Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota: 2021 lapkričio 15d. 20:59

Ekspedicija Siera Leonėje: daugeliui pasišlykštėjimą galintis sukelti maistas ir deimantų kasyklos

Kelionė Siera Leonėje
Dano Pankevičiaus nuotr. / Kelionė Siera Leonėje
Pilietinis karas, Ebola, deimantai ir gražiausi paplūdimiai. Pirmiausia tai ateina man į galvą pagalvojus apie Siera Leonę. Gerai, kad karas jau pasibaigęs, su Ebola irgi susitvarkyta. Tad keliauju deimantų ieškoti. Šalyje yra primityvių kasyklų, tik dar nežinau, kur jų rasti.

Atskrendu į šalia sostinės esantį Lungi oro uostą. Atvykus laukia keli sveikatos patikrinimo etapai. Pirmiausia skenuojami atvykę žmonės, tikrinama kūno temperatūra per atstumą. Paskui atliekamas greitasis COVID testas. Jei atsakymas neigiamas – iškart atliekamas ir PGR testas. Rezultatų gali laukti leisdamas laiką viešbutyje.

Dar prieš savaitę iki mano atvykimo šalyje tebegaliojo dideli suvaržymai dėl koronaviruso. Buvo draudžiama keliauti po skirtingus šalies regionus, taip pat buvo įvesta komendanto valanda – nuo vakaro iki pat ankstyvo ryto.

Visus „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“ tekstus skaitykite ir laidas žiūrėkite čia.

Vergovės priešininkų įkurtas miestas

Oro uostas nutolęs tik 20 km nuo sostinės Fritauno, patogiausia iki ten plaukti keltais. Sostinę galima pasiekti ir sausumos keliu, bet tektų daryti didelį lanką ir kelyje užtrukti bent 4 valandas. Spėju į paskutinį dienos keltą ir su tamsa atplaukiu į didžiausią šalies miestą. Čia gyvena virš 500 tūkst. gyventojų.

Pati pirmąjį rytą keliauju į Liberijos ambasadą ir per 5 minutes gaunu turistinę vizą. Neįtikėtinai greitai. Dėl tos pačios vizos Etiopijos sostinėje Adis Abeboje užtrukau 3 savaites, nuolat lankiausi ambasadoje, nešiau papildomus dokumentus, bet rezultato nesulaukiau jokio. Vis atsirasdavo kažkokių problemų dėl išdavimo, kol galiausiai numojau ranka ir atsiėmiau pasą iš ambasados. Be vizos.

Galiausiai vizą turiu rankose, reikės aplankyti ir Liberiją.

Sostinė Fritaunas didelio įspūdžio nepalieka. Eilinis Afrikos miestas. Jį 1787 m. įkūrė britai, kurie buvo vergovės priešininkai, ir šią vietą paskyrė išlaisvintiems vergams. Iš to ir kilo miesto pavadinimas free – laisvas, town – miestas. Žymiausias miesto simbolis – milžiniškas kapokmedis, kuriam jau keli šimtai metų. Jo pavėsyje dar miesto įkūrimo pradžioje ilsėdavosi buvę vergai.

Miesto gatvėse eismas chaotiškas, žmonės važinėja nesilaikydami jokių taisyklių. Visur vyksta įvairiausių produktų prekyba. Tiesiog gatvėse kepama mėsa, pilstomi alkoholiniai gėrimai.

Žmogaus žiaurumui ribų nėra

Šalia sostinės įkurtas Tacugama šimpanzių draustinis, kuriame laikomi 99 primatai. Šimpanzės paskelbtos nacionaliniu gyvūnu ir yra saugomos. Žmonėms draudžiama jas medžioti maistui, auginti namuose. Bet tokiose skurdžiose šalyse kaip Siera Leonė nelabai kas ir laikosi įstatymų.

Čia laikomi gyvūnai, kurie buvo atimti iš brakonierių, gyvūnų pardavėjų. Dauguma jų atvežti su šautinėmis žaizdomis ar mačetėmis padarytais sužalojimais. Žmogaus žiaurumui ribų nėra.

Šimpanzes čia gydo, ruošia paleidimui į laukinę gamtą. Bet nelabai yra kur paleisti, su valdžia dar vis tariamasi apie joms skirtą saugomą teritoriją, kurioje gyvūnai galėtų saugiai ir laisvai gyventi.

Daugeliui tokie vaizdai sukeltų pasišlykštėjimą

Keliauju į Kenemą – šis miestas man pakeliui norint pasiekti Kono regioną. Esu girdėjęs, kad ten randama daugiausia deimantų, tad tikiuosi, kad ten bus ir daug kasyklų. Net nežinau, ar jos legalios, ar paprasta bus į jas patekti.

Kenemos mieste aplankau turgų, o ten pamatau maistui pardavinėjamas beždžiones, antilopes ir kitus laukinius gyvūnus. Kol tik vaikščiojau po turgų, jokių problemų nekilo. Tik išsitraukiau kamerą, iškart situacija pasikeitė. Susidūriau su dideliu priešiškumu. Visas turgus net ūžė. Moterys – nepatenkintos ir gan agresyviai rankomis dengė kameros objektyvą, dengė metaliniais dangčiais pardavinėjamas beždžionėles. Jos išsigando manęs, vėliau tai išsiaiškinau.

Oficialiai yra draudžiama prekyba sumedžiotais laukiniais gyvūnais, bet niekas čia tų draudimų nepaiso ir niekas už tai žmonių nebaudžia. Tūkstančius metų čia žmonės valgė laukinius gyvūnus, valgo ir šiandien. Ir tai vyksta ne tik čia – o didžiojoje Afrikos dalyje.

Mano pasirodymas šioje vietoje sukėlė išgąstį: žmonėms kilo įtarimas, kad aš esu kažkokios tarptautinės organizacijos, saugančios laukinius gyvūnus, atstovas. Vaikštau aplink ir visus fotografuoju.

Po kiek laiko žmonės apsiprato su mano buvimu, net pietums prisijungti pasiūlė. Regiono firminis patiekalas – pipirinė beždžionėlės sriuba. Receptas toks: beždžionių mėsa, česnakai, svogūnai, grūsti aitrieji pipirai, druska ir pomidorų pasta.

Norėdamas be trikdžių užfiksuoti turgaus vaizdus, nupirkau visą puodą paruoštos sriubos ir pavaišinau prekeivius, subėgo jie nešini savo plastiko lėkštėmis. Įtampa iškart nuslūgo, susidraugavome. Jau niekas nuo manęs nebeslėpė nei parduodamų gyvūnų, galėjau stebėti, kaip juos ruošia maistui.

Kiekvieną mielą dieną medžiotojai tempia gyvūnus iš miškų į šią vietą pardavimui. Turguje pardavinėjama šviežia mėsa, kepta ir net rūkyta. Vieną primatą po kito laužo liepsnose degina, kad nusviltų kailis. Paskui peiliu nuskutama oda, ir gyvūnas paruoštas kepimui. Daugeliui jūsų šie vaizdai sukels pasišlykštėjimą, bet atvažiavę į šiuos kraštus, dar ne to pamatysite.

Pirmoji deimantų kasykla

Pratęsiu kelionę labai prastais keliais iki deimantais turtingo regiono. Čia keliai tokie prasti, kad automobiliais tam tikrų vietovių ir nepasiekčiau, galima tik motociklais. Kartais 100 km atstumui įveikti prireikia vos ne visos dienos.

Nuvažiavus apie 40 kilometrų nuo Kenemos, pakelėse pamačiau pirmąsias deimantų kasyklas. Visiškai atsitiktinai. Sustojus motociklu prie jų, dirbantys vyrai neapsidžiaugė pamatę mane su fotoaparatu rankose. Sustabdė visus kasimo darbus, stebėjo, ką darau, ir pirštais rodė ženklus, kad duočiau jiems pinigų. Šūkaliojo kažką krio kalba, bet kai nieko nesupranti, tai ir galvos neskauda.

Nusprendžiau nekreipti dėmesio į visą spaudimą ir ieškoti jų boso. Padedamas kartu keliavusio motociklo vairuotojo, jį greitai ir suradau. Prisistačiau kaip besidominantis deimantų verslu, bet dar neturintis šio verslo praktikos. Deimantų kasyklos bosas taip pat susidomėjo pažintimi su manimi. Iškart nutildė visus kasėjus ir liepė grįžti prie darbų.

Bosas, kurio vardo jau ir neatsimenu, papasakojo, kad jam šios žemės nepriklauso. Egzistuoja susitarimas su žemės savininku: jis kasa deimantus ir pelną dalinasi su juo po 50 proc. Teritorijos didelės, dirba daug žmonių. Šiuo metu sausasis sezonas, tuo laikotarpiu kasamos žemės ir visas gruntas keliamas į paviršių. Per lietingąjį sezoną jis bus plaunamas ir ieškoma jame pasislėpusių deimantų. Pasikeitėme kontaktais, jis dar pažadėjo, kad be didesnių problemų gali paruošti man leidimus tuos deimantus išsivežti iš šalies. Legaliai.

Darbas kasykloje vyksta labai primityviai

Atsisveikinęs patraukiau toliau. Pasiekęs Kono regiono sostinę Koidu, supratau pataikęs ten, kur ir reikia. Ant kiekvieno kampo įsikūrę deimantų supirkėjai ir pardavėjai. Tiek daug jų – matyt, išties dideli kiekiai čia randami.

Susiradęs nakvynės vietą viename iš miesto viešbučių, susipažinau ir su jo savininku. Jis pats mane pakalbino susidomėjęs, ką aš čia veikiu. Juk turizmo tikslais čia niekas nevažiuoja. Išklojau jam savo tikslus. Sutapimas – viešbučio savininkas turi net kelias deimantų kasyklas. Ir jei noriu, jo darbuotojas mane ryt nuveš ten ir viską aprodys.

Kitą dieną sėdau ant motociklo ir atsidūriau vietoje. Šiame regione vandens buvo užtektinai, deimantų kasėjai čia jau galėjo plauti gruntą. Visas darbas vyksta labai primityviai – nė menkiausios technikos, viskas atliekama rankomis. Vieni vyrai neša kibirais gruntą ir pila į plovimui skirtus rėčius. Juos nardina į vandeni, plauna ir ieško deimantų. Net prie mano akių buvo rastas nedidelis deimantas, prižiūrėtojas jį iškart paėmė iš suradėjo ir įsidėjo sau į burną, kad nepamestų.

Ieškotojai per dieną gauna apie 70 centų atlyginimą. Bet jei randa patį deimantą, jiems papildomai mokami pinigai. Išmokama suma priklauso nuo brangakmenio dydžio ir, žinoma, kokybės. Prasčiausiai vertinami vadinami čiop-čiop. Tai tamsūs deimantai, suskilinėję, ir jų kaina rinkoje gana žema. Kuo daugiau karatų turi akmuo, kuo skaidresnis ir be įskilimų, tuo jo vertė didesnė. Čia deimantų grynuoliai labai pigūs, jų vertė vėliau tik kyla, nes yra eksportuojami, apdorojami, iš jų gaminami įvairūs papuošalai. O paskui pardavinėjami galutiniam vartotojui už labai didelę kainą.

Grįžęs į miestelį susipažįstu ir su deimantų prekeiviu, apsilankau jo biure. Parodė savo turimus akmenukus, kuriuos nešiojosi kišenėje susukęs į popiergalį. Sakė, kad dabar turi tik nedidelius, nes didžiuosius supirko iš sostines Fritauno atvykę deimantų supirkėjai.

Palapinių miesteliai upėje

Laikas keliauti toliau. Noriu aplankyti Outamba Kilimi nacionalinį parką. Po karo laukinių gyvūnų šalyje beveik neliko, bet yra organizacijų, kurios stengiasi atkurti tam tikrų gyvūnų rūšių populiaciją.

Keliauju motociklu per vietoves, keliai labai labai prasti. Nuolat tenka keltis per upes mediniais luotais, nes nėra jokių tiltų. Įkeliame savo motociklą, likusią mantą ir irkluodami plaukiame į kitą upės pusę. Kai kuriose vietose įrengtos platformos: kai visi keleiviai su savo transporto priemonėmis patenka ant jų, vyrai rankomis čiumpa per upę nutiestą plieninį lyną ir traukia jį į save. Tokiu būdu platforma plaukia per upę pirmyn ir atgal.

Pačiame parke nėra jokios infrastruktūros. Bet aš apie tai žinojau, turėjau su savimi pasiėmęs palapinę. Atvykęs prie parko teritorijoje esančios upės, įsikūriau. Gerai, kad šalia gyveno parko prižiūrėtojai – iškart susitariau, kad kelias dienas iš jų pirksiu maistą, jų žmonos man pagamins. Su savimi neturėjau nieko valgomo.

Šalia palapinės plaukiojo begemotai. Jie gana agresyvus gyvūnai ir pavojingi. Bet mano sutikti, pasak vietinių, laikosi tik kitame upės krante, nuolatos toje pačioje vietoje ir iki mano palapinės neplauktų. Iš pradžių į vietinių kalbas žvelgiau įtariai, bet paskui apsipratau, matydamas, kad šie didieji gyvūnai išvis į mane nekreipia dėmesio.

Dienos metu plaukiojau valtele parko teritorijoje tekančia upe. Sutikau net aukso ieškotojus, kurie su specialiais įrankiais, primenančiais kibirą-kastuvą, nerdavo į upės dugną ir iškildavo su gruntu. Jį išpildavo į specialius lovius, plaudavo upės vandeniu ir ieškodavo aukso dalelių. Sunkus darbas. Visas dienas reikia leisti vandenyje. Čia dirbo ne tik vyrai, kaip įprasta aukso ar deimantų kasyklose, bet ir moterys.

Toje pačioje upėje priplaukiau ir palapinių miestelį. Čia įsikūrę žvejai, kurie su savo šeimomis praleidžia net po kelis mėnesius. Kai prasideda liūčių sezonas, jie iš šios vietos pasitraukia ir nebežvejoja. Nusipirkau iš jų žuvies, prašysiu parko prižiūrėtojo žmonos, kad paruoštų vakarienę.

Griuvėsiai ir šiukšlės

Šalis garsėja savo puikiais, balto smėlio paplūdimiais. Vienas jų, arčiausiai sostinės, pavadinimu „Upė Nr. 2“. 1987 metas, čia buvo filmuota šokoladinio batonėlio „Bounty“ reklama. Darbo dienomis čia ganėtinai ramu, bet savaitgalį prasideda vakarėliai. Suvažiuoja daug žmonių iš sostinės, paromis netyla muzika, žmonės linksminasi gausiai vartodami alkoholinius gėrimus. Prieš karą čia veikė daug viešbučių, bet šiomis dienomis beveik viskas sunykę. Stūkso tik apleisti griuvėsiai.

Nuplaukiau valtimi ir iki Banana archipelago, kurį sudaro 3 nedidelės salelės. 17 amžiuje čia buvo apsigyvenę portugalai. Vėliau čia atvyko laisvę atgavę vergai. Jie grįžo į protėvių salas iš vergovės Karibų regione. Iki šių dienų čia galima išvysti portugalų palikimą, statinius bei rūdijančias patrankas.

Paplūdimiai įspūdžio nepalieka, skęsta šiukšlėse. Salos gyventojai stengiasi švarą palaikyti, bet kiekvieną dieną šiukšles jūra atplukdo iš žemyninės Siera Leonės dalies.

Aplankiau ir Tiwai salos gamtos draustinį. Noriu pamatyti jau beveik išnykusius mažuosius begemotus, kurie vadinami pigmėjais dėl savo mažo dydžio. Prasibasčiau visą dieną apylinkėse, bet nė vieno nemačiau. Sutikau šalia gyvenančių žmonių, kurie prasitarė, kad paskutinį kartą juos sutikę prieš daug metų. Perspėjo, kad mano šansai pamatyti juos labai maži. Mačiau saloje tik kelių rūšių beždžionėles medžiuose.

Nakvynės vietų šiame regione nėra, gali nakčiai likti palapinėje arba prašytis pas vietinius į trobelę. Šalia įsikūręs Jene kaimelis, ten nakvynę už 20 dolerių ir pasiūlė. Žmonės užleido savo tamsų kambarį – be langų ir elektros. Bet man tai tiko, nelabai ir rinktis buvo iš ko.

Vaikščiojau po kaimą ieškodamas maisto, bet čia nebuvo jokių parduotuvių. Vietinis žmogus, matyt, suprato, ko man reikia, pakvietė pas save į kiemą vakarienės. Valgėme visi iš vieno puodo ryžius su kažkokiomis troškintomis žolelėmis aliejuje. Vyras pasiguodė, kad kuklus dabar jo stalas, bet kartais turi ir mėsos. Labai mėgsta begemotieną ir net nustebo, kad aš jos niekada nevalgiau. Aš net nemaniau, kad žmonės juos valgo.

Su maistu raudonos spalvos palmių aliejus čia vartojamas gausiai. Jį čia vietoje ir išgauna, šio kaimo pakraštyje. Prie upės sutikau vyruką, kuris didelėse statinėse nuo tepalo virė palmių vaisius. Iš vienos pilnos vaisių statinės išgauna apie 45 litrus aliejaus. Jį pardavinėja po 80 JAV dolerio centų už litrą. Bet kartais kainos krenta ir tenka džiaugtis gavus nors 60 centų.

Kaime nėra elektros, nėra nė vieno televizoriaus – tik radijo imtuvai, kuriuos krauna saulės baterijomis arba prie radijo aparato pritvirtinta rankena. Suka ją, gamina energiją, ir radijas groja.

Beveik mėnesio trukmės pažintį su Siera Leone baigiu.

Keliausiu į Somalį. Sostinė Mogadišas laikomas vienu pavojingiausių pasaulio miestų. Čia kiekvieną dieną girdimi šūviai ar sprogimai. Miestas karo labai suniokotas, stūkso ištisi griuvėsių kvartalai, rūdija tankai. Susitiksiu su žvejais, kurie gaudo milžiniško dydžio ryklius. Teks samdytis 6 vyrukų ginkluotą apsaugą, tikintis sumažinti „Al Shabaab“ teroristinės grupuotės pasikėsinimo galimybę. Jie taikosi į užsieniečius.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

01:12
15:32
08:09

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje