Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 1d. 21:10

Ekspedicija Kamerūne: „Boko Haram“ teritorijoje – tatuiruoti genties veidai ir stebėtinai atviros santuokos

Mbororo genties moterų portretai Ekspedicija Afrika
D.Pankevičiaus nuotr. / Mbororo genties moterų portretai

Palikau Centrinę Afrikos Respubliką, keliauju žvejo irkluojamu mediniu luotu džiunglių upe Kamerūno link. Noriu įkopti į patį aukščiausią regiono kalną, aplankyti gentis tatuiruotais veidais, kurių kalba neturi rašto. Žinau, kad teks keliauti atokiomis vietovėmis, kurios net nepažymėtos žemėlapiuose. Šalis nėra saugi, turiu saugotis „Boko Haram“ teroristinės grupuotės – teko net užsidengti visą kūną, kad nesimatytų, jog aš – baltaodis.

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Plaukiam be galo lėtai, prieš srovę. Luotas visiškai nestabilus, nuolat juda į šonus. Buvau įsitikinęs, kad tikrai apsiversime ir prarasiu kelionės vaizdo medžiagą. Norėjau išsilaipinti pakrantėje, bet ten tokie tankūs miškai, kad tikrai iki pirmųjų gyvenviečių negalėčiau prasibrauti. Tuomet šovė mintis atsigulti luote, kurio dugne jau nemažai vandens prisikaupė. Tai padėjo, plaukimas tapo daug stabilesnis.

Pamatę pirmąją gyvenvietę Kamerūno pusėje, priplaukėme prie kranto. Pavėsyje, atsirėmęs į motociklą, sėdėjo policijos pareigūnas. Alkoholio kvapas nuo jo nosį rietė. Klausia manęs, ar aš verslininkas, ar turistas. Sakau – turistas. Jis žiūri man tiesiai į akis ir lėtai perklausia: „Ar tikrai? Gal auksą gabeni iš CAR?“ Peržiūrėjęs mano dokumentus tarė, kad reikia mums asmeniškai pašnekėti.

D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iš CAR į Kamerūną
D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė iš CAR į Kamerūną

Maniau, vėl pinigų reikalaus, bet paprašė kitą kartą jam žiūronus atvežti, darbui labai praverstų. Užsidegęs vardijo įvairiausius parametrus ir ant popieriaus skiautės užrašė savo kontaktus. Gerai, gerai, jei kada atvažiuosiu į šį miestelį, gal ir atvešiu. Pareigūnas patenkintas, deda atvykimo į šalį antspaudą pase. Aš irgi patenkintas, gan lengvai išsisukau.

Neegzistuojantys miestai ir keliai

Čia – Libongo miestelis. Bet čia toks Afrikos užkampis, kad populiariausiuose žemėlapiuose jis net taškeliu nepažymėtas. Čia daug mečečių, dalis vyrų apsirengę tradiciniais musulmonų apdarais, moterys – ryškiais rūbais, bet galvas skarelėmis prisidengusios. Yra ir kuklių bažnyčių, iš kurių nuolatos sklido giesmės, žmonės šoko ir dainavo jose. Draugiškai skirtingų religijų atstovai sugyvena.

Vaikai lakstė gatvėmis su mašinėlėmis, kurias patys pasigamino iš vielos ir kartono. Libongo centre stovi vienintelė vandens kolonėlė, prie kurios nuolatos driekėsi žmonių su geltonais plastiko konteineriais eilės. O kapavietės su dideliais antkapiais įrengtos tiesiog namų kieme.

Dvi dienas ieškau transporto, nesėkmingai. Vieną automobilį buvau suradęs, bet reikiamu laiku jis taip ir nepajudėjo iš vietos, sugedo. Po kiek laiko į miestelį atvažiavo Raudonojo Kryžiaus organizacijos automobilis su 4 kamerūniečiais darbuotojais. Iškart pavyko susitarti, kad ryt paims mane kartu, pagelbės išsinešdinti iš šios atokios vietos.

Kitą rytą jau lėkėme raudono smėlio keliais per tankius miškus, aplink nė gyvos dvasios, tik kartais per kelią perbėgdavo lygumų gorilos. Mačiau jas net kelis kartus, bet jos akimirksniu peršokdavo per kelią ir dingdavo tankmėje, net fotoaparato įjungti nespėdavau.

Vėliau pasiekėme žmonių apgyvendintas teritorijas. Visos gyvenvietės nusėtos dulkėmis: žmonės, namai, medžiai – raudoni nuo žemės. Motociklininkai, saugodami savo transporto priemones nuo dulkių, apvyniodavo jas polietileno plėvele. Keliuose prasilenkdavome su sunkvežimiais, specialiai pritaikytais gabenti medžio rąstus. Vienas po kito jie važiuodavo iš kirtimo vietų. Žemėlapiuose šios vietovės ir keliai – taip pat nepažymėti. Neįtikėtina, lyg neegzistuotų.

D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė po šalį su Raudonuoju kryžiumi
D.Pankevičiaus nuotr./Kelionė po šalį su Raudonuoju kryžiumi

Badaujantys pabėgėliai stovyklose ir „Boko Haram“

Dvi dienas keliavome visiškai šalia Centrinės Afrikos Respublikos sienos, pravažiavome keletą pabėgėlių stovyklų. Jos skirtos CAR žmonėms, kurie paliko savo šalį gelbėdamiesi nuo karo ir nusikalstamų grupuočių. Fotografuoti man buvo uždrausta, bet jau išvažiuojant iš vienos leido padaryti kelis kadrus. Iš pažiūros pabėgėlių stovykla atrodė gan tvarkingai, vietiniai šluotomis tvarkė teritoriją, namai gražūs, medinių lentų. Aišku, kaip ir visame šiame regione elektros nėra.

Tik vėliau iš kitų žmonių sužinojau, kad tose pabėgėlių stovyklose žmonės gyvena labai blogai. Neturi tinkamo geriamojo vandens, trūksta maisto, žmonės badauja. Mažų vaikų mirtingumas – didžiulis. Tinkamos medicininės pagalbos nesulaukia. Kartais jiems padeda aplinkiniai gyventojai, jei tik gali – parūpina maisto.

D.Pankevičiaus nuotr./Pabėgėlių stovykla
D.Pankevičiaus nuotr./Pabėgėlių stovykla

Trečią kelionės dieną atsisveikinau su Raudonojo Kryžiaus darbuotojais ir kelionę tęsiau vienas. Pagaliau pasiekiau sostinę Jaundę. Atstumas nuo Libongo tik apie 750 km, bet dėl prastų kelių teko važiuoti 4 dienas ir dar 2 dienas laukti transporto. Bet tai visiškai normalu, šiuose kraštuose tuo nereiktų stebėtis.

Keliauju į šalies šiaurinį regioną. Ir vėl raudonoji zona saugumo žemėlapiuose. Ten veiklą vykdo „Boko Haram“ teroristinė grupuotė. Ji susikūrė Nigerijoje, bet veikia ir Kamerūno šiaurėje. Vyksta nuolatiniai mūšiai, tūkstančiai nužudytų žmonių, tūkstančiai pagrobtų. Grobimas ir išpirkos reikalavimas – vienas pagrindinių „Boko Haram“ pajamų šaltinių. Įvertinus jų „žygdarbius“, man jie atrodo patys pavojingiausi, lyginant net su tokiomis teroristinėmis grupuotėmis kaip ISIS.

Stebėtinai liberalios santuokos mbororo gentyje

Keliauju motociklu Nigerijos pasienio link, noriu aplankyti mbororo gentį, kartais dar vadinama wodaabe. Jie šneka fula kalba, kuri neturi rašto. Tai klajoklių, gyvulių augintojų tauta. Šiais laikais dalis genties atstovų gyvena jau kiek kitaip. Turi namus vienoje vietoje, į kuriuos po klajonių vis grįžta. Vaikščiojau po kaimus dvi dienas pėsčiomis – visur vien tik moterys ir vaikai. Tik vieną senyvo amžiaus vyrą sutikau, visi kiti toli nuo namų, ilgaragius zebu jaučius gano.

Moterų veidai tatuiruoti ir išpjaustyti. Taip puošiasi nuo mažų dienų. Dėvi ryškiaspalves tradicinio stiliaus sukneles, puošia galvas apdangalais ar juostomis.

Šie žmonės – labai liberalūs. Jaunos, dar netekėjusios merginos gali turėti kelis partnerius vienu metu. Pirmosios vestuvės dažniausiai organizuojamos tėvų. O tekėdama antrą ar trečią kartą, mergina pati pasirenka vyrą. Kai mergina pastoja, ji grįžta atgal pas savo motiną ir gyvena ten 3–4 metus. Visą šį laikotarpį vyrui draudžiama domėtis savo žmona ir vaiku, tuo labiau – kalbėti su jais. Tai yra tabu.

Jei moteris išteka už nelabai patrauklaus vyro, jis leidžia savo žmonai miegoti su kitu, gražiu vyru. Tam, kad jų šeima susilauktų gražesnio kūdikio. Tai parodo, kaip stipriai vertinamas grožis jų kultūroje. Vyrai labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai. Kartą per metus vyksta Gerewol ceremonijos, kurių metu jie išsipuošia, išsidažo veidus ir šoka, norėdami padaryti įspūdį jaunoms moterims. Jie konkuruoja tarpusavyje, kurį moterys išrinks gražiausiu. Tokios ceremonijos gali trukti nuo 3 iki 7 dienų. Konkurso dalyviai geria fermentuotą gėrimą, pagamintą iš žievės, turinčios haliucinogeninį poveikį. Kad galėtų šokti ilgą laiką.

Į kaimus užsukdavau trumpam, nežinojau, ar galiu ten būti, kai šalia nėra vyrų. Dalis moterų gan baikščiai į mane žiūrėjo ir kameros bijodavo. Stengiausi per daug netrikdyti.

Šalia – Poli miestelis, kuriame galima pamatyti net tik mbororo, bet ir kitų genčių žmonių. Jie čia atvyksta apsipirkti arba parduoti turimas prekes.

Pėsčiomis nuėjau keliasdešimt kilometrų ir iki dowayo genties kaimų. Patys žmonės neatrodo egzotiškai, bet statosi gražius namukus iš molio ar plytų ir dengia stogus šiaudais. Draugiški žmonės, aprodė kaimą, o atsisveikinant gavau dovanų. Pilną kuprinę greipfrutų, tik ką nuo medžio nuskintų.

Kelionė per „Boko Haram“ teritoriją

Keliauju vėl į šiaurę, link Mandaros kalnų. Pakeliui pravažiavau daug patikrinimo postų. Ginkluoti kareiviai nuolatos tikrindavo daiktus, bet elgėsi tinkamai ir nė karto neprašė pinigų. Kelis kartus sulaukiau iš jų klausimo, ar žinau, kad čia karo veiksmų zona. Liepė pasisaugoti, nes aš „Boko Haram“ teroristams – geras taikinys.

Paskutinę atkarpą iki kalnų įveikiau motociklu, dėvėdamas visą veidą dengiantį šalmą ir pirštines. Norėjau sumažinti riziką, kad bent niekas nesuprastų, kad esu baltaodis.

Pasiekus kalnus, motociklo vairuotojas paliko mane prie apleisto viešbučio artimiausioje gyvenvietėje. Susitarėm konkrečią dieną ir laiką, kada jis turėtų mane pasiimti. Pasirinkom dar dvi skirtingas vietas, kuriose aš galėčiau būti, jei man tektų dėl saugumo ar kitų nenumatytų atvejų palikti šį viešbutį. Susisiekti su vairuotoju telefonu ar kitomis priemonėmis – galimybių nebuvo.

Mandaros kalnai eina tiesiai per Kamerūno–Nigerijos pasienio liniją. Vaikščiodamas po juos kartais atsidurdavau tai vienoje, tai kitoje šalyje. Niekas teritorijos nesaugojo, net jokių pasienio ženklų nebuvo. Anksčiau ši vietovė buvo labai populiari tarp turistų, bet dabar – visiškai tuščia. Stovi keli apleisti viešbučiai, kurie seniai nematė lankytojų. Niekas daug metų čia nebevažiuoja dėl teroristų išpuolių grėsmės. Jie iki šiol yra čia, tai jų teritorija.

Žiniuonio pranašystės

Turėjau daug laiko ir pačią gyvenvietę apžiūrėti. Vyrai audė staklėmis, moterys gamino iš molio įvairiausius dirbinius. Dėmesį patraukė keistas indas su moline žmogaus galva. Paaiškino, kad jis skirtas žmogaus amžiui fiksuoti. Juk ne visi žmonės moka skaičiuoti, todėl į indą dedamos ožkos išmatos. Kiekvienais metais – po vieną spirą.

D.Pankevičiaus nuotr./Indas metams skaičiuoti
D.Pankevičiaus nuotr./Indas metams skaičiuoti

Kaime sutikau ir vietinių labai gerbiamą žiniuonį, kuris su krabu gali nuspėti žmogaus ateitį. Tai tokį klausimą ir uždaviau – kas manęs laukia ateityje? Žiniuonis ištraukė krabą iš puodynės, apspjovė jį ir pridėjo prie savo ausies. Matyt, klausė, ką krabas jam sako. Paskui uždengė jį molio puodu ir liepė šiek tiek palaukti. „Turėsi gerą gyvenimą, nėra dėl ko nerimauti, – tarė man. – Gal dar klausimų bus? Vienas atsakymas – vienas doleris.“ „Užteks“, – tariau.

D.Pankevičiaus nuotr./Žiniuonis
D.Pankevičiaus nuotr./Žiniuonis

Atsisveikinant žiniuonis nusprendė mane palaiminti. Pasėmė šiek tiek vandens, spjovė į jį ir visą turinį užpylė man ant batų. Palaimintas ir atsisveikinęs išėjau. Kitą dieną nuvykau į turgų, kuriame renkasi aplinkinių kaimų gyventojai iš abiejų šalių. Viena populiariausių prekių –gyvulinės kilmės taukai, kurie buvo sukimšti į odos maišus.

Sutartu laiku motociklo vairuotojas atvyko manęs pasiimti. Kita stotelė – Čado pasienyje esanti Puso gyvenvietė. Atstumas iki jos 230 km. Ten yra turgus, kuriame susirenka daug fulani genties žmonių. Dauguma jų atvyksta iš Čado, perplaukdami valstybes skiriančią Logonės upę valtelėmis. Mano prieš tai aplankytoji mbororo gentis yra kilusi iš fulani žmonių, tad abi gentys labai panašiai atrodo.

Moterys keliavo pėsčios link turgaus, ant galvos nešdamos didžiules tradicines puodynes su įvairiausiais produktais. O vyrai vedėsi jaučius pardavimui.

Motociklu apvažinėjau ir apylinkes, kur stovi neįprastos formos Mousgoum architektūros molio namai. Bet nė vienas iš jų nebuvo gyvenamas, radau juos visiškai tuščius. Apžiūrėjau vidų, labai erdvūs namai. Juose gyvendavo daug žmonių, kartu su savo naminiais gyvuliais.

D.Pankevičiaus nuotr./Mousgoum architektūros pastatai
D.Pankevičiaus nuotr./Mousgoum architektūros pastatai

„Nuo „Boko Haram“ atšoka kulkos“

Keliauju į Marua miestą. Žinau, kad teroristai jau išstumti iš miesto, bet pavienių išpuolių vis dar pasitaiko. Tai gan civilizuota vieta, noriu tinkamai pasiruošti tolesnei kelionei ir grįžti į šalies pietus. Kopsiu į Kamerūno kalno viršūnę. Kaip tik mieste vyko tarptautinės moters dienos šventinis paradas, turėjau puikią progą pamatyti vietines moteris tradiciniais rūbais.

Tą dieną susipažinau su angliškai kalbančia moterimi, jos restorane pietavau. Ji anksčiau gyveno prie Nigerijos sienos, bet teko išvykti. Dabar ten labai pavojinga, 2 metus vyksta kruvinas konfliktas. Anglakalbė šalies teritorija nori atsiskirti nuo prancūzakalbės. Separatistai paskelbė nepriklausomybę tas žemes pavadindami Ambazonia. Moteris pasakė, kad visos mokyklos uždarytos, kiekvieną dieną vyksta žudynės, visi užsirakinę namuose, bijo išeiti į gatvę.

Pokalbiui įsibėgėjus paklausiau, kodėl Kamerūno armija negali susitvarkyti su palyginti nedidele grupuote. Rimtu veidu atsakė – todėl, kad negali jų nušauti. Jie naudoja stebuklingus ritualus, kulkos atšoka nuo jų. Separatistai turi ir gebėjimą išnykti, kariai jų nemato. Nepasiduodu. Sakau, kad spauda mirga nuo pranešimų apie nukautus separatistus. Kad veiktų stebuklingos jėgos, jiems negalima permiegoti nė su viena moterimi, net savo žmona. Matyt, jie nesusilaikė, todėl ir žuvo, atsakė restorano savininkė.

Ir vėl maliarija

Mano kelionės planas netikėtai pasisuko kita linkme. Vieną rytą prabudau labai prastos savijautos, ir pagal visus simptomus supratau, kad aš galbūt vėl susirgau maliarija. Antrą kartą šioje kelionėje.

Neseniai sirgęs, puikiai žinojau tą ligos jausmą. Apsidžiaugiau nors tuo, kad nesu atokiausioje vietoje, ligoninė už 500 metrų nuo manęs. Atvykęs sužinojau, kad jokių kraujo testų šiandien nedarys, nes laboratorijoje nėra nė vieno darbuotojo. Pasiūlė ateiti kitą dieną. Nenorėdamas laukti, nes susirgus maliarija kiekviena valanda gali būti svarbi gyvybei, pradėjau savarankiškai gerti su savimi turėtus vaistus. Pats sau diagnozę nusistačiau, pats sau ir gydymą paskyriau.

Kitą dieną atvykau į gan prišnerkštos ligoninės laboratoriją. Man dūrė adata į veną, ir kai kraujas iš jos pradėjo lašėti ant grindų, gydytoja nuėjo pasiimti plastikinės dėžutes, kad kraujas iš adatos į ją lašėtų.

Testo rezultatas bus tik rytoj. Aš vėl grįžtu į savo kambarį ir laukiu. Temperatūra pašoka net iki 42 laipsnių, aš vis bandau ją numušti vaistais. Išgėrus jų, nukrenta iki 38,5–39 laipsnių, bet tik kelioms valandoms, ir vėl šauna į viršų. Beveik visą laiką miegu.

Kitą dieną šiaip ne taip nušliaužiu iki ligoninės ir prašau testo rezultatų. Gydytojas ieško jų, kiloja visus popierius, vaikšto po kitus kabinetus, matyt, neranda. Ir staiga į mane atsisukęs sako, kad viskas gerai, maliarija tikrai nesergi, sveikinu. Kai pamačiau gydytojo žvilgsnį, supratau, kad kažkas ne taip. Gal net neatliko testo ir man dabar meluoja.

Nusprendžiau toliau savarankiškai gydytis ir neklausyti gydytojų. Po kelių dienų pradėjau geriau jaustis, bet prasidėjo tam tikros komplikacijos, tad nusprendžiau grįžti į Lietuvą, čia tinkamos medicininės pagalbos tikrai nesulauksiu. Užbėgant įvykiams už akių, visgi teisingą sprendimą priėmiau dėl gydymosi. Grįžus į Lietuvą gydytojai patvirtino pavojingiausią ligos rūšį – tropinę maliariją.

Keliuose – elitinės karinės pajėgos

Man iki artimiausio tinkamo oro uosto – kelios dienos kelio. Arčiau būtų Čado sostinės Ndžamenos oro uostas, bet iki jo labai pavojinga važiuoti, nes kelias driekiasi beveik per negyvenamas teritorijas, kuriose ir sėdi „Boko Haram“ grupuotės nariai. Man tos vietos pasirodė ekstremaliai pavojingos.

Bet netrukus sužinojau, kad yra vienas ankstyvas autobuso reisas, kuris lydimas karinio konvojaus. Vien dėl šio fakto ryžausi šiai neplanuotai kelionei. Deja, nei išvykimo mieste, nei dar kitame joks konvojus neprisijungė.

Mes net sustodavom, kad tik nesipainiotume. Viena po kitos dideliu greičiu pralėkdavo tanketės dideliais ratais, pritaikytos smėlio vietovėse važinėti. Ant jų sėdėdavo gerai ginkluoti kariai su kaukėmis.

Važiavom mikroautobusiuku smėlio teritorijomis dideliu greičiu, aplink nė gyvos dvasios. Vėliau patekome į teritoriją, kurioje bekele pralėkdavo daug juodos spalvos karinių mašinų, ant kurių švietė 3 baltos raidės RIB. Mes net sustodavom vietoje, kad tik nesipainiotume joms. Viena po kitos dideliu greičiu pralėkdavo tanketės dideliais ratais, pritaikytos smėlio vietovėse važinėti. Ant jų sėdėdavo gerai ginkluoti kariai su veido kaukėmis. Kartu su jomis važiuodavo karo mašinos, ant kurių įtaisyti didžiuliai pabūklai – pamaniau, kad tokius naudoja ir oro taikiniams numušinėti.

Viskas atrodė labai grėsmingai. Nedrįsau net telefono išsitraukti nuotraukai. Vėliau išsiaiškinau, kas tai buvo: RIB – Rapid Intervention Battalion. Tai elitinės karinės pajėgos, kurios stipriai palaikomos JAV ir Izraelio. Jos čia dalyvauja kare su „Boko Haram“ grupuote bei nelegalia ginklų rinka. RIB nariai daug geriau ginkluoti, išmokyti ir gaunantys geresnį atlyginimą nei kiti Kamerūno armijos nariai.

Po dienos kelio visas purvinas ir pavargęs pasiekiau Kuserio miestą. Įsikūriau saugioje ir ramioje vietoje, laukiu rytojaus keliones į Čadą. Jis čia pat – kitoje upės pusėje, tereikia tiltu pereiti. Galiu stebėti gyvenimą šalies sostinėje Ndžamenoje.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius
YOUTUBE: bit.ly/2Uofcaf

Visus „Ekspedicija Afrika“ pasakojimus skaitykite čia

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje