Ilga kelionė į Rytų Aziją ir pirmoji pažintis lėktuve
Gimiau pajūryje, tačiau mano tėtis yra gimęs ir augęs Kaune. Kai nusprendžiau studijuoti biologiją, pirmu numeriu pasirinkau būtent Vytauto Didžiojo universitetą. Kodėl? Artes liberales (laisvųjų menų, tai yra, laisvės rinktis) mokymosi sistema, globalumas, galimybė mokytis daug kalbų ir dalyvauti tarptautiniuose mainuose bei „Erasmus“ – būtent tai lėmė mano tokį pasirinkimą, kurio niekada nesigailėjau.
Baigęs du kursus laimėjau dvišalių mainų konkursą, tad pasiėmiau akademines atostogas ir išvykau į savo išsvajotąją Japoniją. Šioje šalyje norėjau pagyventi nuo mažens, dar nuo vidurinės laikų mokiausi japonų kalbos. Atvykau į pulsuojančiame milžiniškame Tokijuje įsikūrusį Tarptautinį krikščioniškąjį universitetą, kur praleidau vienus turiningiausių ir geriausių savo gyvenimo metų.
Tai buvo gana subalansuotos akademinės atostogos – universitete visus metus intensyviai mokiausi japonų kalbos, su japonų kalba ir kultūra susijusių dalykų, daug bendravau, ieškojau ir keliavau.
Reikia pridurti, kad prieš vykstant į Japoniją dar nebuvo tekę skristi lėktuvu. Tad pirmoji kelionė, trukusi parą, įsiminė. Šešių valandų laiko juostų skirtumas ir iš pradžių sunkiai pakeliamas tvankus karštis, nes atvykau pačioje rugpjūčio pabaigoje, nežadėjo lengvų atostogų.
Tačiau euforija nuvykus į Japoniją užglaistė visus nepatogumus. Iš esmės Japonijoje gyventi pasiruošiau jau Šeremetjevo oro uoste, kur turėjau 6 valandas laukti persėdimo.
Pasėmiau japoniškų naujienų laikraštį (tiesa, man gerokai per sudėtingą) ir įlipęs į lėktuvą pradėjau skaityti. Tai pastebėjęs vidutinio amžiaus japonas, sėdėjęs šalia, mane trumpam užkalbino.
Šis kontaktas vėliau man pravertė – Naritos oro uoste jis susitiko su sūnumi, kuris vyko link Kioto ir pagelbėjo man susigaudyti sudėtingoje metro ir traukinių matricoje, palaikydamas man kompaniją didžiąją kelionės link universiteto stoties.
