Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Armėnija – kasdien karo laukianti šalis, kurioje turistams nėra jokių pavojų

Armėnijos sostinė Jerevanas
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr. / Armėnijos sostinė Jerevanas
Šaltinis: 15min iš Armėnijos
3
A A

Ar jūs važiuotumėte atostogauti į šalį, kurios gyventojai atvirai kalba, kad gyvena apsupti priešų, ir aiškiai suvokia, kad karas gali prasidėti bet kada? Be to, jie neturi jūros, gerų kelių, dauguma skursta, o gražuolių kalnų viršūnėse – karių blindažai. Daugelis jų būtinai pasiskųs sunkiu gyvenimu ir neatrodys laimingi. Kur ten būsi laimingas, kai kasdien žiūri į savo nacionalinį simbolį, kuris buvo atimtas ir atiduotas didžiausiam priešui.

Tokia yra Armėnija, neturinti jokių argumentų patraukti išlepusį turistą. Tačiau tie, kurie ryžtasi gana brangiai su persėdimu Kijeve atskristi į šią šalį, namo išvyksta nė kiek nesigailėdami.

Šioje nedidelėje, beje, pirmojoje pasaulio šalyje, kurioje 301 m. krikščionybė tapo oficialia religija, yra ką pamatyti – vienas didžiausių pasaulyje kalnų ežerų Sevanas, nuostabūs kalnai, nepaprasto grožio senoviniai vienuolynai, yra net slidinėjimo kurortas. Tačiau šį kartą pasižvalgykime ne po istorines vietas, o pabūkime tarp armėnų: kuo jie ir kaip gyvena?

VIDEO: Armėnai linksminasi Jerevano tavernoje „Jerevan“

Visuotinis nusivylimas valdžia

Armėnija – dvigubai už Lietuvą mažesnė valstybė, kurios didžiąją dalį teritorijos sudaro retai gyvenami kalnai. Pusė šalies gyventojų – apie 1,5 milijono – susispietę sostinėje Jerevane.

Armėnai sako, kad iš viso jų yra 10 milijonų, tačiau didžioji dalis pasklidę po platųjį pasaulį. Į oro uostą vežantis taksistas liūdnai juokauja: Armėnijoje liko tik tie, kurie niekur negali ar nesugeba išvykti, tėvynę mylėti lieka vargšai.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: geopolitikos paskaita taksi automobilyje.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: geopolitikos paskaita taksi automobilyje.

Girdėtos kalbos čia, Lietuvoje. Bet Armėnijoje jos atrodo daug arčiau tiesos. Būnant šioje šalyje neapleidžia jausmas, kad esi tarp žmonių, kurie jaučiasi pasmerkti, tarsi įkliuvę į spąstus, iš kurių nėra šansų išsivaduoti. Įstrigę praeities nuoskaudose, slegiami istorijos ant pečių užmesto neteisybės akmens ir nematantys ateityje nieko gero ir šviesaus.

Štai lėtapėdis taksi vairuotojas, ramiai sukiodamas apynaujo visureigio vairą, pasakoja, kaip Armėnijai nepasisekė. Tarsi universiteto profesorius jis išdėsto geopolitikos paskaitą.

Visos aplinkinės šalys turi savo vizijas ir jų atkakliai siekia. Iranas nori vykdyti savo islamiškos kultūros ekspansiją. Turkija siekia plėsti savo teritorijas. Rusija bando neprarasti įtakos kiršindama kaimynus. Gruzija sparčiai modernėja ir veržiasi į Europą. Baku, kurio joks armėnas nepavadins Azerbaidžanu ar valstybe, nori sunaikinti Armėniją ir atsiimti Kalnų Karabachą.

Tik Armėnija nieko nenori ir neturi. Gyvena šia diena, be jokios vizijos ir ambicijų. Valdžia tvarko savo reikalus ir įsisavina pinigus, o valstybės piliečiams niekas nerūpi, užtenka, kad yra duonos kąsnis ir tiek.

Armėnija nieko nenori ir neturi. Gyvena šia diena, be jokios vizijos ir ambicijų. Valdžia tvarko savo reikalus ir įsisavina pinigus, o valstybės piliečiams niekas nerūpi.

Piliečių ir valdžios atskirtis – labai ryški. Valdžia tvarko savo reikalus, o jie – savo. Net rinkimai nesugeba numalšinti to nepasitikėjimo. Pastaruosius rinkimus tarptautiniai stebėtojai pripažino demokratiškais, tačiau, pavyzdžiui, gidei Larai, išsilavinusiai, inteligentiškai moteriai, tai nė motais. Anot jos, prezidentas ir jo partija jau seniai daro ką nori ir šie rinkimai buvo ne išimtis, kiek jiems reikia balsų, tiek užsirašys.

Beveik kiekvienas sutiktas armėnas jums papasakotų dramatišką savo šalies istoriją, kuri kažkiek primena Lietuvą. Ruso ir armėnės šeimoje gimusi gidė Lara didžiąją dalį savo daugiau nei penkių dešimčių metų praleido Jerevane, bet su bičiuliais armėnais kalba rusiškai. Tačiau kalba negriauna jos vertybių sistemos.

Priešų apsupty

Lara pasakoja apie Didžiąją Armėniją nuo jūros iki jūros. Ši valstybė kadaise buvo tokia pat galinga kaip ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Iš Pasaulio tvaną išgyvenusio Nojaus anūko Hajko save kildinantys armėnai kadaise buvo puikūs kariai. Armėnija driekėsi iki Juodosios, Viduržemio ir Kaspijos jūrų. 782 m. pr. m. e. įkurtas Jerevanas – senesnis nei Roma.

Tačiau dabar iš tos didybės liko tik ašaros. Lara ramiu balsu pradeda vardyti armėnų nuoskaudas. Sudėtingiausia kaimynė Turkija jau daugiau nei šimtą metų nepripažįsta Pirmojo pasaulinio karo metais vykdyto armėnų genocido, kai buvo išžudyta per milijoną armėnų. Gal ir pripažintų, bet armėnai tuoj pat pareikalautų sumokėti didžiules pinigines kompensacijas ir grąžinti užgrobtas teritorijas.

Kiekvieno armėno namuose yra daiktas, kuris primena, kad Armėnijos nacionalinis simbolis yra 5137 metrų aukščio Ararato kalnas, ant kurio tyrinėtojai iki šiol tebeieško Nojaus laivo liekanų. Jo snieguota viršukalnė puikiai matyti iš bet kurios Armėnijos vietos, o ypač gerai iš sostinės Jerevano.

Tačiau šis Armėnijos simbolis – nuo 1920-ųjų ne Armėnijos teritorijoje. 1918 m. nepriklausomybę paskelbusi Armėnija neilgai buvo laisva. Ją netrukus užgrobė bolševikai, o 1920 m. bolševikų vadas Vladimiras Leninas nutarė Ararato kalną ir derlingą Karso slėnį padovanoti Turkijai. Turkų genocidą išgyvenusiems armėnams tai buvo nepakeliamas smūgis.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: Ararato kalnas – jau Turkijoje.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: Ararato kalnas – jau Turkijoje.

Sovietų sąjungos griūtis Armėnijai sukūrė naują priešą – Azerbaidžaną, kurio nė vienas armėnas nepavadins Azerbaidžanu ar bent valstybe. Geriausiu atveju – Baku, o azerus – turkais. Griūvant Sovietų Sąjungai armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimai virto skerdynėmis.

Lara ramiai sako nepasakosianti tų baisybių, kurios dėjosi Baku, Kalnų Karabache ir kitur, iš kur azerbaidžaniečiai stūmė armėnų tautinę mažumą. Kam pasisekė atbėgo į Armėniją gyvi, kam ne – buvo nužudyti. Lara nepasakoja, kas vyko Armėnijoje, tik parodo kaime, pro kurį važiuojame, tuščius griūvančius namus – juose gyvenę azerbaidžaniečiai išvažiavo į tėvynę, o armėnai jų namuose nepanoro gyventi.

Tai kokia išeitis? „Karas, – atsako Lara. – Mes aiškiai suvokiame, kad karas bus. Arba mes juos, arba jie mus“.

Kalnų Karabache gyvenantys armėnai atsisakė trauktis, netrukus įsiplieskė karas, kuris teberusena iki šiol. Karingieji armėnai, gindami savo tėvynainius, atplėšė nuo Azerbaidžano dalį Kalnų Karabacho. Lara pasididžiuodama pasakoja, kad į Kalnų Karabachą kariauti suvažiavo armėnai iš viso pasaulio, jie kone plikomis rankomis stojo prieš daug geriau ginkluotą priešą, atiminėjo iš jo ginklus ir žygiavo į priekį tol, kol buvo sustabdyti tarptautinės bendruomenės. Aktyvūs kovos veiksmai buvo prislopinti, bet taikos nėra jau daugiau nei 20 metų – pasak Laros, Armėnija kasmet netenka apie 50 karių, kurie žūsta per nuolat atsinaujinančius kovinius veiksmus.

Kaip įmanoma išspręsti šį konfliktą? Lara ramiai atsako: taikiai – niekaip, nes į jį kišasi Rusija, kuri vienu metu tiekia ginklus ir sąjungininkei Armėnijai, ir Azerbaidžanui, kuris rusams dosniai moka nesibaigiančiais naftos doleriais. Tai kokia išeitis? „Karas, – atsako Lara. – Mes aiškiai suvokiame, kad karas bus. Arba mes juos, arba jie mus“.

Be Rusijos kažin ar išliktų

Rusija Armėnijoje – atskira istorija. Atrodytų, kaip gi galima draugauti su šalimi, kuri tavo nacionalinį simbolį – Araratą – atidavė priešams? Kai nėra kitos išeities – galima ir reikia. Armėnija neturi nei gausių dujų, nei naftos, nei kitų naudingųjų iškasenų išteklių, turi mažai derlingos žemės, tad iš Rusijos atkeliaujančios dujos, milžiniška šios šalies rinka jai gyvybiškai svarbios.

Kai kilus karui su Azerbaidžanu dujų tiekimas nutrūko, žmonės liko ir be elektros, ir be šildymo. O žiemos Armėnijoje būna atšiaurios. Tuomet milijoninis Jerevano miestas šildėsi kuo papuola, žmonės butuose statėsi „buržuikas“. Dabar butai vėl šildomi dujomis, tačiau jokio centrinio šildymo nebėra – kiekvienas butas turi po dujinį katilą.

Armėnams nelengva savo butuose gyventi ne tik šaltomis žiemomis, bet ir karštomis vasaromis. Dauguma neišgali įsigyti kondicionierių, tad juokaujama, kad daugiabučiuose vasarą butus, kuriuose gyvenama, gali atskirti iš to, kad jų durys atidarytos – žmonės bent taip, sudarydami skersvėjį, bando atsivėsinti.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: lūšnynai – pačiame miesto centre.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: lūšnynai – pačiame miesto centre.

Rusija Armėnijai svarbi ne tik dėl dujų, bet ir kaip savotiškas saugiklis nuo Azerbaidžano agresijos. Antrajame pagal dydį Armėnijos mieste Giumri yra didelė Rusijos kariuomenės bazė. Už tai Rusija Armėnijai nebrangiai parduoda ginklų. Tiesa, Lara pasakoja, kad Giumri žmonės, anksčiau atjautę rusų karius ir juos šelpę cigaretėmis bei maistu, dabar jų bijo. Nes girti rusai dažnai su ginklais išeina į miestą nuotykių ieškoti. Prieš keletą metų du girti karininkai pašaudė turguje ir kelis žmones sužeidė. O prieš dvejus metus Armėniją sukrėtė žudynės Giumri, kai iš kareivinių ištrūkęs rusų karys išžudė šešių armėnų šeimą.

Rusija svarbi armėnams ir kaip darbo rinka. Pasakojama, kad kartą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per susitikimą su Armėnijos prezidentu Seržu Sarkisianu pajuokavo, kad Maskvoje yra daugiau armėnų nei Armėnijoje. Skaičiuojama, kad Maskvoje dirba apie milijonas armėnų. Tad nieko nuostabaus, kad į Jerevaną iš Maskvos kasdien atskrenda penkiolika lėktuvų. Nepaisant to, kolega, Jerevane buvęs prieš 9 metus, pastebi, kad miesto erdvėse beveik nebeliko rusų kalbos, ją pakeitė užrašai armėnų ir anglų kalbomis.

Rusijoje dirbančių armėnų pinigai gyvybiškai svarbūs Armėnijoje likusiems jų giminaičiams ir šeimoms. Pensijos Armėnijoje juokingos, jokių kompensacijų nėra, vidutinis atlyginimas apie 100 eurų. Paprastą butą išsinuomoti apšiurusiame daugiabutyje, kuris panašus į apleistus lietuviškus bendrabučius, kainuoja 200 eurų mėnesiui. Tad nieko keisto, kad butuose gyvena ištisos kartos – tėvai, vaikai, anūkai, o tarp namų kabo skalbiniai – nuo mažiausių kelnyčių iki didelių kelnių.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: daugiabutis pačiame miesto centre.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: daugiabutis pačiame miesto centre.

Parduotuvėje mėsa, pomidorai, bananai kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, tik vynas pigus. Miesto centre kainos kavinėse – europietiškos, tad išgyventi be emigrantų siunčiamų pinigų būtų neįmanoma. Tie, kurie neturi kur ar negali išvažiuoti, verčiasi kaip išmano: prekiauja viskuo – džiovintais ir šviežiais vaisiais, niekučiais, net kepintais riešutais vidury nakties, miesto gatvelės, kiemai, didesni pastatai – nesibaigiantys gariūnai, kuriuose rasi bet kokį garsaus prekės ženklo padirbinį.

Apskritai, sunkus gyvenimas – mėgstamiausia armėnų tema. Juo pasiskųs ir gidė, ir taksi vairuotojas, ir išmaldos prašytojas, ir viešbučio darbuotojas, ir net prakutęs žurnalistas.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: miesto širdis – Raudonoji aikštė, kurioje yra ir Vyriausybės rūmai.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: miesto širdis – Raudonoji aikštė, kurioje yra ir Vyriausybės rūmai.

Kontrastingas, bet labai saugus Jerevanas

Sudėtingo gyvenimo ženklų gatvėse – pilna: kas kuo gali, tas tuo prekiauja. Jerevano gatvėse šalia apynaujų mersedesų, bmw, „Lexus“ pilna žiguliukų, moskvičių ir gal net Leniną menančių autobusų. Kiek pavažiavęs už Jerevano jau retai pamatysi ne sovietinių laikų mašinas, kurių neįveikia nei laikas, nei prasti kalnų keliai.

Beje, kiekvienam armėnui garbės reikalas, jei įperka užsienietišką modelį ar nesurūdijusį „žiguliuką“, nusipirkti „kietus“ numerius. Kitas pasididžiavimo objektas – viza į kurią nors Europos Sąjungos šalį. Kuo vizos laikas ilgesnis, tuo visuomeninis statusas didesnis.

Lietuvos ambasada Armėnijoje atstovauja šešioms šalims ir išduoda jų vizas, tad ambasados darbuotojai gerai jaučia šalies pulsą – armėnai dažnai vizų prašo ne po Europą pasižmonėti, o pabėgti nuo sunkaus gyvenimo. Štai neseniai vizą išsiprašė, bet Vokietijoje politinio prieglobsčio pasiprašė Jerevano operos teatro direktoriaus pavaduotojas.

Nepaisant sunkaus gyvenimo, turistas po Jerevaną gali ramiai vaikščioti ir vidury nakties, ir vidury dienos. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Erikas Petrikas, tarp armėnų užsitarnavęs gerą vardą, sako, kad Jerevane net vieniša moteris vidury nakties gali nebijoti, kad bus užpulta. Ambasadorius sako, kad nusikaltimų Jerevane labai mažai, ir pajuokauja: kurgi pabėgsi nusikaltęs, jei šalis maža, o beveik visos sienos uždarytos?

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas

Tad iščiustytame Jerevano centre, kuriame kyla naujoviški dangoraižiai saugiai ir jaukiai jaučiasi ne tik turistai, bet ir vietinis elitas bei jaunimas. Vakarais miesto centras pilnas žmonių, kurie sėdi pagal armėnų pragyvenimo lygį brangiose kavinėse, gurkšnoja vandenį, kavą, arbatą, rūko kaljaną, valgo ir bendrauja.

Ką geria armėnai?

Be bendravimo Armėnijoje – nė žingsnio. Jei parodysi žmogui dėmesį, paklausi, net pirmas Jerevano gatvėje sutiktas prašalaitis su saulėgrąžų sauja tau papasakos, kur yra puikus vietinis restoranas, kuriame ir jis valgo. Nuvažiuoji aklai į miesto pakraštį, užeini suraukęs nosį į tarsi prastoka valgykla atrodantį restoraną, o išeini laimingas – sočiai ir skaniai pavalgęs puikios sriubos, šviežių daržovių salotų, sultingo šašlyko, išgėręs alaus ir nuostabaus armėniško konjako ir palikęs tik 7 eurus.

Kalnuose atrodo, kad gyvenimas be vyno Armėnijoje neįmanomas. O štai stojęs parduotuvėje į eilę su keliais vyno buteliais krepšyje atrodai kaip balta varna tarp juodų it derva armėnų ševeliūrų.

Žinoma, centre bent du kartus brangiau, bet ir ten gero vyno butelis, kurį atneša ir išpilsto someljė, kainuoja vos aštuonis eurus. Beje, apie vyną. Armėnijoje jo gaminama daug ir įvairiausių rūšių. Buvome vienoje nedidelėje vyno gamykloje Areni slėnyje. Armėnijos parduotuvėse šio vyno nėra. Kur jis dingsta? Viskas eksportuojama į Maskvą. Tačiau kitoje gatvės pusėje esančios kavinukės šeimininkas prie pietų stalo atneša savo vyno – atrodo, dar skanesnio ir pigesnio. Apsvaigusiems turistams čia pat išpilsto namų vyną į stiklinius butelius ir išleidžia į kelią atsisveikindamas tarsi su geriausiais draugais.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Areni slėnis ir kalnai Armėnijoje: vietinis vynas restoranėlyje.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Areni slėnis ir kalnai Armėnijoje: vietinis vynas restoranėlyje.

Kalnuose atrodo, kad gyvenimas be vyno Armėnijoje neįmanomas. O štai stojęs parduotuvėje į eilę su keliais vyno buteliais krepšyje atrodai kaip balta varna tarp juodų it derva armėnų ševeliūrų.

Miesto centras. Šeštadienio vakaras po koncerto. Kiaurą parą dirbanti parduotuvė sausakimša žmonių. Beveik visi vietiniai, kurie perka alkoholį, rankose laiko arba alaus, arba degtinės butelius. Užkalbinu už manęs stovintį pusamžį vyrą su degtinės buteliu rankoje: kodėl ne vynas ir ne konjakas? „Neee, – šypteli šis. – Vyną mes geriame, kai išeiname į miestą, kavinėse. O konjaką – labai retai, per šventes“. O ką geriate namuose vakarais? „Alų, degtinę“, – atsako armėnas.

Nuodėmingas ir slaptas naktinis gyvenimas

Prieš mus eilėje stovinti gražuolė armėnė alkoholio nepirks. Jos krepšyje – šiek tiek maisto produktų. Mergina, paklausta, kur Jerevane linksminasi vietinis jaunimas, šypteli, kad ji nesilinksmina. Ji filologė, gieda bažnyčiose, neseniai buvo net Rygoje.

Bet naktinis gyvenimas Jerevane verda it virdulys, nors vakarais ir naktimis miesto centre – taip tylu, kad kartais pasijunti lyg dykumoje. Nei automobilių variklių kaukimo, nei trankios muzikos, nei girtų dainų.

Tačiau bet kuris taksi vairuotojas, paklaustas, kur galima pasilinksminti, tuoj pat pagyvės ir pasisiūlys nuvežti kur tik reikia. Pusamžis linksmuolis Eduardas nesidrovi – nuveš ir į naktinį klubą, ir striptizo barą, ir į viešnamį. Jei tik reikia – parūpins bet kokių merginų, ir brangių, ir pigių.

Prostitucija Armėnijoje tarsi nelegali, gatvėse moterys nestoviniuoja (tiesa, prie kelionės draugo naktį viena moteris priėjo ir pasisiūlė parduoti savo kūną), tačiau viešnamiai klesti. Pasak Eduardo, dėl sunkaus gyvenimo savo kūną pardavinėja ir armėnės, tačiau joms milžinišką konkurenciją sudaro ukrainietės, okupavusios ir striptizo barų šokėjų vietas.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: įdomu, ar ši rankinė iškabės čia iki ryto?
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: įdomu, ar ši rankinė iškabės čia iki ryto?

Jau žinom, kad armėnai sunkiai gyvena, matom, kad mieste turistų iš užsienio nėra daug, tad klausiam Eduardo, kas gi lankosi tuose naktiniuose klubuose ir viešnamiuose.

Atsakymas netikėtas – iraniečiai. Eduardas pasakoja, kad kas savaitgalį iš Irano į Jerevaną atvyksta apie 200 autobusų. Esą vos kirtę sieną vyrai nusisuka nuo galvų tiurbanus ir visam savaitgaliui pasineria į Jerevano naktinio gyvenimo siautulį: alkoholio upės, narkotikai, nevaržomas seksas ir už pinigus, ir nemokamai, nes armėnės anaiptol nėra drovios ir susivaržiusios. O sekmadieniais būriai iraniečių vėl užsiriša tiurbanus ir lyg niekur nieko grįžta namo gyventi skaistaus ir pamaldaus musulmoniško gyvenimo. Iki kito penktadienio.

Iščiustytas centras ir apleisti pakraščiai

Jerevanas, nors ir senesnis už Romą, vis dar yra nesusiformavęs miestas. Miesto centras – dauboje, bet ten senamiesčio ženklų reikia su žiburiu ieškoti: vienas kitas namas, kuriuos gožia sovietiniai daugiabučiai, daug kur atrodantys lyg prasčiausi lietuviški bendrabučiai. Jaukias gatveles taip pat greitai perkerta sovietmečio prospektai ar apleisti parkai, kuriuos puošia tik nauji suoliukai. Ant kalvų išsidriekę naujieji rajonai jau primena Vilniaus Justiniškes, tik pastatai didesni.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas

Išskirtinis traukos centras – ant didelės kalvos esanti gigantiškas monumentas „Motina Armėnija“, stovintis milžiniškame parke, už kurio, beje, įsikūręs ambasadų rajonas. Šis parkas taip pat nežinia kada genėtas ar šienautas.

Pasakojama, kad anksčiau ten stovėjo Sovietų sąjungos tirono Josifo Stalino gigantiška skulptūra, tačiau dar sovietmečiu ją pakeitė „Motina Armėnija“. Atrodytų, tai turėtų būti Armėnijos pasididžiavimo vieta, tačiau artėdamas link skulptūros pamatai apvytusį vainiką, stovintį šalia Rusijos pasieniečių šlovės alėjos, o šalia skulptūros – dar daugiau sovietinės praeities ženklų: rusų tankas, tanketė, lėktuvas, patranka. Tačiau viską atperka prieš akis atsiveriantis vaizdas – miestas apačioje, o priešais – Ararato kalnas.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: monumentas „Motina Armėnija“.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: monumentas „Motina Armėnija“.

Laiko mašina – į praeitį

Netrukus dėmesį patraukia dešinėje sklindantis triukšmas. Už medžių ir krūmų slepiasi laiko mašina, kuri Sovietų Sąjungoje augusius ir gimusius gali nukelti į jų vaikystės pasaulį.

Tai – milžiniškas atrakcionų parkas, kuriame niekas nepasikeitė nuo sovietų sąjungos laikų, tik „Tarchun“ reklamas pakeitė „Coca-cola“ prekės ženklas. Didžiulis aprūdijęs apžvalgos ratas, gausybė tirų, gergždžiantys traukinukai, skraidinantys pramogautojus tarp negenėtų medžių, elektrinių mašinyčių angaras ir kelios palaikės kavinės vilioja ir vaikus, ir jų tėvus, nes šiuolaikiškesnių pramogų Jerevane nėra.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: pramogų parkas
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: pramogų parkas

Leidžiantis žemyn atsidursite garsiųjų Jerevano Kaskadų – kultūrinio-architektūrinio komplekso viršuje. Tiesa, jos neužbaigtos, nes ten, kur turėtų būti Kaskadų akcentas, žioji didžiulė apleista statybų duobė ir vienišas kranas.

Šalia Kaskadų ant kalvos krašto – įspūdingas aštrių formų namas. Pasirodo, tai legendinio armėnų kilmės prancūzų dainininko Charles'o Aznavouro namai. Kalbama, kad jau 93 metų dainininkas juose apsistoja, kai atvyksta į Jerevaną.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: Kaskadų viršuje, o dešinėje – Ch.Aznavouro namai.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: Kaskadų viršuje, o dešinėje – Ch.Aznavouro namai.

Kaskados – tai nuostabaus grožio laiptai, išpuošti ne tik gėlėmis, bet ir meno kūriniais. Gali lipti, o galima aukštyn ir žemyn važinėtis eskalatoriumi po stogu. Jo aikštelėse įkurta šiuolaikinio meno galerija. Laiptų apačioje nustebina dar daugiau modernių skulptūrų. Šalyje, kurios didžiajai daliai žmonių rūpi tik kaip išgyventi, tai netikėta.

Bet viskas paaiškinama. Armėnijos valstybė daug kam neturi pinigų – ne tik menui, bet ir infrastruktūrai. Tačiau Armėnija turi daug milijardierių, kurie kapitalą susikrovė JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Rusijoje. O dabar investuoja gimtojoje šalyje.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: prie Kaskadų naktį dar gražiau nei dieną.
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Armėnijos sostinė Jerevanas: prie Kaskadų naktį dar gražiau nei dieną.

Vienas milijardierius mainais į galimybę šalia statyti gyvenamuosius ir biurų pastatus finansavo Kaskadų statybas, kitas nutiesė padorų greitkelį link Ararato slėnio, trečias modernizavo Jerevano oro uostą, ketvirto pinigais atstatytas istorinis Noravanko vienuolynas, nuo XIII a. stovintis raudonuojančių uolų pašonėje.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Noravanko vienuolynas Armėnijoje
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Noravanko vienuolynas Armėnijoje

Dvi „Ararat“ gamyklos, vienas „Ararat“ konjakas

O penktas – buvęs kovotojas, o dabar oligarchas Gagikas Carukianas atgaivino legendinę vyno, brendžio ir degtinės gamyklą „Ararat“.

1887 m. įkurta ir dar carinėje Rusijoje garsėjusi Jerevano vyno, degtinės ir ypač brendžio gamykla „Ararat“ didžiausią šlovę pelnė sovietmečiu, kai jos gaminamas brendis „Ararat“, dar vadinamas ir konjaku, tapo prabangos simboliu.

Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo neatlaikė ir „Ararat“ gamykla, kuri bankrutavo. Ją iš pelenų 2002 m. prikėlė buvusio Armėnijos prezidento Roberto Kočariano ir dabartinio šalies prezidento Seržo Sarkisiano verslo partneris G.Carukianas, tapęs ne tik verslo magnatu, bet ir politiku bei sporto veikėju.

G.Carukiano atgaivintoje gamykloje įkurtas muziejus, kuriame pasakojama jos istorija, o svečiai pavaišinami šimto metų senumo vynu, kurio butelis kainuoja apie 3000 eurų.

Svečiams taip pat aprodoma legendinių Jerevano katakombos, kurios nuo gamyklos vietoje kadaise buvusios tvirtovės driekėsi po visu miestu. Katakombose – amžinai šalta, o drėgmė tokia didelė, kad sunku judėti neslysčiojant.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“

G.Carukianas nebūtų oligarchas, jei nežinotų, iš kur vėjas pučia. Gamyklos muziejuje gausu nuotraukų, kuriose jis didžiuojasi draugyste su Rusijos politikos ir verslo elitu, o rūsiuose yra vardinės Rusijos turtuolių ir net Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos vardinių brendžio statinių.

G.Carukianas ne tik draugauja, bet net ir gamina Kremliaus vardu vadinamą brendį ir degtinę. Nieko keisto, nes pagrindinė eksporto rinka – Rusija. Tačiau šioje legendinėje „Ararat“ gamykloje nerasite ir Lietuvoje parduodamo garsiojo brendžio arba konjako „Ararat“. Joje gaminamas brendis vadinamas „NOY“.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“

Legendinis „Ararat“ brendis gaminamas priešais šią gamyklą esančioje kitoje „Ararat“ gamykloje. Ji jau priklauso ne G.Carukianui, o nuo 1998 m. valdoma garsios Prancūzijos kompanijos „Pernod Ricard“. Ši kompanija įgijo teises savo gamykloje gaminamą brendį vadinti „Ararat“ vardu, tad G.Carukianui, nepaisant tamprių ryšių su šalies valdžia, teko kurti naują prekės ženklą.

Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“
Raimundos Celencevičiaus/15min nuotr./Brendžio, degtinės ir vyno gamykla „Ararat“

Prancūzų valdomoje „Ararat“ gamykloje pasakojama ta pati istorija apie jos įkūrimą ir klestėjimą, legendos, kad „Ararat“ brendis buvo mėgstamiausias Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio gėrimas, kad brendžio kūrėjas Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino nurodymu net buvo ištrauktas iš lagerio.

Tačiau šios gamyklos savininkų orientacija jau ne į Rusiją, o į Vakarus: būtent joje rasite ir Lietuvos prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės garbei skirtas konjako statines.

O patys armėnai kol kas nežino, kokie jie nori būti. Visi, kas gali, mielai atsidurtų Vakaruose ar taptų Europos Sąjungos piliečiais, tačiau gyvena taip, tarsi ir nenorėtų niekur ištrūkti iš savo liūdnos, skurdžios, karo nuojautos persmelktos kasdienybės.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje