Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edinburgas – miestas, kuriam meilė gimsta iš pirmo žvilgsnio

Edinburgo panorama
Beatričės Bankauskaitės nuotr. / Edinburgo panorama
Šaltinis: 15min
0
A A

Visai neplanuota kelionė, jokio išankstinio džiaugsmo ir meilė miestui per vieną dieną. Sugrįžimas į vaikystę ir galimybė susitikti su pasakų herojais. Toks Edinburgas, į kurį norisi sugrįžti.

Turėjau lygiai parą pasakų mieste. Naršiau jį kartu su drauge iš Pietų Korėjos. Smagu, jog azijiečiai nepailsta daryti savo ir viso pasaulio nuotraukų, tad aš pati nejaučiau spaudimo skubėti ir viską fotografuoti.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas tikra pilių karalystė
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas tikra pilių karalystė

Vieną pilį keitė kita, o gatvėse driekėsi kavinės bei barai. Viskas, atrodo, pasiekiama ranka, o tiksliau – savo kojomis. 27 kilometrai pėsčiomis ir jokios rizikos praleisti pro akis kažką nuostabaus, renkantis viešąjį ar kokį kitą transportą.

Gatvės siauros, tad žiūrint, kaip prasilenkia du dviaukščiai autobusai, kartais norisi užsimerkti. Jie kažkuo primena Harį Poterį ir jo kelionę autobusu – tuo, kuris išvengia kliūčių ir telpa į kiekvieną plyšį.

Pačioje miesto širdyje egzistuoja keistos eismo taisyklės. O tiksliau – jų tiesiog nėra. Čia būtina vaizduotė ir šiek tiek intuicijos. Norint kirsti gatvę tereikia greitai sugalvoti, kur galėtų būti pėsčiųjų perėja. Joms vietos lyg ir paliktos, tik kažkas pamiršo nupaišyti zebriukus. Jei pėstiesiems užsidega raudonas šviesoforas, derėtų apsižvalgyti, bet tai nereiškia, jog eiti draudžiama.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Vaizdas į Edinburgą
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Vaizdas į Edinburgą

Dar prieš pat kelionę bandžiau naudoti google paiešką ir sukurti lankytinų objektų sąrašą. Neverta. Iš tiesų, nusivyliau ir nesupratau, kas sugalvojo šį miestą įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Bet taip dar geriau. Jeigu žiūrėdami nuotraukas matytume ir jaustume tą patį, ką iš tiesų jaučiame keliaudami patys, nebeliktų žavesio.

Mano nusivylimas virto nuoširdžia nuostaba, kai supratau, jog patekau į Karalystę – ištisą pilių kvartalą!

Pietūs pilies papėdėje

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas

Jei Edinburge norisi valgyti, sunkiau surasti ne vietą, bet išsirinkti iš kelių. Vidurdieniu vertėtų rinktis ne pagrindinę gatvę, bet paėjėti vos toliau. O dar smagiau tiesiog nusipirkti gatvėje šviežiai gaminamo maisto, atsisėsti žymiausios Edinburgo pilies papėdėje ir pailsinti kojas.

Kalva, ant kurios stovi XII amžiuje pastatyta pilis, susiformavo daugiau nei prieš 340 milijonų metų išsiveržus ugnikalniui, o tvirtovė ilgus amžius buvo naudojama karinėms reikmės. Bet ir nežinant šio fakto – vaizdas užburiantis.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Žydintys Edinburgo sodai
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Žydintys Edinburgo sodai

Patiekalas kainuoja nuo 5 iki 7 svarų, daug mažiau nei kavinėse ar restoranuose. Gatvės kulinarai pasakojo, jog atvyksta čia tik savaitgaliais, tada sulaukia itin daug smaližių, nusidriekia eilės.

Tiesa, kavos užeiti kur irgi rasite, bet ne veltui prieš tai užsiminiau apie Harį Poterį. Čia, šiame pasakų mieste, yra įsikūrusi kavinukė – „The Elephant house“ – kur gimė J.K.Rowling pirmoji knyga apie ypatingąjį berniuką. Būtina aplankyti.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas

Šalia šios vietos sutinkame filmo herojų – bent taip atrodo jaunas, gatvėje prie dviejų šunelių pritūpęs vyras. Pasirodo, tai tikras škotas, tik jam svarbiau pašerti savo šunelius, nei pasistiprinti pačiam.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas

Atgal į praeitį, atgal į vaikystę

Mokėti už lankytinus objektus neverta, daugiausia pamatyti galima tiesiog vaikščiojant gatvėmis. Calton Hill – vieta, kurią tiesiog reikia aplankyti. Tai kalva, ant kurios stovint sukasi galva. Ten, metęs žvilgsnį sau po kojomis, jautiesi pasaulio valdovu. Negali aprėpti vaizdo ir nežinai, kur žiūrėti. Senamiesčio, naujamiesčio ir jūros vaizdai susipina į vieną mišinį, vėjas taršo plaukus ir pasidaro gaila švaistyti laiką nuotraukoms. Todėl tiesiog sėdėjome. Visą valandą.

Tiems, kas netingi, verta užkopti į kitą kalvą ir pasiekti Arthur‘s Seat – pagrindinę Edinburgo, Škotijos kalvų grupę. Bet kelionė į vieną pusę gali trukti maždaug valandą, o vaizdas panašus nuo abiejų kalvų. Tad tiesiog laisvė rinktis ir puikios sąlygos istorijos ir gamtos mylėtojams.

Pats miestas skirstomas į senamiestį ir naujamiestį, tačiau, kitaip nei daugelyje miestų, sunku nuspręsti, kuris jų gražesnis. Juos jungia ne tiltas, bet traukinių stotis – miesto pasididžiavimas. Nors mano akimis – tai didelis chaosas, iš kurio norisi ištrūkti.

Naujoje dalyje sukasi ratas. Taip, toks pat, kaip „Londono akis“, tik čia nereikia laukti eilėje. Su Ria, drauge iš Korėjos, neatsilaikėme prieš norą pakilti į dangų ir sugrįžti į vaikystę. Kaina nemaža – 9 svarai. Sumokėjusios už bilietus po 5 minučių jau kilome. Ir kai žinai, jog turi pasisotinti trimis ratais, nebežinai, kur žiūrėti, ar fotografuoti, ar mėgautis vaizdu. Kažkoks sumišimas, bet nuostabus laisvės jausmas.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Galimybė sugrįžti į vaikystę – apžvalgos ratas
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Galimybė sugrįžti į vaikystę – apžvalgos ratas

Visai šalia plyti sodas – Princess Garden: daug gražaus jaunimo ten leidžia laiką. O ir šiaip gatvėse ne tik turistai, bet ir vietiniai žmonės ieško kūrybinio įkvėpimo.

Štai sėdi jaunas vyras, matosi, jog menininkas, spokso į pilį ir net nežiūrėdamas į lapą veda ranka tušinuką. Nors man jo darbas atrodo tobulas kūrinys, bet ne, jis vis taiso ir taiso...

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Talentingas menininkas, piešiantis Edinburge
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Talentingas menininkas, piešiantis Edinburge

Talentų miestas

Nepasakysiu nieko naujo, bet man Edinburgas pasirodė kaip didelis muziejus. Atrodo, jog specialiu užsakymu čia vyksta talentų šou. Turistai rateliais apstoja ryškias personas, o tie neriasi iš kailio, kad nenuviltų žiūrovų. Sakyčiau, vyksta šiokios tokios varžybos – juk atvykėliai dažniausiai dosniai atsilygina už pasirodymą. Nors, žinoma, bent trečdalis pasišalina besibaigiant pasirodymui, kad nejaustų kaltės ir išsaugotų svarus kišenėje.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Gatvės muzikantai
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Gatvės muzikantai

Škotai su sijonais – dar kita pramoga. Mieste bent penkis „sijonuotus“ vyrus tikrai sutiksi. Šie personažai ne tik maitina turistų ausis ir akis, bet turi dar šiokių tokių pareigų. Vieni tiesiog stovi gatvėse ir vis pučia dūdmaišį. Prie jų žmonės fotografuojasi, filmuoja juos, klausosi. Vienas žmogelis net bandė kalbinti, bet vėliau suprato, jog bergždžias reikalas.

Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas
Beatričės Bankauskaitės nuotr./Edinburgas

Tačiau kiti pasitinka elitinius svečius ir lydi juos prie vaišių stalo. Vieną teko užkalbinti. Laukė prie prabangaus pastato įėjimo, sakė nuobodžiauja, nes svečiai jau ilgai vėluoja. Kai pasisakiau, iš kur esanti, išgirdau žodį „Labas“. Akys ant kaktos iššoko, sekundei pagalvojau, jog tėvynainį sutikau. Pasirodo, ne, jis – škotas, vardu Nickas Nichollas. Bet stengiasi išmokti pasisveikinimą kiekviena pasaulio kalba.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje