Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 2d. 20:30

Diagnozė – kelionių manija. Ar verta ja didžiuotis?

Trolio liežuvis Norvegijoje
123rf.com nuotr. / Trolio liežuvis Norvegijoje

Kai buvę nuošalūs, užsisklendę nuo likusio pasaulio kraštai atsiveria ir dabar yra lengvai pasiekiami kiekvienam mirtingajam, be to, pingant skrydžiams ir kerojantis turizmo komercijai, kelionės virsta dar viena liguisto prisirišimo prie savo kaprizų išraiška.

Budizmo psichologija kaip vieną pagrindinių žmonių kančios priežasčių nurodo pernelyg didelį prisirišimą – nebūtinai vien prie daiktų, bet ir prie kokių nors reiškinių, pojūčių, skonio. Mes visi turime kokių nors įpročių ir pomėgių, ir visai be to neapsieitume, tačiau svarbu, kad jie neperaugtų į liguistą priklausomybę.

Pagrindinis požymis, kad žmogus turi nesveiką santykį su kelionėmis – atsiradęs didelis nerimas, gal net pyktis ar depresija, kai esi ne kelyje, arba kai pagal įprotį jau reikėjo kelti sparnus, tačiau dėl kokių nors priežasčių išskristi taip ir nepavyko arba teko išvyką atidėti.

Čia truputį atpažįstu save. Čia atpažins save ir tie, kas su pasididžiavimu skelbiasi esą kelionių maniakai. Tik vargu ar iš tikro yra romantikos, ir tuo labiau – pranašumo prieš kitus būnant maniaku. Taigi, šiek tiek (savi)kritikos ir (ne)pajudinamų tiesų apie kelionių ligą.

Pagrindinis požymis, kad žmogus turi nesveiką santykį su kelionėmis – atsiradęs didelis nerimas, gal net pyktis ar depresija, kai esi ne kelyje.

Kelionių liga

Darboholikai vaidina, kad skundžiasi, o iš tikrųjų taip pučiasi, jog visą jų laiką, skirtą šeimai, laisvalaikiui, saviugdai, suryja darbas arba verslas. Lygiai taip pat kelionių ligoniai džiaugiasi, gavę pagyrimą, kad jie užsikrėtę autostopo, kalnų ar kitokiu panašiu virusu.

123rf.com nuotr./Kalnai
123rf.com nuotr./Kalnai

Net jei tai – tik metafora, ji šiurpina. O jei epitetas vartojamas pagal tiesioginę reikšmę, išeina, kad kelionės trikdo sveikatą ir yra žalinga priklausomybė - kaip narkotikai, elektroninės cigaretės, steroidai raumenims pūsti ar plastinės operacijos.

Panašiai vartotojiškumo sindromas kankina tuos, kurie, pavyzdžiui, neišlenda iš padėvėtų drabužių parduotuvių. Apsėstieji skudurynuose knisasi ne dėl to, kad šis užsiėmimas būtų glaudžiai susijęs su jų profesija ar darbu, o todėl, kad jie jaučiasi blogai neįsigiję apdaro, kurio visai nereikia arba kurio niekada neužsivilks. Arba būna, kad vieną sykį padėvėję, antrą kartą to paties rūbo neliečia, nes ne prestižas, bus gėda ar nuobodu.

Tikri kelionių maniakai veržiasi į tolius dažniausiai irgi be jokio aiškaus motyvo, vien užvaldyti kaupimo manijos, tik nebūtinai materialių dalykų, o įspūdžių ir potyrių brandų. Vis dėlto siekti pajusti gyvenimo ir pasaulio įvairovę – kas kita nei karštligiškai, be saiko ir vien iš azarto kolekcionuoti erdves, pramogas, skonius.

123rf.com nuotr./Stambulas
123rf.com nuotr./Stambulas

Kuo daugiau šalių, tuo geriau

Taigi, maniakizmą išduoda ne kokybės, bet kiekybės poreikis. Kelionių fanatikams svarbiausia – kiekvieną kartą nuvykti į vis kitą, lig tol dar nelankytą šalį – ne todėl, kad tai reikalautų verslas ar darbo pobūdis, kaip turų organizatorių ar kelionių agentų, o tik tam, kad galima būtų ant namų sienos arba vaizduotėje pakabintame žemėlapyje prisidėti kuo daugiau pliusiukų. Aplankytų kraštų įvairovė jiems asocijuojasi su kietumu ir lygiu.

Tačiau vieną šalį aplankęs ar vis ten pat traukiantis keliautojas gali tikrovę jausti žymiai jautriau nei tas padraika, kuris svetimus kraštus keičia kaip kojines. Ir iš asmeninės patirties pastebėjau, kad kai kada vienas ir tas pats miestas arba vietovė padeda geriausiai pažinti pasaulio kaitą ir virpesius.

Pavyzdžiui, kai tik galimybės leidžia, į kitus žemynus skrendu su „Turkish Airlines“ – ir dėl to, kad kelionė prasideda Vilniuje normaliu, nevarginančiu paros metu (dieną, o ne vidurnaktį ar paryčiais), ir dėl puikaus aptarnavimo bei gero maisto skrydžių metu, ir dėl to, kad persėdimas – Stambule.

Tad tik kai būna pakankamai laiko iki kelionės tęsinio, vykstu pamaklinėti į šį istorijos, grožio ir svetingumo nešykštintį miestą. Jau daug kartų turėjau progų pamiltą Stambulą išjausti per vis kitas vietoves, vis kitomis progomis ir vis kitu metu – ir per jo klestėjimą, ir per krizes, ir jam atsigaunant.

Kai garsiausius įstabius turistinius objektus keliautojas jau apžiūrėjęs ne kartą, jis pradeda atkreipti dėmesį į jų šešėlius, į vietinius žmones ir kasdienį gyvenimą, tada iš turisto atvykėlis tampa svečiu, o matymo režimas persijungia į jautimo.

Kelionės praturtina

Kelionių aistruoliai mėgsta save glostyti mintimi, kad kelionės praturtina – dvasiškai arba intelektualiai. Drįsčiau pridurti – retą kurį ir ne itin dažnai. Štai prieš gerus dešimt metų kalbinau Algimantą Čekuolį. Tąkart jis taikliai pažymėjo, kad esti žmonių, kurie net visą pasaulį apkeliavę netampa protingesni už savo lagaminą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Algimantas Čekuolis

Prisiminus šią pastabą, prieš akis iškyla lietuvių turistai, kuriuos prieš daugiau nei dešimt metų teko lydėti po Kiniją. Jie buvo išnaršę nemenką Azijos gabalą, bet išvydę nefritinę Gulinčiojo Budos statulą, jie vis tiek bliovė, kad tai nukritusi girta boba, o važiuodami traukiniu naktį žadino kinus, baubdami degtinę, plėšdami „Ramunę baltąją“ ir visaip įžeidinėdami santūresnius bendrakeleivius. Beje, trečią kelionės dieną jie jau ilgėjosi nuosavo namo baseino.

Arba – kas iš to, jei žmogus apsilipdęs diplomais, laiko save intelektualu ir į tolimas žemes vyksta, kaip pats tvirtina, „praplėsti akiračio“, tačiau, įveikęs tūkstančius kilometrų, net pabuvojęs unikalių, ilgaamžių kultūrų apsupty, vis tiek negeba iš jų pasisemti žinių ir namo grįžta neatsikratęs eurocentrizmo ar istorinės propagandos, bruktos jam nuo vaikystės: mažiau pažintas tautas ir toliau menkina, civilizacijos pažangą sieja vien su skaitmeninėmis technologijomis ar primityviais ekonominiais rodikliais ir niekaip negali pripažinti fakto, kad kadaise Amerikos žemyno užkariautojai ir Azijos, Afrikos kolonistai buvo tikri plėšikai ir barbarai.

Taigi, kelionės praturtina ne automatiškai, ne savaime – tam reikia ir įgimto žingeidumo, ir gebėjimų analizuoti, ir pasiruošimo.

Svarbu – ne kelionės tikslas, o pati kelionė

Įsismarkavus įpročiui keliauti vien „ant skaičiaus“, anksčiau ar vėliau išsivysto šalutinis neigiamas poveikis: kelionės ima vis mažiau jaudinti, ir gresia visiškas nubukimas. Daug keliaujantys žmonės vis dažniau dejuoja, kad svetur jiems trūksta pritrenkiančių įspūdžių, kosminių atradimų.

123rf.com nuotr./Turistė Niujorke
123rf.com nuotr./Turistė Niujorke

Taip jau yra – kai žmogus pertekęs malonumų, kai gali sau leisti pildyti kone kiekvieną savo įnorį, nebevertina to, ką gauna greitai ir lengvai, tada arba jau nežino, ko nori, arba nori nežinia ko. Kelionių romantika išsivadėja tada, kai atsiranda nuovargis nuo nuolatinių patikrų ir stumdymosi oro uostuose, dažnų skrydžių, laiko ir klimato juostų kaitos.

Kita priežastis, kuri gali paskatinti malonaus jaudulio ar vaikiško susižavėjimo stygių, – kai kelionės tikslas pasiklysta pačioje kelionėje, ir kai jau išvis neaišku, nei dėl ko, nei kam ta kelionė. Greičiausiai tik iš inercijos ir iš azarto.

Konkretus kelionės tikslas dažnai net būtinas. Jis pristabdo nuo blaškymosi ir draikymosi, padeda pataupyti energiją, kurios, reikia susitaikyti, visi turime ribotus rezervus, ir galiausiai paskatina suvokti, kad viena sėdyne viso Žemės gaublio vienu sykiu ir per vieną gyvenimą užsėsti nepavyks. Todėl verčiau keliauti tik ten, kur labai traukia, kur bus kokio nors asmeninio intereso ir prasmės, o ne bet kur ar „ai, kažkur“.

Tik svarbu, prieš iškeliant kelionės tikslą, atpažinti ir išsigryninti savo poreikius, apsibrėžti išvykos idėją. Jei keliautojas nusprendė į jam gerai pažįstamą tolimą šalį tą kartą vykti ne turistauti, o, tarkim, gydytis ir grįžęs pajaučia atgavęs sveikatą, tai bus pati vertingiausia jo gyvenimo kelionė, nepaisant to, kad jos metu ne tiek jau daug kažką nauja ir pritrenkainčio išvydo.

Kitaip tariant, konkretaus kelionės tikslo reikia vengti tik vienu atveju – kai betikslis bastymasis ir būtų tas tikslas.

123rf.com nuotr./Vietnamas
123rf.com nuotr./Vietnamas

Nuo problemų nepabėgsi

Paplitusi mintis, kad per keliones nuo problemų nepabėgsi. Nebūtinai. Kelionės gali padėti nuo problemų ir pabėgti, ir jas išspręsti. Tai priklauso nuo jau apkalbėto kelionės tikslo. Svarbu tik pasirinkti tinkamą kryptį ir laiką.

Kitas be saiko dėvimas posakis – esą per keliones žmogus išeina iš komforto zonos. Tiesa ta, kad iš komforto zonos priverčia išeiti ne savanoriška tremtis į švelnaus smėlio paplūdimius, ne patrakėliški žygiai, o nesurežisuoti ir nelaukti gyvenimo sunkumai.

„Išeiti iš komforto zonos“ yra tai, ko 98 procentai turistų, didelei jų laimei, nepatiria. Tai visokie košmarai, kai, pavyzdžiui, žmogus svetur tampa teroristų įkaitu, be jokio pagrindo apkaltintas patenka į vietos kalėjimą, atsiduria ligoninėje pakirstas klastingo viruso. Visi kiti nuotykiai ir laikini nepatogumai – tai tik lengvi nesusipratimai ir prieskoniai, kurie retai kada realiai išmokina kovoti už būvį ar išgyventi nežmoniškomis sąlygomis.

Brangi ir prabangi kelionė – gėdinga

Prie kelionių mėgėjų prikibusi ir tokia nerašyta taisyklė: esi tikras pasaulio pažinėjas tik tuo atveju, jei keliauji kaip kuprinėtojas, kiauromis kišenėmis, o dar geriau – jei įgudai parazituoti, t.y. stengiesi svetingiems arba ko nors bergždžiai besitikientiems čiabuviams užlipti ant sprando: vien tik nakvoti, maitintis ir į visokius brangius objektus prasmukti nemokamai nieko nedirbant, tik už hipsterišką „ačiū“.

123rf.com nuotr./Kruizas
123rf.com nuotr./Kruizas

Atseit pigumas ir vargingumas kelionei suteikia dvasingumo. Tai beveik tokia pati nesąmonė kaip kad esą tik alkanas menininkas gali išstenėti šedevrą. Šie papaistymai subręsta iš pavydo ir saviguodos tų, kurie niekaip sau negalėtų leisti pasimėgauti prabangiais ar pižoniškais malonumais ir visada privalo, būdami svetur, skaičiuoti kiekvieną monetą, vogčiomis į kišenes ar po sijonu grūstis viešbučio pusryčių likučius bei slapčia juos neštis iš valgyklos, kad būtų ką užkrimsti per pietus sėdint priešais prašmatnaus restorano vitriną, kuri visada tik ir liks vitrina.

Šiais laikais nėra joks pasiekimas išvykti į valkatišką kelionę, kur teks glaustis gličiuose nakvynės namuose ar palapinėse per ekologišką narkomanų festivalį ir šliurpti labai dvasingus makaronus mažytėse, musėmis aplipusiose knaipėse. Patekti į tarakonų draugiją talento irgi nereikia.

Kur kas didesnis iššūkis – susiorganizuoti tokią kelionę, kuri būtų visiškai priešinga ligtolinei patirčiai ir galimybėms. O pats didžiausias iššūkis – išvis nekeliauti. Jei to neteko patirti, kodėl gi nepamėginus – puikus būdas pasitikrinti, kiek įmanoma iškentėti nekeliaujant, ir įsitikinti kokia tai nelengva užduotis, reikalaujanti proto ramybės ir valios. Kurį laiką pabuvus sėslumo būsenoje, kelionių manija atslūgsta, ir pasaulis sutviska naujai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje