Nakvynę rinkomės per booking.com. Deja, didelio pasirinkimo nerasite. Neslepiame kainų, ir ką už tai gavome. 18 Novembra iela (Lapkričio 18-osios gatvė), kur gyvenome, yra panaši į Vilniaus Savanorių prospektą – judri, triukšminga. Ten buvo mūsų viešbutis Hotel Biplan. Ne, tai visiškai nesusiję su lietuviška grupe - tai teminis viešbutis, kurio dekoras yra dvisparniai lėktuvai (biplanai). Nuotraukos kambariuose, lėktuvų modeliukai viduje ir lauke. Tai vienas pirmųjų mūsų aplankytų teminių viešbučių. 72 eurai už dvi naktis standartiniame kambaryje. Jokių minusų neradome, tik nepatiko įsiregistravimas nuo 14 val. Pusryčiai itin britiškai sotūs. Rekomenduojame. Aišku, mums pasisekė, nes mūsų langai buvo į vidinio kiemelio pusę, o ne į judrią gatvę. Beje, vidiniame kieme stovi patranka.
Viešuoju transportu niekur nevažiavome, mieste keliavome pėsčiomis. Šiaip mieste važinėja estetiškai pavargę tramvajai bei autobusai. Įspūdis nekoks.
Daugpilyje žmonės supranta latviškai, tačiau jie pasirinko kitą bendravimo kalbą – rusų. Mieste nepamatysite rusiškų iškabų, net ir muzikos neišgirsite. Aptarnavimo sektoriuose visi šneka anglų kalba -tai miestas, kuris pasiruošęs turistams.
Pirmas objektas, labiausiai nutolęs nuo viešbučio, buvo Daugpilio tvirtovė ir jame įsikūręs Rothko muziejus. Į ten ėjome keistokomis gatvėmis ir kiemais, bet pamatėme ir paprastą Daugpilio gyvenimą. Jie taip pat turi kiemuose sėdinčias močiutes-stebėjimo punktus.
Daugpilio tvirtovė – senovinis įtvirinimas, kuriame šiuo metu įsikūrę muziejus ir galerija. Tai gražiausia vieta fotografavimuisi visame mieste.
Dėl Rothko muziejaus mums itin nepasisekė – iš 8 parodų salių veikė tik viena, o kaina - kaip už visas. Įėjimas žmogui be jokių nuolaidų – 5 eurai. Tačiau buvome sužavėti ir ta vienintele ekspozicija. Menininku Rothko didžiuojasi visas Daugpilis, nepaisant to, jog jis išgarsėjo JAV. Dėl saugumo, tvarkos, išmanių priemonių muziejus primena Valdovų rūmus. Fotografuoti muziejaus eksponatus griežtai draudžiama. Todėl pasidalinti su Jumis kaip ten kas atrodė negalėsime, nes mes laikomės muziejaus tvarkos, kokia ji bebūtų.
Įdomus momentas – stovėdami prie muziejaus suvenyrų stendo rinkomės, ką parsivežti, kalbos virto garsiais pamąstymais, kad galbūt suvenyrus geriau pirkti miesto centre. Mūsų diskusijas netikėtai pertraukė lietuviškai kalbanti garbaus amžiaus suvenyrų pardavėja ir pasiūlė jos parduodamų magnetukų. Nejaukiai buvome užklupti lietuvių kalbos.
Teminis–skoninis–alkoholinis buvo Šmakovkos muziejus (3,50 €),. Naminukės kultūra legaliai. Muziejus yra rūsyje, lyg slėptųsi, bet viskas gražiau ir moderniau nei galvojome.
Bilietai nebrangūs, palyginus su Rothko, ekspozicijos skirtingos, ir visos apie šmakovką iš įvairių kampų - nuo draudimų iki žmonių santykio su alkoholiu. Viskas keturiomis kalbomis, iš jų viena - lietuvių. Tai pirmas muziejus užsienyje, kur radome ekspoziciją lietuvių kalba.
Negalvokite, kad visus muziejus aplankėme per vieną dieną. Turime savo pačių nustatytą limitą – du per dieną. Kitas aplankytas muziejus buvo Daugpilio kraštotyros ir meno muziejus. Ten pirmąkart Daugpilyje išgirdome latvių kalbą. Darbuotojai tarpusavyje šnekėjosi latviškai, neslėpsime, pasidarė baltiškai malonu.
Šis muziejus senas, ir tai jaučiasi, bet net su kukliu interaktyvumu ekspozicija sugebėjo padaryti vietas fotografavimui (prie vėliavų, su skrybelėmis ir pan.) Pagarba už pastangas. Kadangi bilietai buvo labai pigūs (1,40 €) , pasiėmėme ir audio gidą (1 €) ir bilietą fotografavimui (1€).
Bažnyčių kalnas - labai įdomi vieta. Vienoje vietoje - stačiatikių katedra, sentikių cerkvė, evangelikų liuteronų katedra ir Romos katalikų bažnyčia. Visų durys buvo atviros, išskyrus Romos katalikų.
JI – visada turiu skarą kuprinėje, nes pagarba kitai religijai yra etikos klausimas. Šįkart pravertė. Į tai labai griežtai žiūrima cerkvėse, bet tai buvo pirmas kartas, kai skaros buvo padėtos tiesiog šalia įėjimo, jeigu kažkas neturi. Lietuvos stačiatikiai, jeigu skaitote, padarykite taip ir Jūs. Stačiatikių katedra - tai įspūdingo dydžio pastatas, pilnas prabangos. Sentikių cerkvėje jaučiausi ne savo vietoje, nes ten moterys dėvi viską dengiančias ilgas juodas sukneles ir juodas skaras. Gerai, kad iškart atėjau su skara, nes lydėjo įtartini žvilgsniai. Pati cerkvė įspūdingo grožio, nes visas vidus - medinis. Liuteronų bažnyčios viduje nestovėjo niekas, tądien buvo labai gražus šešėlis nuo altoriaus, labai gera idėja bažnyčios gale - vaikų kampelis.
JIS – stačiatikių katedra išties įspūdinga. Vien maldos namų dydis priverčia žavėtis, daug aukso ir skarų. Sentikių cerkvė yra senoviškai graži, tiek žmonės joje, tiek aplinka alsuoja 19 amžiumi. Labai jaučiasi konservatyvumas. Liuteronų katedra primena, kad ir minimalizmas gali būti gražus. Viduje skraidžiojo balandis, per langus gražiai švietė saulės spinduliai. Tikras apmąstymų ir maldos įspūdis.
Degustacijos skirtingose vietose – privaloma kelionės dalis.
Dėl pavadinimo ėjome į Ežiuką rūke (Ezītis miglā). Tai jaunimo susitikimo centras. Gana pigu.
Kur eiti nesiūlome – Subburger. Nuoširdžiai nesame girdėję blogesnės muzikos valgymui. Groja sunkiausią techno pasaulyje. Subburgeriu tikriausiai vadinasi, nes naudoja subproduktus…
Dinaburger taip pat nerekomenduojame – tiesiog stoties tipo užkandinė.
Prabangiausias Daugpilio restoranas –Art HUB. Tai vieta kur radome Latgalių krašto patiekalų. Interjeras primena Hobito namus, išskirtinis meniu. Tikrai nėra pigu, bet šventinei vakarienei ir kelionės aptarimui tai puiki vieta.
Daugiau kelionių įspūdžių rasite jikelione.wordpress.com
