Vidurio Vietnamas: kvepiančių upių krantais, dangaus keliais – serpantinais
Hue miestas – karščiausia Vietnamo keptuvė. Kaitra dažnai įsiliepsnoja įsiliepsnoja iki +43 C, ištuštindama gatves ir netgi erdves miesto aikštes. Visi sėdi po palmėmis, gaivinasi gėrimais. Hue vadinamas purpuriniu uždraustu miestu, o galybė mažų ir didelių patrankų aikštėse ir muziejų kiemuose tik primena, kad uždraustame mieste tikrai ne visi buvo laukiami. Kvepiančioje (perfume) upėje plaukioja spalvotos valtys-restoranai, su išdidžiais drakonais išraižytais ant valties šonų, bei iškilusiais valčių pirmagaliuose.
Netoli Hue kertama daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus panaikinta Maknamaros linija, skyrusi tuometinį Šiaurės ir Pietų Vietnamą. Tai buvo tarsi Berlyno siena, kurios prieigose pastatyta JAV demilitarizacijos bazė. Miestas 1802 – 1945 metais buvo šalies sostine, per tą laikotarpį valdoma 13 – os Nguyen dinastijos imperatorių. Iki šiol Hue yra vienas iš svarbiausių Vietnamo religinių ir kultūrinių centrų, įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.
 |
| D.Kinderio nuotr./Vietnamo vaisiai |
Kelio atkarpa tarp Hue ir Danango turbūt gražiausia visame Vietname. Kol kelias veda per lygumą, stebina tviskantys paplūdimiai, romantiška nebūties dvasia klajojanti tarp laiko gniaužtuose sustojusių ir į jūra nebeišplaukiančių valčių, žvejų tinklų ir medinių tiltų jungiančių simpatiškus namelius ant vandens. Keliui ropščiantis aukštyn į Marmuro kalnus sutinkame visą virtinę užstrigusių sunkvežimių – statūs viražai ir klaidūs posūkiai – tikras vairuotojų meistriškumo išbandymas. Mano vairuotojas leisdamasis žemyn perėja spaudžia „net“ iki 60 km/h greičiu ir rodo, koks jis puikus vairuotojas. Greitis čia ribojamas natūraliai. Kelias tik vienas, kuriuo dalijasi ne tik automobiliai, bet ir traktoriai, pėstieji, dviratininkai, netgi buivolai ir ožkos. Vairuotojai nuolat signalizuoja sukurdami savotišką chaoso simfoniją. Pakelės tiesiog apkrautos užeigomis, kuriose ne tik galima pasimėgauti viena iš geriausių virtuvių pasaulyje, bet ir stebėti veiksmo kupiną gyvenimą. Čia pat gatvėje obliuojami karstai, skutama barzda, laužomi kokosai, improvizuotose degalinėse (su plastmasiniais buteliais ant staliuko) prekiaujama tepalais ir benzinu. Kaimai ir miesteliai lyg susilieja į vieną milžinišką nenutrūkstamą „daugiapolį“.
Danango panorama atsiveria pakilus į vieną aukščiausių Marmuro kalnų vietų. Toks grožis vertas būti apdainuotas himnuose ir sekamas pasakose apie dviejų stipriausių gamtos stichijų kovą: žmogaus ir gamtos. Žmogus stiprus – nutiesė protu nesuvokiamus kelių labirintus tarp stačių ir akmenuotų Marmuro kalnų perėjų, užtvėrė jūros bangų mūšos ardymą statydami pylimus ir degtukų dėžutės formą primenančius namus. Gamta dar stipresnė – užverčianti kelius nuo uolų atplyšusiais akmenimis, jūrai supykus užliedami jūros valdose, pakrantėse suręstus žvejų kaimelius.
Vos 30 km. į pietus nuo Danango stovi romantiškas ir senas Hoi Ano miestelis. Hoi Anas – uostas, pastatytas prie upės žiočių, įtekančių į jūrą. Miestelis žavus vertas būti pavaizduotas siunčiamame namo atvirlaiškyje, alsuojantis viduramžiška dvasia, kuri lyg būtų pasiklydusi ir kartu su laiku pamiršusi eiti siaurose gatvelėse ir prieblandoje užtemdytuose turgeliuose, su lūžtančiais nuo vaisių prekystaliais. Hoi Anu dar viduramžiais domėjosi Europos naujųjų žemių atradėjai ir pirkliai.
Pietų Vietnamas: nuo tropikų iki kalnų vėsos
Lyg į Lietuvą būčiau grįžęs – pušų miškai, ežerėliai, europietiško stiliaus bažnyčios ir namai, į
 |
| D.Kinderio nuotr./Parduotuvė ant vandens |
striukes sulindę kalniečiai, ramūs ir besišypsantys. Dalatas vadinamas meilės, amžinojo pavasario miestu, su ošiančiais kriokliais, orchidėjų sodais, čiulbančių paukščių garsų prisipildžiusiais slėniais. Taupiems keliautojams Dalatas irgi malonus netikėtumas. Už gana prabangius apartamentus nesumokėsite daugiau nei 15 Lt, o svetingi šeimininkai dar ir kartu papietauti pakvies. Be unikalių gamtos kampelių Dalate džiugina įvairi architektūra, milžiniški vaisių ir žuvų turgūs, bei keistos įdomybės kaip viščiukų kaimas (Lang Din An), Han Nga svečių namai, kurių meno galerija vadinama pakvaišusiais namais (crazy house), dėl avangardinės architektūros.
Kitas rytas išaušta jau Ho Ši Mine. Miestas užima net 2056 kv. km plotą, tačiau net 90 proc. to ploto yra kaimiškos vietovės. Ho Ši Minas, dar vadinamas Saigonu, gali pasirodyti pilku ir dulkėtu didmiesčiu. Tačiau laisva atmosfera ir kolonijinė dvasia su prancūziškomis vilomis, Notr Damo katedra, bei rytų simbolika – pagodos, mečetės, jaukūs parkai ir sodeliai suteikia miestui kosmopolitiškos dvasios. Turbūt įdomiausia vieta Ho Ši Mine yra karo atsiminimų muziejus, anksčiau vadintas Amerikos karo nusikaltimų muziejumi, tačiau dėl amerikiečių keliautojų jausmų pakeistas. Paklausus vietnamiečio apie karą jis neįsižeis, bet ir kalbėti apie tai nenorės, nors amerikiečiams jokios paniekos ar net abejingumo jie nejaučia. 2000 – aisiais metais įvykęs istorinis tuometinio JAV prezidento Bilo Klintono vizitas Vietname nutraukė dešimtmečius trukusią neapykantą ir nejauki abejingumo tyla sustojo valstybių vadovams paspaudus vienas kitam rankas.
Keliautojai daugiausiai „šlifuoja“ Pham Ngu Lao rajoną – čia pigiausi ir įdomiausi svečių namai, istorinė miesto dalis, bei viliojantis įvairių kvapų, garsų ir spalvų mišinys.
Negalima nepaminėti Ču Či tunelių ir garsiosios Mekongo deltos, vadinamos pagrindiniu turistų traukos objektu šalies pietuose. Ču Či tuneliai tapo legendiniais 1960 – 1970 metais, dėl ypatingos ir lemiamos reikšmės karo metu. Tunelis ėjo po žeme nuo Ho Ši Mino iki pat Kambodžos sienos, taip Vietnamo kariuomenė buvo aprūpinta ginklais. Būtent Ču Či tuneliai vadinami karo prieš Ameriką laimėjimo priežastimi. Ču Či tunelių tinklas iškastas rankomis driekiasi per 200 km.
 |
| D.Kinderio nuotr./Miestelis ant vandens |
Lygi kaip biliardo stalas ir plotu vos ne didesnė nei Lietuva Mekongo delta vadinama šalies ryžių krepšiu. Kažkada Mekongo deltą valdė galingoji khmerų imperija. Dabar čia, plaukiojant valtimis galima stebėti per 140 khmerų pagodų. Vietnamiečiai moka gyventi ant vandens, čia ištisi kaimai su mokyklomis ir bažnyčiomis pastatytų ant polių, su sodais ir darželiais plūduriuojančiais tiesiog ant Mekongo deltos vandenų.
Vietname sunku rasti takus, neįmintus turistų pėdsakų, tačiau nepaisant jų gausos pajūrio smėlyje ir kalnų proskynose šalis turi paslėptos magijos. Epinis kelias, nusidriekęs per visą šalį tarp dabarties ir praeities sostinių Hanojaus ir Ho Ši Mino jungia skirtingas kultūras, religijas ir peizažą. Per 1800 km. skaičiuojantis ruožas, lipantis kerinčiais gražiausiais serpentinais, braunantis per chaotiškus ir triukšmingus miestelius, žaliuojančias pievas, kvepiančius kukurūzų laukus ir toli link horizonto nutolusius ryžių laukus padovanoja pažintį su mistinio Raudonojo drakono šalimi.
