Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Autentiškas ir neturistinis Azerbaidžanas – jį rasite iškėlę koją už Baku ribų

Šeki
Gabijos Lebednykaitės nuotr. / Šeki
Šaltinis: 15min
2
A A

Vadinti Azerbaidžaną kontrastų šalimi turbūt būtų didžiausia klišė, vis dėlto toks apibūdinimas nenorom lenda į galvą. Šalis, kurioje sovietinis palikimas žengia koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, islamiškas konservatyvumas ir rytietiški papročiai sutaria su vakarietiška drąsa ir absoliučiai kapitalistiniu švaistūniškumu, o žmonės geba vienu metu būti ir labai svetingi bei dosnūs, ir santūrūs.

Panašu, kad Azerbaidžano valdžia neapsisprendžia – vystyti turizmą šalyje, ar ne. Baku oro uoste ekranuose rodomi reklaminiai šalies klipai – puikiai sukurti ir įtaigūs, Azerbaidžanas pristatomas kaip egzotikos kupina svetinga, turtinga Rytų šalis.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Baku
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Baku

Baku – blizgu ir naujoviška, bet tai – ne visa šalis

Sostinė Baku lyg ir pasirinkta reprezentuoti viską, kas naujųjų laikų Azerbaidžane geriausia: blizgantys lygūs šaligatviai, prižiūrėti parkai, puošnios parduotuvės, jokių šiukšlių, puikiai sutvarkyta pasivaikščiojimams skirta krantinė, keletas kiekvienam moderniam didmiesčiui privalomų dangoraižių, iš kurių įspūdingiausi yra bokštai-dvyniai, savo forma imituojantys liepsnos liežuvius ir užsieniečiams angliškai skambiai pristatomi kaip The Flame Towers, t.y. Liepsnos bokštai.

Išvykus bet kur iš Baku galima pasijusti atsidūrus ne tik kitoje šalyje, bet ir kitame laikmetyje.

Bet panorus pamatyti ką nors daugiau nei blizgiąją sostinę ima atrodyti, kad regionai – ne turistų nosiai: informacijos apie lankytinas vietas trūksta, o išvykus bet kur iš Baku galima pasijusti atsidūrus ne tik kitoje šalyje, bet ir kitame laikmetyje.

Panašu, kad Azerbaidžano pažanga labai netolygi, ir klestinti sostinė toli gražu neatspindi visos šalies pažangos.

Net ir pačiame Baku šalia prabangių naujutėlių automobilių gatvėmis zuja „Lada“, o provincijos keliuose tokių mašinų – daugybė.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Azerbaidžanas

Keliautojams, vykstantiems į Azerbaidžaną, svarbu susiplanuoti biudžetą, bet ir šiuo atveju Azerbaidžanas palieka kontrastingą įspūdį – sunku pasakyti, brangi ar pigi tai šalis. Sostinėje, ypač centre, kainos „kandžiojasi“ – brangi ir nakvynė (nes turistams skirtų viešbučių nedaug, daugiausia – verslo klasės), ir restoranai.

Senamiesčio kavinėje už puodelį kavos (neskanios!) sumokėję beveik 3 eurus, su nostalgija prisiminėm daug pigesnę kaimynę Gruziją. Kita vertus, viešasis transportas Baku juokingai pigus – metro bilietėlis kainuoja 0,20 AZN (Azerbaidžano manatų, apie 30 euro centų).

Nebrangūs ir traukinių bei autobusų bilietai, su taksistais galima pasiderėti, o išvykus iš Baku kainos krenta tris kartus ar daugiau – štai Šeki mieste (azer. Sheki) puodelis juodos kavos (deja, tokios pat neskanios) mums atsiėjo vos 50 euro centų.

Praleisti dieną kitą Baku tikrai įdomu – gražus senamiestis, kurio smėlio spalvos gatvių koloritą pagyvina šen bei ten pirkėjų akiai patraukti ant šaligatvių iškloti margaspalviai kilimai (brangūs, bet, pasak pardavėjų, aukščiausios kokybės), įspūdingi karališkieji rūmai, gražus Giz Qalasi (Mergelės) bokštas, nuo kurio galima apžvelgti miestą. Vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad Baku viskas labai nuglaistyta ir paruošta turistams – kad tik jie pamatytų, kokia klestinti ir pažangi šalis yra Azerbaidžanas.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Šeki
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Šeki

Kitokia egzotika – Šeki miestas

Autentiškesnių potyrių ieškoti išvykome į šalies šiaurėje esantį senovinį Šeki miestą, kuris, pasak keliautojų – vienas gražiausių Azerbaidžane. Gaila, kad Šilko kelyje buvęs Šeki kol kas mažai išnaudoja savo turistinį potencialą – atstatyti Khansarai rūmai (buvusi valdovų rezidencija, įėjimas – tik su gidu, kainuoja 2 AZN) ir labai gražus Caravansarai viešbutis, kuriame kadaise sustodavo pailsėti Šilko keliu ėję karavanai.

Šeki oras gaivus, daug žalumos, mažai turistų, netrūksta įdomių vietų, jei tik pavyks jas aptikti...

Bet daugybė kitų senovinių pastatų po truputį byra ir grimzta į užmarštį. O šį miestą tikrai verta aplankyti – įsikūręs Kaukazo kalnų papėdėje, jis tampa tikra atgaiva po tvankaus, dulkėto Baku.

Šeki oras gaivus, daug žalumos, mažai turistų, netrūksta įdomių vietų, jei tik pavyks jas aptikti... Mums pasisekė keliskart patekti į labai draugiškų vietinių globą, jie labai entuziastingai ėmėsi mus pažindinti su miestu ir jo apylinkėmis.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Šeki
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Šeki

Į Šeki keliavome naktiniu traukiniu (patogiausias ir greičiausias variantas), kupė teko dalintis su labai plepiu buvusiu imtynininku ir iki pat vidurnakčio klausytis jo lyriškų prisiminimų apie jaunystės laikų sporto varžybas bei kelionę į Lietuvą, šios šalies žmonių draugiškumą, moterų grožį, ir tai, kokia nuostabi jos sostinė... Ryga. Tebūnie Ryga, labiau nei aiškintis Baltijos šalių geografijos subtilybes norėjome išpešti daugiau informacijos apie Šeki, bet teišgirdome tai, ką jau ir taip žinojome – miestas, labai gražus, labai įdomus, mums labai patiks.

Turistų dėmesio neišlepinti vietiniai

Kaip dažnai ir būna, provincijoje žmonės mums pasirodė draugiškesni nei sostinėje: traukinių stotyje sutiktas taksistas nė girdėti nenorėjo apie viešbučio paieškas ir užsispyrė mus apgyvendinti pas pažįstamą tetulę, kuri esą mumis puikiai pasirūpins.

Įtarėme klastą – gal ir taksistas, ir tetulė pasirodys besantys sukčiai ir įkliūsim į kokias naiviems užsieniečiams skirtas žabangas? Bet pliaupiant lietui po pusmiegės nakties ryžtas klaidžioti po miestą ieškant nakvynės sparčiai menko, ir nuvažiavome pas tetulę.

Beje, vėliau pasidžiaugėme neieškoję viešbučio – Šeki jų pasirinkimas menkas. Tetulė ir jos šeima mus pasitiko svetingai, žinoma, tuoj pat puolė virti arbatos, kažką nesuprantamai čiauškėti ir gestikuliuoti.

Šeki nakvojome dvi naktis, ir, kai tik būdavom namuose, buvome svetingosios tetulės girdomi karšta iki šleikštumo saldžia arbata, vaišinami pyragėliais su špinatais ir kalbinami, kalbinami... Mūsų pašnekesiai būdavo skurdoki, nes vyko tik azerbaidžaniečių kalba, bet, kur pritrūkdavo žodžių, gelbėdavo šypsena.

Pagrindinėje gatvėje rikiuojasi suvenyrų parduotuvėlės ir saldumynų krautuvėlės. Šeki garsėja baklava – šis labai saldus rytietiškas desertas (sluoksniuotos tešlos pyragėlis su riešutų ir medumi) čia gaminamas nuo seno, mums pavyko netyčia užklysti į baklavos gamintojo namus, kur buvome pakviesti iš arti stebėti baklavos gamybos procesą: kepėjas ant specialios keptuvės lieja skystą tešlą, ir taip prikepa krūvą traškių lakštų, kuriuos vėliau mirko skystame meduje.

Šeki baklava – labai riebi, saldi, sodraus turtingo skonio, puikiai dera su stipria juodąja arbata.

Šeki baklava – labai riebi, saldi, sodraus turtingo skonio, puikiai dera su stipria juodąja arbata.

Kai bergždžiai ieškojome žemėlapyje pažymėto, bet tikrovėje, regis, neegzistuojančio minareto, mums į pagalbą atėjo praeivis, net tik mus palydėjęs iki apleisto, aptrupėjusio statinio, bet ir mikliai mums surado raktą, kad galėtume pakilti į viršų ir apžvelgti miestą. Raktą nuo bokšto saugo gretimame name gyvenanti šeima – jokie turistai bokšto nelanko, vietos valdžia nekuria planų jo rekonstruoti, taigi viršūnėje tik varnos suka lizdus...

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gamta ir autentiški miestai – ypatingi

Keletas Šeki sutiktų žmonių mus ragino užsukti netoliese esantį Kišo (azer. Kish) kaimelį, o vienas jų leidosi į ilgėliausią paskaitą apie Azerbaidžano miestukų grožį – anot jo, būtina aplankyti ir Gabalą, ir Gokh, ir Ilisu... Tokių kelionių nebuvome planavę, bet mūsų draugo entuziazmas įtikino, be to, jis primygtinai siūlėsi mus pavėžėti į autobusų stotį ir įsodinti į reikiamą autobusą, kad tik nepaklystume.

Aplankėme visas minėtas vietas ir dar vieną kitą kaimelį pakeliui į Baku. Pamatėme kitą Azerbaidžano veidą – kalnų upes, miškus, slėniuose besiganančias avis ir ožkas, senutėlius kaimiečius, kurie mikliai, neuždusdami laipioja kalniukais aukštyn – žemyn ir šypsosi atvykėliams. Liūdino tik šiukšlės. Atrodo, žmonės jas pila visur – į upių vagas, tarpeklius, ant kalnų šlaitų.

Grįžus į Baku beliko aplankyti Gobustano nacionalinį parką – jis visai sostinės pašonėje, vėlgi, nesulaukia tiek dėmesio, kiek galėtų, nors yra tikrai įdomus gamtos kampelis. Kelionių agentūros organizuoja ekskursijas, o norintiems nukeliauti savarankiškai prireiks kantrybės ir derybinių įgūdžių: jokio tiesioginio autobuso nėra – šiaip ne taip pasiekę Baku pakraštį ir su taksistu sutarę priimtiną kainą (derėjomės ilgai, ir tikriausiai vis tiek permokėjom), dulkėtu keliu išdardėjome Gobustano link.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gobustan
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gobustano purvo ugnikalniai

Žinojome, kad šiame parke galima aplankyti ne tik purvo ugnikalnius, bet ir priešistorinių žmonių išraižytus piešinius ant uolų ir romėnų statinių griuvėsius, taigi tikėjomės turiningai praleisti laiką.

Romėnų griuvėsiai pasirodė besantis stačiakampis aptrupėjęs akmuo, aptvertas spygliuota tvorele. Tiek jau to, o kaip gi priešistoriniai piešiniai? Taip, jų yra – ant uolų išraižyti žmogeliukai, medžioklės scenos, kažkokie simboliai. Įspūdingas istorinis palikimas, bet keistieji purvo ugnikalniai buvo dar įspūdingesni, neabejotinai verti kelionės.

Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gobustan
Gabijos Lebednykaitės nuotr./Gobustanas

Tiesa, vietoje dangų remiančių purvo kalnų pamatėme pilkus kauburėlius, kurių viršūnėse burbuliuoja šiltas pilkšvas molis. Mūsų gidas tikino, kad šio molio kaukių poveikis odai – stebuklingas. Tepliotis neišdrįsome, bet surengėme smagią fotosesiją prie suskeldėjusių purvo kalvelių.

Negerkite kavos, geriau – juodos arbatos

Vienu ryškiausių viešnagės Azerbaidžane prisiminimų lieka juodoji arbata (prabangesnis variantas – su bergamote) – jokioje kitoje lankytoje pasaulio šalyje nematėme tiek arbatą gurkšnojančių žmonių ir nebuvome tiek ja vaišinami. Arbatos fenomeno suintriguota nepatingėjau pasidomėti, kur pasaulyje šio gėrimo suvartojama daugiausia. Pasirodo, pagal kiekvienam gyventojui tenkantį kiekį pirmauja Turkija, bet Azerbaidžanas tikriausiai mažai teatsilieka.

Jokioje kitoje lankytoje pasaulio šalyje nematėme tiek arbatą gurkšnojančių žmonių ir nebuvome tiek ja vaišinami.

Arbatinių (azerb. chai xana) esama kiekviename miestelyje, kiek teko matyti, ten daugiausiai renkasi vyrai.

Kokie tie azerbaidžaniečiai? Susidarė įspūdis, kad žmonės – uždaroki, daugiausia bendrauja šeimos ir artimų draugų rate. Sutikti Azerbaidžane gyvenantys užsieniečiai skundėsi, kad Baku mažoka viešų pramogų, naktinis gyvenimas – nykokas. Nors sostinės gyventojai šiuolaikiški, moterys po hidžabais nesislapsto, vis dėlto dauguma jų (ir vyrų) rengiasi tamsiais vienodais drabužiais, lyg bijotų originalumo ir norėtų įsilieti į minią.

Provincijos mada konservatyvesnė – irgi dominuoja juoda apranga, bet moterys dar ir ryši skareles, vyrai augina ūsus, o mus iš pradžių gerokai stebino žmonėms bekalbant vis sužybsintys auksiniai dantys – pasirodo, tai – ne odontologinė būtinybė, o būdas parodyti savo turtus: kuo daugiau auksinių dantų burnoje, tuo žmogus turtingesnis. Praktiška – nereikia nei banko, nei piniginės, visa materialinė gerovė – burnoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje