Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 10d. 19:00

Avantourismo. Mėnesį autostopu Ukrainoje (II): Kijevas

Kijevo gatvė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Kijevo gatvė

Iš Lvovo į Kijevą vykau traukiniu. Kadangi visada bijau pavėluoti į lėktuvus ar į traukinius, į išvykimo aikštelę atbėgau kiek uždusęs. Mikliai susiradau savąjį vagoną, prie kurio kuo ramiausiai su, matyt, pažįstamu šnekučiavosi ir cigaretę traukė „železnadarožnikas“. Patikrino mano bilietą ir tarė: „mesta devetnacataja“. Gal dėl streso, o gal dėl per prastų rusų kalbos žinių pora kartų neišgirdau jo, kol susinervinęs ir kiek pakeltu tonu garbusis „železnadarožnikas“ man tarė dar kartelį: „devetnacataja b**t!“.

Dar prieš atvykstant į Ukrainą buvau sau pasižadėjęs, jog šioje kelionėje niekur neskubėsiu. Turėjau mėnesį ir neketinau jo gadinti stresu, jog reikia būtinai pamatyti ar nuvykti ten ir šen. Bėgo įvykiai greitai, o mano žvilgsnis buvo ramus. Net nepastebėjau kaip praleidau daug paprastai svarbiais laikomų dalykų, pavyzdžiui „Olimpiadą“ ir „Curiosity“ benefisą Marse, draugų nusičiaudėjimus Facebook‘e ir kokį nors politinį skandalą.

Tiesą pasakius, kaip dabar pamąstau, netgi pats šiek tiek jaučiausi kaip „Curiosity“, kuris savo mažyčiais ratukais, lėtai lėtai, idant neapvirstų, skrodžia Juodosios Rusios stepes-kanjonus. Tik už manęs tuokart nebuvo visos žmonijos, laukiančios žinių apie tai, kas yra/nėra TEN. Robotas, kuris sugadina savo ryšio įrangą ir dėjęs skersą ant žmonijos imasi džiaugsmingai tyrinėti planetą-pasaulį pats vienas. Ir tos primerktos iš malonumo robotiškos lempelės, nekaltai žybsinčios išgirdus klausimą „kuda dalei jiedyš?“ ir dar nekalčiau atsakant „a vy kuda?“.

Reuters/Scanpix nuotr./Kijevas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Kijevas

Nerijus Kesminas sako: „Ir tai yra viskas“. Čia tiems, kas liko anapus ryšio su Marsu. O šiapus prasideda kanjonų analizės. Suka-sii-siii-siiiii ore putlūs guminiai ratukai nuo skardžio žemyn pašokusio marsaeigio: „Šiuuch-šiuch-šiuch“.

Jo didenybė Kijevas, pasakykime taip, – įdomus veikėjas. Pirma jis pasirodo beveik niekuo (išskyrus savo neintriguotumą), neintriguojantis miestas. Ir kaip galėtų būti, kai išlipus iš metro stotelėje pavadinimu „Taraso Ševčenkos“ ir apsidairius aplinkui, tave „nustebina“ ištrupėjęs gatvės grindinys ir plytų mūro namai, nudažyti melsvai balta arba skystai geltona spalva. Panašiai gesintomis kalkėmis „pečių“ dažydavo mano močiutė.

Toks tad pasirodė Podilas, ir tokia tad man pasirodė manoji meilė iš pirmo žvilgsnio – balzgana. Bet Kijevas ne veltui yra miestas, kuriame gyveno Bulgakovas. „Gorad Bulgakava“, kaip vėliau išsireikš viena vietinė. Šitas seniausias Rytų Europos mietas, šitas Gora‘das, išsidėstęs ant septynių kalvų („Septynių kalvų miestas“) ir dviejų Dniepro krantų yra šis tas daugiau ne tik pirmas įspūdis. Pirmo įspūdžio taisyklė tokiems miestams negalioja. Pirmas įspūdis – tai jūsų pačių problema.

Reuters/Scanpix nuotr./Sniegas Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sniegas Kijeve

Tad iš eilės. Kijevas pirmiausia yra negyvenamas, į istorinį pretenduojančio architektūros stiliaus spalvotų namų kvartalas. Pradėto statyti dar prieš krizę NT vertė čia per didelė net ir savotiško biznio ir vidutiniško gėrio gamybos atstovams, todėl namai šitame rajone stovi beveik tušti. Vaizdas čia galėtų būti puikia iliustracija žodyne, ties posakiu „vanitas vanitatum“.

O tiems, kas apie save prabyla, kaip apie „paprastą žmogų“, liko sovietinę Kijevo šlovę menantis, reikia manyti, pagrindinis miesto turgus – milžiniškas angaras, išorėje išdabintas plieno bareljefais, vaizduojančiais šviesų rytojų statančią darbo liaudį. Kas riša rugių pėdą, kas skaito knygą, kas bandą gena – visi vienodai rūsčia veido mina. Turbūt vienodai rūsčia veido mina sovietmečiu buvo daroma viskas, kas tarnavo socializmo statyboms – nuo vakavimo mašinėlių surinkimo iki reprodukcinių statybininkų užsiėmimų. Tik nusikaltimai ir visokie reikalų bei dalykų kombinavimai buvo palydimi klastūniškai šelmiška šypsenėle arba savotišku, tarsi vakuume sklindančiu juoku.

Žengiu vidun, o ten, panašiai kaip minėjau, griežti socrealzimo statytojų veidai: vos tik patenku vidun plieniniu Stalino veidu į mane prabyla pardavėja ir klausia: „Maladoj čelovek, syr, smetana, tvarog? Pažalujsta“. Ant baltomis keramikinėmis vonios plytelėmis išklotų prekystalių puikuojasi kiaulių galvų ketvirčiai, sviesto šmotai, didumo sulig tais pačiais kiaulės galvos ketvirčiais, varškės ir grietinės kibirėliai ir pan. O už jų pūpso lyg ir abejingos lyg ir tavimi suinteresuotos pradavščytsos, kurios priėjus artyn vangiai atsišlieja nuo prekystalio, o nuėjus kiek toliau vėl lėtai pasiremia alkūne į prekystalį ir toliau doroja kryžiažodį.

Reuters/Scanpix nuotr./Dniepro upė Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Dniepro upė Kijeve

Išeinu lauk, o čia pirmyn ir atgal zuja verslininkai, kai kurie iš jų stabteli ir kreipiasi į mane: „maladoj čelovek“ ir siūlo pigiai nusipirkti cigarečių. Dieve, tada jautiesi toks jaunas, lyg dar išvis nepažinotumei, kas tai yra tos cigaretės. Bet aš noriu ne rūkyti, aš noriu kebabo.

Perku čia pat, ir paėjęs keletą žingsnių nuo kioskelio valgau ir žiūriu kaip juda prekybininkai su tomis didžiulėmis languotomis tašėmis, kaip kažkoks sandėlininkas tempia milžinišką kartono gabalą, ant susigūžusio vyro šaukia čigonė, o kitoje kelio pusėje erotinio masažo salonas su brutaliai retušuota vulgariai seksualios būtybės nuotrauka. Galbūt vaizdas ir nėra ypatingas, bet visa šita chaotiška tvarka taip prikausto, jog, rodos, galėtum stovėt ir žiūrėt, kaip viskas juda, maišosi ir troškinas.
 
Kijevas – tai parduotuvės su klasika dvelkiančiais pavadinimais „Magazyn“ arba „Pradukty“. Mano gimtajame Alytuje sovietmečiu ir po nepriklausomybės atgavimo (manau visgi, jog ne tik Alytuje) parduotuvės turėjo sentimentalius bet mielus pavadinimus, kaip antai „Saulutė“, „Papartis“, „Ramunė“ ar „Pakalnutė“. O vis dar išlikusios sovietinio Kijevo (nors, vėlgi, nesu tuo iki galo tikras) parduotuvės su savo asketiškais ir rezignaciniais pavadinimais, atrodo, įkūnija rūstų sovietinį požiūrį, kad statinys su užrašu „Parduotuvė“ yra vieta, kurioje esama būčiai reikalingų pamatinių produktų – resursų, bet ne prekių. Jokio mėgavimosi!

Reuters/Scanpix nuotr./Lenino statula Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lenino statula Kijeve

Kai prieini prie kasininkės, pasijunti taip lyg būtum iš esmės kaltas, jautiesi taip lyg būtumei Adomas, kuris ką tik sutvarkė obuolaitį ir štai dabar stovi prieš viešpatį savo Dievą, kasininkės asmenyje. Ir kaipgi kitaip, juk esi kažkas, kas ją labai nuvylė, nes panūdęs apsipirkti, su savo varganų prekių krepšeliu priėjai, tik pamanykit, būtent ne prie kokios nors kitos, o būtent prie josios kasos. Pilieti, jūs trukdote jos laiką, jūs trukdote kasininkei dirbti – ak, pražuvusi pirkėjo siela! Galbūt ir perdedu.

Daugelyje šiuolaikinių parduotuvių ir prekybos centrų kasininkės šypsojosi pagal instrukciją, tačiau visai kitaip būdavo viešąsias paslaugas teikiančiose įstaigose pvz. traukinių stotyse. Eini prie kasos langelio ir jau matai tą „O Bože moj“ išraišką.

Kijevas tai Bulgakovas ir jo „Baltoji gvardija“ adresu „Andrejevsky spusk dom 13“. Prie jo namo mums netgi pasiūlo nusipirkti „Meistrą ir Margaritą“ su autoriaus autografu! Betrūko tik pamatyti didelį juodą katiną bidzenantį aplinkui. Magiškas miestas, pritrenkiantis savo mastu, kuris geriausiai atsiveria stebint miestą-herojų nuo Dniepro prieplaukos. Plati upės vaga su joje išsidėsčiusiais salų archipelagais, šėtoniškai masyvūs tiltai ir namai.

Čia negaliu nepaminėti savo dydžiu pritrenkiančių Ukrainos URM ir vyriausybės rūmų, kurie, kaip matyti, iš supilto betono ir nutašytų akmenų dydžio, buvo statyti Sovietų Sąjungos laikais. Ir jeigu tik nebūčiau rytų europietis, galbūt tikrai leisčiausi įtikinamas šio pastatų dydžio ir įspūdingumo, jog tos valdžios šakos, kurių būstines čia apatarinėjame, realiai veikė, o Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos buvo suvereni šalis su savo URM ir vyriausybe. Beveik. Kaipgi šitokio didumo rūmuose negali būti nė lašo suvereniteto ir nepriklausomybės?

O kartu Kijevas tai ir „oldschoolinių“ ledų kioskeliai, Podilas, Pečerai į kuriuos šiaip reikia bilieto, į kuriuos einant šiaip, kas nors turėtų tikrinti prie kasos, bet... Tai gilios metro stotys, kurios be savo pirminės funkcijos dar turėjo būti ir atominio karo slėptuvėmis. Stotys yra tiek giliai po žeme, jog studentai besileidžiant žemyn prisėdę ant laiptelių gali ramiai skaityti knygas.

Čia yra paminklas „Ežiukui rūke“ ir kurį laiką rūke paskendęs miesto meras Leonidas Černovetskis. Žmonės kalba, jog jis rinkimus laimėjo papirkinėdamas miesto močiutes grikiais. Maža to, jis galimai priklauso kažkokiai neaiškiai religinei bendruomenei ir todėl vieną kartą ėmė ir kelioms savaitėms dingo. Dingo kaip į vandenį ir po kelių dienų išnėrė. Būtų gal ir viskas normaliai, tik keista, meras juk ne Vova iš penkto aukšto, kuris po penkių iš eilės gėrimo dienų atsivožia kuriam laikui taip, kad ny sluchu ny duchu. Na, bet religiniai dalykai protui ir užimamoms pasaulietinėms pareigybėms juk nepavaldūs.

Tai važinėjimasis dviračiais naktį su dviem šauniais vietiniais: Severynu ir Yulia. Yulia mokėsi važinėti dviračiu ir buvo labai patenkinta sukdama ratus mašinų stovėjimo aikštelėje. 

Tai ir socialinis aktyvizmas „Hastynyj dvir“ (ukrainietiškai) a.k. „Gascynyj dvor“ (rusiškai) – prekybos rūmuose, statytuose 1809 m., kuriuos dabar kažkoks stambus biznio tūzas nori nugriauti ir jų vietoj pastatyti prekybos centrą ir  pastangos jį išsaugoti (kai buvau Kijeve, pastatą buvo užėmusi saujelė aktyvistų, kurie rūmuose rengė paskaitas, kalbos kursus, koncertus).

Su Yulia užsukom į vieną paskaitą-filmo peržiūrą gyvenimo be pinigų tema ir sutikom Severyn‘ą, kazokišką šukuoseną nešiojantį jaunuolį, kuris man pradėjus šnekėti rusiškai, prasitarė, kad jam „pa rusky ne očen nravytsa“. Tačiau kadangi ukrainietiškai nešneku, rišom su markėm ir bendravom rusiškai.

Ir galiausiai visame tame Kijevo didume, techniškume, maštabiškume ir siurrealume radau paprastus ir nuoširdžius žmones. Tokie tie dideli miestai – visada turi resursų, kuriais gali tave vėl ir vėl nustebinti. Lyg paties Kijevo būtų maža čia sutikau du jaunus žurnalistus, su kuriais klausėmės „5nizza’os“, gėrėm alų ir kalbėjom iki vėlumos. Ir jausmas buvo toks, lyg šiltą vasaros naktį didelio miesto mažame bute susitiko pora ilgai nesimačiusių draugų. Drauge žiūrėjom į Kijevą ir stebėjomės, nes tam jis ir sutvertas. Miestas, kuris yra Sam dlia sybe mafija.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje