mažiausias, su kuriomis likusią gyvenimo dalį ir dirbo“, – prisiminimais dalijasi Cecilija.

Šeima negyveno turtingai, nors audiniai buvo labai brangūs. „Jis niekad nenorėjo užsidirbti, prašė atlygio tik siūlams nusipirkti. Taip labai mylėjo Lietuvą ir norėjo, kad kuo daugiau žmonių galėtų didžiuotis būdami lietuviais“, – pasakoja Cecilija.

Darbas gerokai pasikeitė, kai audėjas susipažino su Alfredu Stanevičiumi, jis padėjo Doreliui sukurti spalvas, raštus ir drabužių dizainą. Nors už tai iš Lietuvos nuolat gaudavo nemalonios kritikos – esą spalvos per ryškios, naudoja per daug raudonos, kuri pastariesiems asocijavosi su komunizmu. Stanevičius gynėsi sakydamas, kad būtent ryškios spalvos lietuvių kolektyvams padės išsiskirti iš kitų, o scenoje žiūrovui taip daug lengviau pamatyti atlikėją. Nepaisant prieštaringų nuomonių, Stanevičius ir Dorelis bendromis jėgomis per 30 metų papuošė daugiau nei 300 lietuvaičių pilnais tautiniais kostiumais, o jų atminimas gyvas iki šiol.

Automobilių stiklai ir dantisto įrankiai kūrybai

Atskirai paminėti privalu ir Alfredo Stanevičiaus gyvenimą, apie kurį informacijos, kaip ir apie kolegą Vytautą Dorelį, beveik nėra. Tačiau Urugvajuje sunku būtų rasti namus be Stanevičiaus grafikos ir skulptūros darbų, arba lietuvį – nežinantį bent vienos istorijos apie menininką ir jo kūrybą. Dailininkas gimė Montevidėjaus priemiestyje. Jo tėvas, Pranas Stanevičius, atvyko į Urugvajų XX a. pr., kai nenorėjęs mokytis nusprendė pasiimti savo palikimo dalį ir ieškoti laimės svetur.

Atvykęs į Urugvajų Pranas nuolat siuntė laiškus į Lietuvą, pasakodamas apie pavydėtiną gyvenimą: savo barą prestižiniame rajone, namą stikliniu stogu, krautuvę ir pieninę. Keli Lietuvoje likę giminaičiai, tarp kurių buvo ir pusseserė Nijolė Stanevičius, suvilioti tokių kalbų po Antrojo pasaulinio karo nusprendė persikelti į Montevidėjų, tačiau atvykę rado tik vyrams skirtą abejotinos kokybės barą, keletą pieno butelių ant staliuko prie įėjimo, o vietoj stiklu dengto stogo – nedidelį vitražą virš durų.

Didžioji dalis į Pietų Ameriką emigravusių lietuvių buvo darbininkai. Menininkų nebuvo daug, todėl kiekvienas, gebantis kurti, bendruomenėje buvo labai vertinamas. „Nors Alfredo buvo dantistas ir turėjo savo kabinetą, lietuviai jį pažinojo kaip aktyvų bendruomenės narį, o dargi menininką, kurio darbai buvo artimi ir keliantys malonius prisiminimus, todėl iki pat šiol puošia daugelio namus“, – pasakoja dailininko pusseserė Nijolė.

Nuo mažens mėgęs piešti, Alfredas nesustojo kurti ir tapęs dantistu. Anaiptol – rado būdą sujungti žinias iš skirtingų sričių ir panaudoti tai kūryboje. Savo darbams dailininkas naudojo dantisto įrankius – smulkūs grąžteliai puikiai tiko vario ir gipso graviūroms, o gipsas, kuriame įprastai liedavo dantų formas puikiai tiko proginių medalių gamybai – iš Lietuvos gaudavęs medalius, darydavo jų atspaudus, o tada spausdavo iš molio.

Didžioji dalis į Pietų Ameriką emigravusių lietuvių buvo darbininkai. Menininkų nebuvo daug, todėl kiekvienas, gebantis kurti, bendruomenėje buvo labai vertinamas.

Stebina ir Stanevičiaus kūryboje taip aiškiai nuolat atsikartojantys lietuviški motyvai bei simboliai, Vilniaus miesto vaizdai, bažnyčios, gatvės. Atvirukus, medalius ir fotografijas iš Lietuvos siųsdavosi, padedamas garbės konsulų, o vėliau ir gimtinėje likusių giminių ar šeimos narių. Tiesa, nei Alfredas Stanevičius nei Vytautas Dorelis Lietuvos nebuvo matę – visą informaciją apie šalį gaudavo iš bendruomenės arba knygų, tačiau iki pat paskutinių dienų skyrė savo gyvenimą lietuviškosios kultūros išsaugojimui ir tapatybės puoselėjimui.

Kol kalbamės, Nijolė Stanevičius rodo iš stambių stiklo šukių pagamintą skulptūrėlę. Juokdamasi papasakoja apie šukių atsiradimo kilmę: „Stanevičiaus namas buvo prie pat kelio, tokioj avaringoj vietoj, tai po kiekvienos avarijos, kiek luktelėjęs eidavo sudaužytų automobilių stiklo šukių pasirinkti, o iš jų darydavo rūpintojėlius ar kitas skulptūras. Jos ir dabar stovi namuose pas daugelį lietuvių.“

Nijolė Stanevičius

Alfredo Stanevičiaus pusseserės Nijolės namuose – daug dailininką menančių daiktų: grafikos darbai, margučiai, vaikystės piešiniai, skaitytos knygos. Su Alfredo jiedu praleisdavo didžiąją dalį laiko, nes abu gyveno toliau nuo bendruomenės namų. Kartu piešdavo, margindavo kiaušinius Velykoms ir skaitė padavimus apie pagonis bei nenugalimus lietuvius. Beje, kitaip nei pusbrolis, Nijolė dar pamena Lietuvą iš vaikystės. Jos santykis su šalimi nepaprastas.

Bertos Tilmantaitės nuotr./Nijolė Stanevičius
Bertos Tilmantaitės nuotr./Nijolė Stanevičius

„Apie Lietuvą daug prisimenu, bet mama sakydavo, kad patys daug kalbėjo apie ją namie, tai aš dažnai girdėdama, įsivaizduodavau, kad čia aš pamenu. Ir dabar jau tie mano prisiminimai su tėvų prisiminimais susimaišė. Aš labai gerai prisimenu kvapus ir vaizdus. Pavyzdžiui, kai čia palyja, užuodžiu tą kvapą ir prisimenu Palangą. Tai trunka taip trumpai, kokias dvi minutes – aš kvėpuoju, kvėpuoju jaučiu ir taip norisi, taip labai norisi, kad tęstųsi amžinai, bet visada pasibaigia. Prisimenu ir dėdės Subačiaus klėties kvapą, kur miegodavome, ir gatvę Biržuose ir namus, kurie vėliau sudegė“, – net prisimerkusi iš malonumo užplūdus prisiminimams pasakoja Nijolė.

Tie piešiniai ir lietuviškos knygos, kurias vaikystėje kartu skaitė, tapo būdu nepamiršti Lietuvos, savaip išsaugoti tapatybę. Iki pat dabar Nijolė puikiai kalba lietuviškai – aiškiai ir be akcento tardama žodžius vis pasiteirauja, ar taisyklingai sudėliojo sakinį.

Kalbant su Cecilija ir Nijole prisiminiau Lietuvą – žavu, kiek daug yra skirtingų būdų lietuviškam identitetui išsaugoti ir puoselėti. Ir kiek daug gali paaukoti – visai kaip visą savo gyvenimą šaliai, kurioje nebuvo, paskyrę Alfredas Stanevičius ir Vytautas Dorelis.

Temos: 2 Lietuviai Urugvajus

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje