Japonijoje prieš įeinant į kambarį – būtina pasibelsti
Nors pirmojo savo skrydžio detales ir beveik po 3 metų prisimenu lyg vakar, būnant pačioje Japonijoje lėktuvais skraidžiau taip dažnai (per 10 mėnesių, neskaitant skrydžio atgal į Lietuvą, skridau 4 kartus, pirmyn-atgal reisais), kad taip tiksliai visų nenupasakočiau.
Nors ir prieš patirtį Japonijoje dvejus metus teko gyventi atskirai nuo tėvų, savarankiškai, daugiausia savarankiškumo įgijau būtent Japonijoje. Čia suvokiau, kad man patogiausia keliauti vienam. Tą ir dariau: aplankiau Kiotą, Osaką, kitus žymius miestus, taip pat piečiausiai esančią Okinavos ir šiauriausią Hokaido salą, pagaliau ir Pietų Korėją, kelionėse sutikdamas itin įvairių žmonių.
Tikrą japonų svetingumą turėjau galimybę patirti dalyvaudamas universiteto Japonijoje remiamoje užsienio studentams skirtoje programoje žiemos atostogoms šiauriniame Hokaide, prie Ochotsko jūros.
Dvi savaites žiemos atostogų praleidau mažame miestelyje gyvenančioje japonų šeimoje, kur buvau priimtas kaip šeimos narys. Ten japoniškai švenčiau Naujuosius metus. Ryšiai nenutrūkę ligi šiol. Jie yra tarytum mano japoniška šeima.
Universitetas, kuriame studijavau, yra laikomas vienu prestižiškiausių privačių Japonijos universitetų, kurį pagal laisvųjų menų studijų modelį po karo įkūrė japonų krikščionys intelektualai. Nors įsikūręs pačiame Tokijuje, o jame studijuoja vos 3000 studentų, universitetas turi itin erdvų ir žalią studentų miestelį, antrą pagal dydį visoje Japonijoje.
Man, kaip gamtos mylėtojui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo, universitetas tarptautinis: studentai iš užsienio čia sudaro apie 10 proc., pusė dalykų dėstomi anglų kalba. Bendrabučių tvarka pasirodė panaši į Lietuvos (gyvena po 2 kambaryje).
Gyvenimą labai palengvina japonų mentalitetas: visi gerbia privatumą, todėl be pasibeldimo įeiti į kambarius pas japonus yra labai nemandagu.
Japonai labai bendruomeniški: kartą per mėnesį vykdavo bendrabučio susirinkimai, kuriame visi gyventojai privalėdavo dalyvauti ir jo metu laikytis drausmės.
Gal dėl universiteto specifikos – universitetas tarptautinis ir nemažai dėstytojų yra ne japonai – nepastebėjau hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų, veikiau draugiškus santykius.
Visa tai man priminė VDU Lietuvoje. Su pora dėstytojų iš Japonijos iki šiol palaikau draugiškus ryšius. Man Tarptautinis krikščioniškas universitetas pasirodė labai atviras visuomenei, skatinantis dialogą. Neperdėčiau sakydamas, kad galimybė praleisti jame metus buvo gyvenimą keičianti patirtis.
