Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 3d. 21:04

Ekspedicija į vieną mažiausiai turistų lankomų šalių, kur stūkso sustingusios lavos bokštai

Kelionė iki Pico Cão Grande Ekspedicija Afrika
Dano Pankevičiaus nuotr. / Kelionė iki Pico Cão Grande

Skrendu lėktuvu iš Angolos sostinės Luandos į antrą pagal dydį mažiausią Afrikos valstybę – San Tomę ir Prinsipę. Vienintelis galimas patekimo būdas – lėktuvu. Skrydžio bilietas nėra pigus, sumokėjau beveik 500 eurų kelionei į vieną pusę. Tankiuose šių salų miškuose stūkso sustingusios lavos bokštai, o gražiuose paplūdimiuose stebina turtingas gyvūnijos pasaulis.

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Bankomatų yra, bet nepasinaudosite

Po 2 valandų skrydžio nusileidome į labai mažą oro uostą. Jei neketinate salose likti ilgiau nei 15 dienų, turistinę vizą gausite iškart atvykę. Nereikia ja rūpintis iš anksto. Oro uoste – tik vienas bagažo atsiėmimo takelis, jokių parduotuvių, kioskų, valiutos keitimo punktų. Kieme stovi bankomatas, bet iš jo jokios naudos. Šalyje nė vienas jų neaptarnauja tarptautinių mokėjimo kortelių, jie skirti tik vietinių bankų išduotoms. Kortelėmis galima atsiskaityti tik keliuose brangiausiuose viešbučiuose.

San Tomė ir Prinsipė tikrai nėra pigi šalis. Didžiąją daugumą būtiniausių produktų tenka importuoti, geri viešbučiai ir pramogos – gan brangios. Gerų kambarių kainos parai gali svyruoti nuo 250 iki 330 eurų, daug kuklesnėse lodžijose – 90-130 eurų. Tokia pramoga kaip dienos išvyka povandeniniam nardymui – 120 eurų.

Tad turite gerai pasiskaičiuoti galimas išlaidas ir atsivežti su savimi užtektinai grynųjų pinigų. Oficialios valiutų keityklos šalyje nėra, bankai tuo irgi neužsiima, bet norint išsikeisti JAV dolerius ar eurus į vietinę valiutą dobras problemų tikrai nebus. Jums pinigus iškeis kasininkės prekybos centre ar gatvėse stoviniuojantys keitėjai.

Nematyti ryškiai mėlynos spalvos vaisiai

Pirma mano stotelė – sostinė, turinti tokį pat pavadinimą kaip ir sala – San Tomė. Miestas mažytis, kelios bažnyčios, kolonijiniai pastatai, XVI amžiaus portugalų fortas. Šalia forto yra krovininis uostas ir vietinių pamėgtas neišvaizdus paplūdimys. Čia daug gatvės maisto vietų, kuriose galima gan skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Aplink – vandenynas, tad pagrindinis patiekalas – žuvis. Valgo jas su kelių rūšių virtais bananais. Vieni saldesni, kiti beveik bulvės skonio. Garnyrui taip pat naudojami plantanai, kurie atrodo kaip bananai, tik gerokai didesni. Ir duonmedžio vaisiai, kuriuos pateikia keptus ar virtus. Garnyrui dažnai naudojami ir man iki šiol niekada nematyti ryškiai mėlynos spalvos vaisiai – safu. Lietuviškasis jų vertimas – dakris. Valgiau žalius, virtus ir keptus ant grotelių. Valgant žalius, jaučiamas kartumas. Verdant ar kepant ant grotelių, vaisiaus struktūra ir net skonis tampa panašus į sviestą.

Gatvėse ant kiekvieno kampo moterys kepa „buziu“. Iš pradžių net nesupratau, kas tai, maniau – jūros moliuskai, suverti ant iešmelio. Pasirodo, tai didelių sraigių raumeningoji dalis. Labai populiarus ir skanus patiekalas. Atsisakiau paragauti tik vienintelio dalyko – gyvūnų žarnų, apšlakstytų laimo sultimis. Net nesu tikras, ar jas bent išvalo patiekiant.

Dano Pankevičiaus nuotr./Gatvės maistas San Tomėje ir Prinsipėje
Dano Pankevičiaus nuotr./Gatvės maistas San Tomėje ir Prinsipėje

Maistą vietiniai mėgsta užgerti alumi arba palmių vynu. Vynas daug populiaresnis, jis pardavinėjamas tiesiog gatvėse, pilstomas iš didelių plastikinių talpų. Už alų 5 kartus pigesnis, baltos spalvos, 4-5% stiprumo, gaivinantis ir šiek tiek rūgštokas. Gaminamas ištraukiant skystį iš tam tikros rūšies palmių ir kelias dienas fermentuojant.

Nejudantys krabai, pelės raudonom akim ir dideli vėžliai

Nukeliavau į salos pietvakarinę pusę, kuri garsėja savo laukiniais paplūdimiais. Jokių žmonių aplink, tuščia ir ramu, net kelių nėra. Bet sutemus gyvenimas pasikeisdavo.

Iš urvelių išlįsdavo kelių rūšių krabai. Baltos, pilkos, mėlynos spalvos. Visa galybė jų vaikščiojo po žemėn nukritusių kokoso riešutų kevalus. Apšvietus prožektoriumi, jie sustingdavo vienoje vietoje, kartais tik žnyplėmis pamojuodavo. Galėdavau prieit prie jų ir paliesti, dažnas net nekrusteldavo. O po medžius laipiojo daugybė baltų pelių, kurių akys nuo prožektoriaus atsispindėdavo raudonai. Aplink mane švietė dešimtys raudonų taškiukų. Magiška aplinka.

Ryte netoli palapinės radau žymes smėlyje, vedančias jūros link – buvo aišku, kad tai vėžlio pėdsakai. Dar tą patį vakarą išėjau jų ieškoti, nes jie į krantą išplaukia tik tamsos metu. Ir iškart pamačiau vieną vėžlio patelę, kuri jau įsikasusi į smėlį dėjo kiaušinius. Vėžlys didelis, gal 1,20 metro. Vienas po kito krito į duobę balti, stalo teniso kamuoliuko dydžio kiaušiniai. Netrukus patelė patraukė vandenyno link, prieš tai užkasusi visus kiaušinius smėliu. Matyt, procesas ją labai išvargino, nes nedidelį atstumą įveikinėjo sunkiai, dažnai sustodama pailsėti. Tik keli išsiritę vėžliukai pasieks vandenį, didžiąją jų dalį prarys paukščiai, laukiniai šunys ar krabai. O vandenyne taip pat netrūksta pavojų.

Patraukęs paplūdimiu pamačiau dar kelis vėžlius, bet prie jų pernelyg arti nebesiartinau – nežinojau, ar labai trikdau tokiu svarbiu momentu.

Vietiniai papasakojo, kad vėžliai deda kiaušinius tiksliai toje pačioje vietoje, kurioje ir patys gimė. Štai, prieš kelias dienas vėžlys atplaukė į krantą, o ten dabar jau viešbutis stovi. Sukiojosi jis po balkonu kelias valandas ir grįžo atgal į vandenyną. Kitą dieną vėl atplaukė, bet kiaušinių tokioje vietoje negalėjo dėti. Žmogaus veiklos rezultatai labai trikdo gyvūnų natūralų gyvenimo ciklą.

Kalėdos su muštynėmis

Kalėdas sutinku Porto Alegre žvejų kaimelyje. Žmonės švenčia, geria daug alkoholio, šoka diskotekoje, o vakarui atėjus prasideda programa. Vieni tarpusavyje pasimuša purvyne, nurimsta, tada, žiūrėk, jau kiti pradeda. Tušti alkoholio buteliai skraido. Nesuprasdavau, dėl kokių priežasčių – jų kalbos nemoku. Matyt, kaltas alkoholis.

Kitą dieną iš čia su žvejų valtimi išplaukiu į mažą Rolas salą. Atstumas nedidelis, kokie 6 kilometrai. Ji garsi tuo, kad per ją eina ekvatoriaus linija. Bet ne tik dėl to čia keliauju – joje gražios vulkaninės kilmės uolos ir balto smėlio paplūdimiai. Praleidau pusdienį.

Vieni tarpusavyje pasimuša purvyne, nurimsta, tada, žiūrėk, jau kiti pradeda. Tušti alkoholio buteliai skraido.

Grįžtu ir toliau keliauju po San Tomės salą. Nėra sudėtinga pasiekti norimas vietas viešu transportu – mikroautobusais. Bet jie nėra labai švarūs, žvejų žmonos nuolatos gabena jais tik ką sugautą žuvį į sostinės turgų. Į šį turgų keliauja daug produktų iš visų šalies kampelių: vaisiai, daržovės, jūros gėrybės, mėsa, palmių vynas ar medžio anglis. O tas vietoves, į kurias mikroautobusai nevažiuoja, galima pasiekti taksi motociklu. Labai populiari transporto priemonė.

Pro džiunglių tankmę – link vulkaninės kilmės bokšto

Dėl Pico Cão Grande – vulkaninės kilmės bokšto, labiausiai ir norėjau San Tomės saloje atsidurti. Bokšto aukštis – 663 metrai, skaičiuojant nuo jūros lygio. Į viršūnę buvo užkopę tik keli žmonės, nes tai techniškai ypač sudėtingas ir sunkus lipimas. Supratęs, kad į viršūnę neužkopsiu, nusprendžiau bent paliesti kalną.

Nuvykau iki artimiausio kaimelio ir pradėjau žygį. Pirmas kilometras buvo labai lengvas, žingsniavau sau su malonumu per palmių plantaciją pavėsyje. Plantacija baigėsi, takas taip pat. Tapo aišku, kad stoviu ant didelio skardžio, bet toks tankus miškas, kad nei bokšto, nei kas darosi apačioje, nematau. Tik girdžiu vandens šniokštimą. Nusprendžiau tiesiog brautis per tankmę žemyn nuo skardžio. Nusileidus pasiekiau akmenuotą upę, basomis perbridau ją.

Paskui teko įveikti dar du kalnus, kol galiausiai po 4 valandų ranka paliečiau bokšto sieną. Per tą laiką tik kartą mačiau kalną, o kitą kartą – tik viršūnę, miškas buvo ypatingai tankus. Jei žemėlapis telefone nebūtų rodęs mano lokacijos, sunkokai būčiau radęs jį, nes net saulės nemačiau. Grįžtant atgal teko gerti vandenį iš upės. Nesitikėjau, kad žygis bus toks ilgas ir sudėtingas, su savimi turėjau labai mažai vandens pasiėmęs.

Kuklus gyvenimas be elektros ir patogumų

Šalyje labai daug apleistų plantacijų, kurios vadinamos „rocas“. Jose iki šalies nepriklausomybės paskelbimo 1975 metais daugiausiai buvo auginama kakava ir kava. Ši maža šalis kadaise buvo didžiausias kakavos eksportuotojas visame pasaulyje. Dabar apleistuose, griūvančiuose pastatuose gyvena žmonės, valdžia leido jiems ten įsikurti. Aplankiau tris plantacijas skirtinguose šalies kampeliuose. Įdomu tai, kad kavos auginimu užsiimančioje saloje sunku gauti geros kavos – visur siūlo tirpią, prastą kavą.

Dauguma gyvenviečių įsikūrusios prie jūros kranto. Namai labai kuklūs, statomi iš lentų, ant pastolių, be jokių patogumų, vandentiekio ar tualeto. Vanduo pumpuojamas į plastikines talpas iš kolonėlės, pastatytos kaimo centre.

Upeliuose, kurie teka šalia kaimo, nuolatos matydavau skalbiančias moteris. Dešimtys jų susirinkdavo į vieną vietą. Skalbinius džiovindavo iškart vietoje, patiesus ant žemės prie upelio.

Ši šalis viena iš mažiausiai lankomų visoje Afrikoje, bet manau, artimoje ateityje turės visas galimybes tapti turistų atrasta ir mėgiama vieta. Salos gražios, tikrai turi ką pasiūlyti poilsiautojui: nuostabūs paplūdimiai, kalnai, kriokliai, maršrutai žygių mėgėjams, turtingas povandeninis pasaulis. Tik dar labai trūksta turizmo infrastruktūros. Ne tik jos, bet šalyje net nėra užtektinai elektros energijos. San Tomės saloje ji atsirasdavo vos kelioms valandoms per parą.

Laikas palikti saugiausią šalį regione, keliauju į Gaboną. Vizą gavau likus tik 3 valandoms iki skrydžio. Net dvi savaites nesulaukus elektroninės vizos patvirtinimo, paskutiniu momentu teko lėkti į ambasadą ir prašyti vizos ten pagreitinta tvarka. Šiek tiek įtampos, bet jau viskas gerai, pasas rankose.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje