Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia. Visų kelionių savo įspūdžius autorius aprašo asmeniniame tinklaraštyje juozapas.lt
Šiltai išsimiegojus išaušo rytas, kai teko atsisveikinti su naujosiomis draugėmis Ieva ir Monika bei pradėti keliauti tolyn – aplink Islandiją.
Nusprendėme vytis gerą orą, kuris tuo metu buvo šiaurinėje salos dalyje, tad įsėdę į autobusą, nuvažiavome į Mosfellsbær.
Ten suradome 2 esančius geolobius ir atsistojome ant kelio iškėlę nykščius aukštyn.
Neilgai trukus sustojo moteris, kuri mus pavežė iki Borgarnes miestelio, pervežė per visą pagrindinę miesto gatvę ir paleido jos gale, kad pėsčiomis grįžtume iki pagrindinio kelio, nes norėjo, jog susipažintume su miesteliu, kuriame ji gyvena.
Ji piktinosi, jog dauguma turistų Borgarnes įsivaizduoja kaip degalinę esančią ant pirmojo kelio. Tad norėjo, jog mes pasižvalgytume po miestelį. Jeigu atvirai, nieko įspūdingo jame nepamatėme, tad netrukus stovėjome ant pirmo kelio ir keliavome tolyn.
Ilgai laukti naujų ratų nereikėjo – sustojęs vairuotojas mus pavežė iki kelio, vedančio į vakarinių fiordų regioną. Vos išlipę iš automobilio nustebome, kodėl čia nėra žmonių, automobilių ir civilizacijos. Vėliau supratome, kad tuo keliu važinėjo pakankamai daug automobilių (kitur jų apskritai nebuvo).
Šiek tiek pastovėjus dvejodami sustojo vyras su žmona, kurie vyko į Búðardalur pasiimti savo dukros, kuri ten dirbdama leido savo vasarą.
Važiuojant šeimos tėvas pasakojo apie tai, kaip dirbdavo fermose, kurios būdavo visai šalia kelio, kuriuo važiavome. Kelionė neprailgo ir mes pasiekėme Búðardalur miestelį. Kaip visada gavome patarimų, kur traukti toliau: vairuotojas rekomendavo pabandyti pasiekti Laugar, kuriame yra natūralus karštas baseinas.
Kadangi buvo šaltas vakaras, lengvai lijo, nusprendėme taip ir padaryti. Į Laugar susitranzavome angliškai nekalbantį islandą. Nepaisant to, jis mus nuvežė prie keliuko, vedančio į Laugar. Kol pasiekėme jį, teko pėsčiomis paeiti kelis kilometrus, o atėjus iki karštųjų versmių baseino paaiškėjo, jog jis yra beveik kempingo teritorijoje.
Ši vieta įdomi: kempingo teritorijoje buvo ir viešbutis, kuris ne sezono metu būna mokykla, o sezono metu tampa viešbučiu. Nusprendėme čia pavalgyti, tolėliau pasistatyti palapinę ir į baseiną eiti vėliau.
Baseine maudėmės jau prietemoje, tačiau vieni ilgai nebuvome – atėjo porelė islandų, kurie sugalvojo kasdienybę praskaidrint keliaudami po savo šalį. Vėliau prisijungė turistai iš Pranzūcijos.
Vanduo nebuvo itin karštas, bet šaltą vakarą sėdėti šiltame vandenyje buvo kaip tik. Pasišildę, atgaivinę kojas nuėjome miegoti. Naktinė pažintis baseine išėjo į naują – ryte iš viešbučio išlindo viena iš porelių – islandai ir pasiūlė mus pametėti iki kelio, vedančio į Hólmavík.
Pakeitę kelis automobilius lyjant lietui pasiekėme Hólmavík – nedidelį, bet jaukų žvejų miestelį. Vairuotojas mus paleido prie turbūt didžiausios parduotuvės, esančios tame miestelyje, o visai šalia parduotuvės buvo degalinės pastatas, ant kurio kabėjo plakatas „Turtle filmfest information center“ (Vėžlių filmų šventės centras).
Kadangi lijo lietus, nusprendėme užeiti ir pasislėpti po stogu. Viduje radome daug įvairių žmonių – tiek moterų, tiek vyrų, stovėjo policininkas, barzdotas vaikinas.
Pasidėję daiktus kampe jautėmės šiek tiek nejaukiai. Tačiau netrukus su mumis entuziastingai pasisveikino barzdotas vaikinas, vėliau panelė, kuri papasakojo, kas čia vyksta.
Pasirodo, grupelė vokiečių sugalvojo organizuoti nemokamą filmų festivalį, o vietiniai gyventojai šią jų idėją labai palaikė.
Organizatorius parėmė vietinio jogurto gamintojai. Vietos paieška, kur galėtų būti rodomi filmai, vyko paprastai: sugalvodavo, jog šį vakarą filmą nori rodyti apleistoje fermoje, paklausdavo fermerio ir, jei jis sutikdavo, ten ir rodydavo.
Festivalio formatas, filmų rodymo vietos, visas organizavimas mums pasirodė labai hipiškas. Tačiau tikriausiai būtent dėl to nemažai keliautojų prisijungia prie jo.
Viena iš organizatorių labai entuziastingai pasakojo apie festivalio eigą, kvietė pabūti ilgiau, likti nakvynei bei leido pasinaudoti jų virtuve. Mes nusprendėme palikti daiktus pas juos ir pasivaikščioti po Holmaviką, o tada jau apsispręsti, ar norime likti ilgiau ar teks traukti tolyn.
Po pasivaikščiojimo nutarėme traukti toliau į vakarinius fiordus. Keista, tačiau juos, anot turistų informacijos centrų leidžiamų knygučių, aplanko vos 3-4 proc. visų Islandiją lankančių turistų.
Holmavike radome puikų informacinį centrą, kuris buvo orientuotas būtent į vakarinių fiordų regioną. Jame yra daug informacinių knygų, greitas internetas, kavinė ir toje pačioje patalpoje esantis burtų ir raganavimo muziejus.
Kai sugalvojome, jog aplankysime vakarinius fiordus negalvojome, jog lįsime gilyn į juos – Holmavikas atrodė tolimiausias taškas. Tačiau pasidomėjus, ką juose galima pamatyti, nusprendėme skirti šiam regionui dar kelias dienas ir patraukėmė link Ísafjörður.
Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta.
Ísafjörður – didžiausias regiono miestas, vadinamoji vakarų fiordų sostinė, nors jame gyvena vos 2600 gyventojų.
Miestą pasiekėme pakankamai vėlai, tačiau nusprendėme pasivaikščioti jame. Deja, nieko įspūdingo nepamatėme ir eilinį kartą supratome, jog Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta.
Tą vakarą, pavyzdžiui, mieste jaunimas važinėjo senais automobiliais su prakiurusiais duslintuvais.
Pasivaikščioję po miestelį patraukėme atgal link kelio, kuriuo teks tranzuoti, bet kadangi jau pradėjo temti, nusprendėme ieškoti jaukios vietos pasistatyti palapinę ir išsimiegoti.
Įsikūrėme visai šalia mums reikiamos sankryžos. Pasigaminome vakarienę, pavalgėme ir saldžiai išsimiegojome, o atsikėlus laukė dovana – nuostabus oras! Iki tol jis mūsų nelepino, dažniausiai lijo.
Nauja diena – naujas tikslas
Norėjome tą dieną pasiekti Dynjandi krioklį ir pabandyti ištrūkti iš vakarinių fiordų. Keliauti teko su draugiška vyresnio amžiaus moteriške ir muzikantu, kuriam yra tekę groti su lietuviu.
Kelionė kalbantis su juo neprailgo ir visai greit buvome išleisti šalia Þingeyri miestelio – jame mus pavežęs vairuotojas-muzikantas turėjo groti vestuvėse.
Šioje vietoje galvojome, jog strigsime ilgam, nes automobilis pravažiuodavo vos vienas kitas. Tačiau ir vėl klydome: sustojo 2 vokietės turistės, kurios į Ísafjörður miestą atvažiavo kelias savaites mokytis islandų kalbos.
Kartu su jomis laukė linksma kelionė vingiuojančiais kalnų keliukais, su įvairiais pasakojimais, istorijomis bei dažnais sustojimais, nes kiekvieną gražų vaizdelį naujosios draugės norėdavo įamžinti, o mes dėl to nesiskundėme.
Buvome paleisti sankryžoje viduryje niekur. Teko pasigaminti arbatos, pavalgyti ir nusiteikti ilgai kelionei pėsčiomis, kol išeisime į normalesnį kelią. O, kad smagumo netrūktų pradėjo lyti.
Pravažiavę keliasdešimt kilometrų žvyro keliu pasiekėme nuostabųjį, didingąjį Dynjandi krioklį, kurio aukštis maždaug 100 metrų, o plotis – apie 60 metrų apačioje.
Tai buvo pirmasis Islandijoje pamatytas galingas krioklys, kuris tikrai paliko didžiulį įspūdį.
Pasigrožėję kriokliu ir kartu su vokietėmis dardėjome dar kelioliką kilometrų, kol buvome paleisti sankryžoje viduryje niekur.
Teko pasigaminti arbatos, pavalgyti ir nusiteikti ilgai kelionei pėsčiomis, kol išeisime į normalesnį kelią. O, kad smagumo netrūktų pradėjo lyti.
Po poros valandų kelionės pėsčiomis pasiekėme mažą miestelį Flókalundur, kuriame yra kempingas, degalinė ir restoranas. Palinkėjome sėkmės kitiems tranzuotojams ir bandėme pasprukti iš vakarinių foordų dar tą patį vakarą.
Pastovėję ant kelio kelias valandas, kiaurai šlapi ir perpučiami žvarbaus vėjo nusprendėme, jog reikia nueiti pagulėti karšto, geoterminio vandens baseine, kuris buvo visai šalia. Neklydome – vaizdas iš baseino – nuostabus, tiesiai į šaltą fiordo vandenį.
Pasišildžius baseine vėl ėjome į kelią. Tačiau susistabdyti automobilio iki tamsos nepavyko. Tad nutarėme statyti palapinę, išsimiegoti ir savo sėkmę bandyti rytoj.
Rytas buvo kur kas sėkmingesnis – netrukus sustojo džipas, už kurio vairo buvo egzotiška moteris iš Kubos, ištekėjusi už islando, o jos draugė šalia – slovėnė. Jos mus pametė iki pirmojo kelio, nuo kurio tęsėme savo kelionę tolyn. Įspūdžiai iš šiaurinės Islandijos jau greitai!
Jei norite paskaityti daugiau Juozapo kelionių istorijų, užsukite į jo feisbuko puslapį.
