Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 23d. 21:04

Azijoje viešėję lietuviai matė deginamus žmonių lavonus ir podiumu žengiančias prostitutes

Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr. / Lauryno ir Domanto kelionė

Du klaipėdiečiai, Laurynas Kielaitis ir Domantas Kirsnys, savo noru penkiems mėnesiams atsisakė Lietuvoje turėto komforto, stabilumo ir autostopu pabėgo į Rytus. Galutinė keliautojų pasiekta stotelė – Azija, kuri, pasak jų, labai skirtinga ir įvairialypė: ji talpina ir pačius įstabiausius paplūdimius, ir absoliutų skurdą. Grįžę į gimtinę jauni keliautojai suprato, kaip gera Lietuvoje. „Visus, kurie skundžiasi, norėčiau sumesti į traukinį ir išvežti į Indiją. Grįžę burbekliai pamatytų, kaip gerai jie gyvena Lietuvoje“, – prasitaria L.Kielaitis.

Indijos paplūdimiuose – klajokliai hipiai

Kelionės metu Laurynui ir Domantui teko aplankyti ne vieną paplūdimį. Vaikinai neslepia, kad kai kuriuose jie apsistojo žymiai ilgesnį laiką nei buvo planuota. Abu keliautojai kalbėdami apie paplūdimius išskiria Tailandą ir Indiją.

„Vertinant visą kelionę apskritai, mano mėgstamiausia vieta tapo Pai miestelis Tailande, į kurį aš tikrai kažkada sugrįšiu. Man patiko viskas, bet ypač žmonės – jie išskirtiniai. Ten sutikti keliautojai labai smagiai apsirengę, bet to jie visiškai nesureikšmina. Vaikšto atsipalaidavę, ateina į parduotuvę išsitepę (nors žmonės pasiturintys). Be to, Pai barų kultūra – labai aukšto lygio. Barai ten visai kitokie: jie visi taip įdomiai padaryti, kad man asmeniškai dabar nebesinori eiti į Lietuvos barus, nes atrodo, kad tiesiog gaištu laiką“, – pasakoja Domantas.

Pasak keliautojų, paplūdimių mėgėjams būtinai reiktų nukeliauti į 100 kilometrų Goa ruožą Indijoje – ten vaikinai planavo tiesiog linksmai atšvęsti Naujuosius metus, tačiau pasiliko netgi šešiolikai dienų.

Pirmąsias naktis Laurynas ir Domantas tiesiog gyveno paplūdimio bare: miegojo ant gultų kartu su vietiniais, kurie prižiūrėdavo barą naktimis. Laurynas pasakoja, jog kai kuriuose paplūdimio ruožuose yra galimybė stebėti tikrą klajoklišką hipių gyvenimą: „Ten pilna tokių žmonių, kurie pardavinėja savo rankdarbius, moterys sūpuoja savo vaikus. Didžioji dauguma jų – su dredais. Jie ten gyvena, ne atostogauja.“

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Stovėjo netoliese deginamo žmogaus lavono

„Goa viskas buvo labai gerai, bet visa kita Indija...“, – tokiais žodžiais pokalbį apie Indiją toliau tęsia Laurynas. Abu vaikinai neslepia, jog keliauti Indijoje tikrai nebuvo lengva. Visų pirma, Laurynas ir Domantas po Indiją naršė traukinių trečiąja klase. Jie pasakoja, jog traukiniai šioje šalyje – sausakimši, o pigiausi bilietai net nesuteikia žmogui jo asmeninės vietos, todėl kelionės – itin varginančios. Būtent tokiu būdu keliautojai nukako apie 4000 kilometrų.

Be to, keliautojus nuolat slėgė vyraujanti higienos stoka. Laurynas prisimena, kad sunkiausia buvo suprasti pačių vietinių požiūrį tuo klausimu: „Įlipi į traukinį, atsiguli ant gulto ir pamatai per sieną bėgančius tris tarakonus. Pašokame iš lovų, pradedame juos daužyti, o indas ateina ir nustebęs klausia, kas čia tokio. Galiausiai pasiūlo atsigulti į jo vietą, o jis pereina pas tarakonus. Šokiruoja, kad tu matai, kaip viskas yra prastai, bet žmonės tai priima kaip savaime suprantamą dalyką.“

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Būnant Indijoje jiems teko apsilankyti netgi tokiose vietose, kurios natūraliai keliautojus nukėlė į praeitį. „Labai įdomu buvo lankytis seniausiame Indijos mieste – Varanasyje. Atrodė, kad nusikėlėme į viduramžius. Ten iki pat dabar degina žmones ir jų pelenus krato į upę. Mes kiekvieną dieną matėme tokį vaizdą. Teko stovėti per dvidešimt metrų nuo degančio žmogaus“, – prasitaria Laurynas.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Domantas priduria, kad pirmus kartus tokios laidojimo tradicijos šokiruoja, bet ilgainiui prie to yra priprantama: „Laidotuvėse dalyvauja tik vyrai, nes apeigų metu negalima verkti – mat sielai nepavyks reinkarnuotis. Iš tiesų, tame miestelyje visada vyksta toks savotiškas chaosas: štai, degina žmogų, čia pat kitas žmogelis į vandenį atlieka gamtinius reikalus, už kelių metrų karvė kažką kramto, o netoliese esantis vyras Gango upėje plauna savo nuodėmes, kitas gal skalbinius skalbia...“

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Azijos šalyse gajus prostitučių verslas

Keliautojai savo akimis matė, kaip Azijos šalyse veikia prostitučių verslas, tai vietiniams – savaime suprantamas dalykas. Labiausiai jaunuolius šokiravo Mianmare stebėta situacija.

„Įsivaizduokite didelį barą, šalia jo – įrengtas ilgas podiumas. Juo viena po kitos eina merginos, kurios sudainuoja dainą ir grįžta į užkulisius. Prie staliukų sėdintys vyrai jas stebi ir renkasi, kuri gi jiems labiausiai patinka. Vyrams nusprendus, kuri mergina krito į akį labiausiai, padavėjas ją atveda prie staliuko. Tada viskas jau priklauso nuo jų tarpusavio bendravimo: jeigu viskas vyksta sklandžiai, vyrai išsiveda merginas, jeigu ne – merginos toliau eina ant podiumo ir tęsia dainas“, – prisimena Laurynas.

Domantas pasakoja, kad bestoviniuojant prie kito baro durų, priėjo vyras ir tiesiog paklausė, ar jie nenorėtų merginų vakarui. Vaikinams smalsiai pasidomėjus, kur jos yra, vyras išsitraukė telefoną ir pradėjo rodyti šimtus visokiausių nuotraukų.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Jis nurodė kainą – 33 eurus. Minėtasis vyras mums pasiūlė sėsti į taksi automobilį ir važiuoti kartu su juo – neva merginos kažkur netoliese, ir galėsime jas pamatyti gyvai. Mes įsėdome. Pamenu, važiuojant tikrai buvo nejauku: nežinojome nei kur mus nuveš, nei kas dabar bus. Atvažiavome prie tokio seno pastato, užsidegėme cigaretes, o iš kito taksi automobilio išlipo trys labai jaunutės merginos. Mums buvo liepta rinktis“, – prasitaria Domantas.

„Ten tokia sistema, kad merginas laiko ne kokioje uždaroje patalpoje, bet jas vežioja taksi automobiliai tiesiai į vietą. Jos tiesiog peršoka iš vieno automobilio į kitą. Tiesa, tam vyrui mes pasakėm, kad paslaugų nenorime, – priduria Laurynas. – Deja, tai vyksta visur. Tailande irgi. Kartą vaikštinėdami gatvėmis prie masažo salono pamatėme tris tikrai pagyvenusias moteris. Mes jų paklausėme, ką jos čia veikia, kodėl neina namo. O jos mums prasitarė laukiančios – gal kažkas jas pasiims ir nusiveš į kokį viešbutį. Paklausėme, ar jų namie nelaukia vaikai? Jos atsakė, jog taip, tačiau labai reikia užsidirbti pinigų. Nei viena iš jų neturėjo sutuoktinio: Azijoje šeimos tradicijos kaip senais laikais: vyras yra pragyvenimo šaltinis.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Dešimties dienų tylėjimo stovykla

Pasak Lauryno ir Domanto, viena įdomiausių patirčių buvo dešimties dienų tylėjimo stovykla Mianmare. Vaikinai intensyviai meditavo po 12 valandų per dieną. Minėtoje stovykloje negalima kalbėtis, naudotis išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais – dešimt dienų teko pabūti tyloje ir tik su savimi.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Pradedančiajam dešimt dienų intensyviai medituoti tikrai yra sunku. Mums nėra įprasta tokia rutina, mes tiesiog du kartus dienoje valgėme, naktimis miegodavome, o dienos metu medituodavome. Tiesa, kartais galėdavome pasivaikščioti po parkelį“, – pasakoja Domantas.

Keliautojai pasakoja, kad prieš medituojant, labai svarbu šiek tiek susipažinti su teoriniais pagrindais, kaip tai daryti. Pirmąjį vakarą visai grupei buvo pravesta įvadinė paskaita, o jau prasidėjus stovyklai, kiekvienas dalyvis galėjo vakarais klausytis teorinės medžiagos apie meditaciją. Anot jaunuolių, kai kurios paskaitos buvo parengtos netgi ir lietuvių kalba.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Teorinė dalis yra labai svarbi. Pati meditacija yra labai paprasta: pavyzdžiui, pirmąsias dienas turėjome medituodami sukoncentruoti savo dėmesį į labai mažą erdvę – nosies sritį. Kai žmogus įgunda, pereinama prie kitos technikos – tuomet jau skenuojamas visas kūnas. Tai padaryti yra sunku, nes mintys dažniausiai nušoka į tam tikrus prisiminimus, apmąstymus. Būna, jauti, kad kažkur kutena, kažką skauda. Meditacijos metu žmogus negali kreipti dėmesio į tokius dalykus, tada jie galiausiai dingsta. Buvome mokomi priimti realybę tokią, kokia ji yra“, – tęsia pasakojimą Domantas.

Dienos rutina tylėjimo stovykloje buvo labai elementari: ketvirtą valandą ryto visus pažadina gongo garsas, pusę penkių prasideda pirmoji meditacija, trunkanti dvi valandas, tuomet patiekiami pusryčiai – vėl einama medituoti. Vaikinai tokiu ritmu gyveno dešimt dienų.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Laurynas neslepia, šis laikotarpis tikrai nebuvo lengvas: „Sunkiausia buvo ne tai, kad negalima šnekėti, labiausiai slėgė noras pasikalbėti su kitais apie tai, kaip tau sekasi. Būdavo, sėdėdavau gale salės ir prieš save stebėdavau visus medituojančius žmones. Vis prasimerkdavau ir matydavau, kad visi sėdi kaip įbesti – nė trupučio nejuda. O man taip skaudėdavo kojas, būdavo nepatogu, dešimtis kartų keisdavau poziciją. Tokiomis akimirkomis galvodavau, kad esu vienintelis, kuris nesugeba to padaryti. Atrodė, kad kiti jau yra pasiekę nušvitimą, o tu tik muistaisi ir daugiau nieko.“

Domantas priduria jautęsis panašiai: „Man irgi labai skaudėjo kojas, labai buvo sunku išlaikyti koncentraciją, atrodė, kad vienas susiduriu su tomis problemomis – o visiems kitiems labai lengva. Nors, iš tikrųjų, visi išgyveno lygiai tą patį.“

Celėje miegodavo

Laurynas ir Domantas prasitaria, kad nebuvo labai stropūs medituotojai, ir kartkartėmis pasiduodavo žmogiškoms pagundoms.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Dienos eigoje mums būdavo paskirtas laikas medituoti celėse (kiekvienas individualiai turėjo nedidelę savo celę). Aštuntą stovyklos dieną man niekaip nebeišėjo susikoncentruoti: nueidavau į tą celę ir tiesiog darydavau atsispaudimus, sportuodavau. Pamenu, save labai graužiau, galvojau, kodėl aš taip švaistau savo laiką? Ką aš darau? Juk turiu galimybę patirti tokį dalyką, o aš veikiu tokias nesąmones. Visgi, pasibaigus dešimties dienų tylėjimui, sužinojau, kad buvau toks ne vienas. Tada Domantas man papasakojo vieną dalyką...“ – juokiasi Laurynas.

„Na, toje celėje ne kartą buvau užmigęs“, – neslepia Domantas.

„Jis kiek eidavo, tiek miegodavo... Vėlgi, kalbėjome su kita japonų kilmės moterimi, tai ji pasakojo, kad celėje užsiiminėdavo joga“, – priduria Laurynas.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Visgi, bendrai keliautojai stovyklą vertina kaip labai vertingą patirtį. „Kai gyveni tyloje, turi galimybę labai gerai pažinti save. Atsiminiau tokius dalykus, kokių, atrodo, niekada nebuvau pagalvojęs anksčiau. Pamąsčiau apie daugelį žmonių, daugelį savo poelgių... Labai įdomu visa tai analizuoti. Po tokio ilgo meditavimo, gyvenimas atrodo toks minimalistinis, nes tau nebereikia jokių sprendimų priiminėti: pavyzdžiui, nebemąstai, ką rengtis, kaip atrodyti. Tokia patirtis žmogų išlaisvina“, – sako Domantas.

„Po to visos mintys atrodo švarios, ramios ir teisingai sudėliotos. Visi planai atrodo logiški, protingi“, – priduria kitas keliautojas.

Keliaujant dviese svarbiausia – lankstumas

Vaikinai kartu diena iš dienos praleido penkis mėnesius – jiems abiem tokia patirtis buvo pirmoji.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Tiek aš, tiek Domantas pirmąkart prabuvome su žmogumi penkis mėnesius kiekvieną dieną. Mes viską veikėme kartu: keldavomės, valgydavome, keliaudavome, vaikščiodavome, dalyvaudavome vakarėliuose... Ir taip diena iš dienos. Tokiais atvejais svarbiausia – lankstumas. Reikia nuolat ieškoti kompromisų“, – sako Laurynas.

„Kelionės metu labai pasikeičia požiūris į tą žmogų, su kuriuo keliauji. Nesvarbu, ar prieš tai tu su juo gyvenai, ar šiaip bendravai. Atsiranda galimybė pamatyti tą žmogų visai kitu kampu. Tačiau kelionės partneriui tikrai reikia duoti šiek tiek laiko ir erdvės. Mes to nedarėme, bet kitąkart tikrai galėtumėme. Pavyzdžiui, keliautume kartu, ir dvi savaites išsiskirtume: vienas į vieną miestą, kitas į kitą. Po kurio laiko susitiktumėme ir tęstume kelionę“, – priduria Domantas.

Visgi, abu keliautojai sutinka, kad kai kuriais atvejais vienas kitam buvo didelis ramstis.

„Kiek daug buvo tokių momentų, kada galvojau: jeigu būčiau vienas, neištverčiau. Pavyzdžiui, penktą ryto atvažiuoji į Indiją, tau aplink kojas bėgioja žiurkės...“, –sako Domantas.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

„Pusė žmonių vaikšto be batų, kiti tik su šlepetėm. Žiaurus skurdas. Stotyje šliaužioja neįgalūs žmonės, neturintys nei rankų nei kojų. Aš neįsivaizduoju, jeigu vienas atvažiuočiau ir pamatyčiau tokį vaizdą, tai mane prislėgtų. Būtų sunku“, – neslepia Laurynas.

Besiskundžiančius Lietuva – į Indiją

Paklausti, kaip jaučiasi grįžę į Lietuvą, keliautojai atsako jaučiantys dvejopus jausmus.

„Grįžti visada yra labai gera, tačiau šis jausmas trunka kokią savaitę. Dabar nelabai yra ką veikti, norisi dar daugiau keliauti, nes pasaulis yra labai didelis“, – sako Domantas.

Laurynas pritaria, po tokių įspūdžių norisi dar. Pirmąją savaitę vaikinas mėgavosi namais, draugų kompanija, Lietuva, tačiau dabar jis trokšta nuotykių, nežinomybės: „Pasiilgstu to, kuomet atsikeli ir nežinai, kur būsi kitą dieną. Šiandien būdamas Lietuvoje aš žinau savo kasdienybę. Trūksta avantiūros. Nepaisant to, Lietuvoje yra tikrai nuostabu. Tuos, kurie skundžiasi, norėčiau sumesti į traukinį ir išvežti į Indiją. Grįžę jie pamatytų, kaip gera yra Lietuvoje“.

Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė
Asm.archyvo nuotr./Lauryno ir Domanto kelionė

Vaikinai prisimindami pačią pirmą kelionės dieną ir šiuo metu vertindami visą įgytą patirtį patirtį teigia, kad svarbiausia – nieko nesitikėti, ir abu sutinka, jog kelionė – geriausias jų priimtas sprendimas.

„Pamenu, prieš kelionę klausydavau daug muzikos, žiūrėdavau įvairius vaizdo įrašus ir įsivaizduodavau, kaip keliauju. Iš tiesų, iki kelionės daugelį dalykų labai romantizavau. Geriausia – neturėti jokių lūkesčių ir mėgautis kiekvienu momentu. Šia kelione aš džiaugiuosi, įgavome labai daug patirties“, – taria Domantas.

Temos: 2 Indija Kelionės

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje