Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 18d. 17:03

Ekskursija po vis dar radioaktyvią Pripetę: bet kur nepavaikščiosi, bet pamatyti yra ką

Bevaikštant po šiandieninę Pripetę
Vaido Mikaičio nuotr. / Bevaikštant po šiandieninę Pripetę

„Ar žinote, kad dauguma serialo „Černobylis“ scenų buvo filmuotos Lietuvoje?“ – bevaikštant po Pripetę paklausiau Černobylio turo gidės. Ji atsakė nežinojusi, bet dabar jau žinosianti. Tai mane kiek nustebino, nes maniau, kad šią informaciją bent jau su Černobyliu susiję asmenys turėtų žinoti. Pasirodo, klydau. Kai geriau pagalvoji – gal ir nereiktų labai didžiuotis, kad serialo kūrėjai Fabijoniškes atrado kaip panašiausią vietą į apokaliptinę Pripetę. Kita vertus, jei nuo to Lietuva tapo bent minimaliai žinomesne pasaulyje, tai jau pozityvu.

Kad ir kaip ten būtų, serialas „Černobylis“ ženkliai prisidėjo, kad pernai Pripetė tapo vienu labiausiai aptariamų turistinių objektų pasaulyje ir turistų skaičius jame padidėjo drastiškai.

Praeitose ciklo apie Pripetę dalyse apžvelgėme trumpą miesto egzistencijos periodą apėmusį Černobylio avarijos išvakares bei miesto evakuaciją. Šis periodas truko tik pusantros paros, tačiau per tą laiką įvykių jame buvo tiek, kiek kitas miestas nepatirtų per dešimtmečius. Kad ir kaip būtų gaila, Pripetės įvykiai neturėjo tęstinumo. Po 1986 m. balandžio 27 dienos Pripetė kaip visavertis miestas nustojo egzistuoti.

Netrukus po Pripetės gyventojų evakuacijos sovietų valdžia suprato, kad žmonės čia nebegrįš ir ėmėsi miesto valymo darbų. Pripetė buvo valoma nuo labiausiai radiacija užterštų objektų, tokių kaip gruntas, automobiliai, butuose ar įstaigose palikti daiktai, įranga bei naminiai gyvūnai. Radioaktyvios atliekos buvo išvežamos saugojimui. Na, bet kur tu, žmogau, išveši tokį didelį miestą.

Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę
Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę

Likvidatoriams išvykus, Pripetėje pradėjo lankytis blogi žmonės. Čia ėmė slapstytis bėgantys nuo teisėsaugos nusikaltėliai. Paradoksalu, bet jie nebuvo didžiausi blogiukai. Juodžiausią darbą atliko marodieriai.

Jie plėšė likvidatorių nepaliestus gyventojų butus rinkdami viską, kas galėjo būti naudinga ūkyje. Ir ne tik butus, bet ir vaikų darželius, mokyklas, ligonines, administracinius pastatus ar milicijos skyrius. Buvo pjaustomi radiatoriai, elektros laidai, liftai, vamzdžiai, gatvių žibintai ir panašiai. Tai vyksta ir iki šiol, nes zona juk didelė. Anksčiau sovietinė, o dabar ukrainiečių milicija kenkėjus gaudo, tačiau visų nelabai sugaudysi.

Šis plėšikavimas, yra nors ir negražus, bet sakyčiau, žmogiškas reiškinys. Tai turbūt vyktų bet kur pasaulyje, kur nebelieka kontrolės. Bet blogiausia jo dalis, kad vagiami daiktai buvo radioaktyvūs.

Žmonės kalbėjo, kad daugybė pripetiečių daiktų, buitinės technikos ar drabužių atsirado Kijevo ar kitų Ukrainos miestų turguose. Pasidžiaugia kijevietis nusipirkęs nebrangų megztuką iš turgaus ir nežino, kad tas megztukas ant jo kūno nuo radiacijos šviečia kaip neonas. Netrukus ir pats ima šviesti pretenduodamas į ankstyvo vėžio riziką.

Pasidžiaugia kijevietis nusipirkęs nebrangų megztuką iš turgaus ir nežino, kad tas megztukas ant jo kūno nuo radiacijos šviečia kaip neonas.

Šiandien pažiūrėti į tai kas liko iš Pripetės gali kiekvienas norintis. Tereikia sumokėti pinigus kuriam nors Černobylio turą organizuojančiam operatoriui ir leidimas lankytis zonoje netrukus bus jūsų kišenėje. Pats paprasčiausias vienos dienos grupinis turas aplankant bazinius zonos objektus įskaitant ir Pripetės miestą, kainuoja apie 90 eurų.

Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę
Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę

Ką pamatysite apsilankę mieste šiandien? Nelabai daug, nes miestas juk radioaktyvus, jame negalima vaikščioti kur nori. Nė vienas turo organizatorius nenori problemų, todėl stengiasi, kad viskas būtų kuo saugiau. Bet šį tą pamatyti visgi pavyks.

Pats paprasčiausias vienos dienos grupinis turas aplankant bazinius zonos objektus įskaitant ir Pripetės miestą, kainuoja apie 90 eurų.

Greičiausiai Lenino prospektu, kuriuo miestiečiai taip didžiavosi, būsite atvežti į miesto centrą. Jame kirtę Kurčatovo ir Lazarevo gatves, sustosite miesto parko prieigose Krantinės gatvėje ir pradėsite savo ekskursiją pėsčiomis.

Maršrutas eis per planuotą, bet nespėtą atidaryti atrakcionų parką su garsiuoju apžvalgos ratu. Tada prieisite pagrindinę miesto aikštę. Joje stovės prekybos centras, restoranas ir „Energetiko“ kultūros namai, kuriuose sportinę gimnastiką lankė mūsų pasakojimų ciklo herojė dešimtmetė Tatjana. Čia pat Kurčatovo gatvėje stovės „Polesės viešbutis, kuriame kurį laiką po avarijos gyveno mokslininkai ir kiti specialistai, tvarkę miesto egzistavimo pabaigos reikalus.

Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę
Vaido Mikaičio nuotr./Bevaikštant po šiandieninę Pripetę

Tada, kirtę Kurčatovo gatvę ir pažiopsosję į 1-ąją vidurinę mokyklą, prieisite Pripetės uostą, iš kurio netgi buvo vykdomi garlaivių reisai. Tatjana gyrėsi ne sykį plaukusi su tėvais į Kijevą. Trumpai pasisukioję prieplaukoje, greičiausiai, Krantinės gatve grįšite į savo autobusiuką. Tokia, tikėtina, ir bus jūsų ekskursija po Pripetę.

Tiesa, prieplaukoje pabūsite labai trumpai, nes jus lydintis gidas pasakys, kad ji yra labiausiai radiacija užteršta vieta, legaliai prieinama turistams. Ir išties, mūsų turimi dozimetrai prieplaukoje rodė didžiausius skaičius per visą ekskursiją – apie 200 kartų viršijančius normą.

Lyginant su kai kuriomis kitomis miesto vietomis, šis viršijimas yra katino ašaros. Skaičiau, kad dvi labiausiai užterštos vietos, kuriose jokiam sveiko proto žmogui nepatariama rodytis yra Pripetės ligoninės ir „Jupiterio“ gamyklos rūsiai.

Čia radiacijos lygis šimtus tūkstančių ar milijoną kartų viršija normą. Taip yra, nes gaisrą po avarijos elektrinėje gesinę ugniagesiai, gavę grandiozines radiacijos apšvietos dozes, pateko į Pripetės ligoninę, o jų drabužiai ir batai buvo sumesti į rūsį ir ten palikti.

Jie buvo taip užteršti, kad niekas nebesiryžo jų daugiau judinti. Jie tebėra ten ir šiandien. Paradoksalu, bet skaičiau, kad atsiranda ekstremalų, kurie nelegaliai patekę į ligoninės rūsį po truputį tuos drabužius išnešioja. Tesergsti juos Dievas.

„Jupiterio“ gamyklos rūsys yra dar viena siaubo patalpa. Spaudoj rašoma, kad jame nuolat tvyro radioaktyviomis dalelėmis prisotintas rūkas. Įkvėpti jį yra mirtinai pavojinga, nes įkvėpsite neįtikėtiną kiekį nuodų. Žinia, plaučių turinys valosi lėtai ir kol tai įvyks, dalelės nuodys jus be perstojo. Egzistuoja didelė tikimybė, kad plaučių išsivalymo net ir nesulauksite. Geriau nebandykite patekti į tą rūsį, nes tada jau ir Dievas nebepadės.

Vaido Mikaičio nuotr./Vaizdas nuo namo stogo
Vaido Mikaičio nuotr./Vaizdas nuo namo stogo

Žinoma, turistų į tokius objektus niekas neleidžia. Pati ligoninė nuo Tautų Draugystės gatvės, kuria jūs eisite nuo mokyklos link prieplaukos, yra atskirta tvora, kad koks nors žioplesnis ekskursantas nesusigundytų pasidairyti po ją.

Maršrutas sudarytas griežtai be teisės nukrypti, kad ekskursantai gautų kuo mažesnes radiacijos dozes.

Maršrutas sudarytas griežtai be teisės nukrypti, kad ekskursantai gautų kuo mažesnes radiacijos dozes. Jei nors vienas ekskursantas dingsta iš akiračio, gidas sugena likusius į autobusą, kviečia miliciją ir laukia, kol pradingėlis bus rastas. Vardan kitų ekskursijos dalyvių, geriau nesąmonių nekrėsti.

Turo metu nėra leidžiama eiti į pastatų vidų. Tai daroma ne tik dėl radiacijos pavojaus, bet ir dėl fizinio saugumo, nes dauguma pastatų yra avarinės būklės ir gali ant jūsų tiesiog užgriūti.

Ne per seniausiai griuvo dalis 1-osios vidurinės mokyklos. Paradoksalu, bet kalbant apie radiacijos lygį, daug kur pastatuose jis yra ne tik mažesnis nei kitur, bet netgi normalaus aplinkos lygio. Tai ypač aktualu butuose, nes gyventojai išvyko uždarę duris ir langus ir radiacija į butus prasiskverbė menkai.

Pripetėje buvo 12 tūkstančių butų ir ne visus juos suniokojo likvidatoriai ar marodieriai. Kai kur net langų stiklai nėra išdaužyti. Sakoma, kad ir dabar mieste dar galima aptikti gyvenimui tinkamų butų, kuriuos įsirengia ir laikinai apsistoja stalkeriai – žmonės nelegaliai, pramogos tikslais keliaujantys po zoną.

Na, o koks gi mūsų herojės, su šeima po avarijos evakuotos Tatjanos santykis su savo buvusiais namais? Praėjusią vasarą jos sesuo pirmą kartą po avarijos apsilankė Pripetėje. Nors ir paklaidžiojusi, ji rado savo butą Lesios Ukrainkos gatvėje. Ji nieko nesupainiojo, nes prie laiptinės durų tebekabėjo sąrašas su joje gyvenusių žmonių pavardėmis. Buvo ir jos pavardė.

Vaido Mikaičio nuotr./Tatjanos namas ir butas Lesios Ukrainkos gatvėje
Vaido Mikaičio nuotr./Tatjanos namas ir butas Lesios Ukrainkos gatvėje

Butas, žinoma, buvo išplėštas, bet beverčiai baldeliai ar čiužinys iš mergaičių kambario tebebuvo jame. Moteris užlipo ant namo stogo, nufotografavo tolumoje stovintį sarkofagu apdengtą ketvirtąjį reaktorių ir grįžo namo, džiaugdamasi pavykusia ekskursija, nes žinia, kad savarankiškai po butus žmonėms landžioti yra draudžiama.

Vaido Mikaičio nuotr./Tatjanos namas ir butas Lesios Ukrainkos gatvėje
Vaido Mikaičio nuotr./Tatjanos namas ir butas Lesios Ukrainkos gatvėje

Pati Tatjana su seserimi nevažiavo. Perspektyva savo laimingos vaikystės miestą išvysti dabartinės būklės jai pasirodė per sunkiai pakeliama.

Moteris teigė norinti atmintyje išsaugoti saulėtą, žalią ir klestinčią Pripetę. Būtent tokią, kokia ji ir buvo iki lemtingos 1986 m. balandžio 26-osios.

Dienos, po kurios puikus, gyvenimą švenčiantis miestas pavirto į vaiduoklį – idealų atominės apokalipsės pavyzdį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje