Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ekspedicijos „Kraslagas’12“ keliai vedė į taigą: žygis prie Baikalo ežero

Mėgstu miegoti traukinyje, tai savotiška magija – tave ritmiškai supa, linguoji į taktą, o galvoje šmėsčioja jau rytdienos vaizdai. Tavyje įsikūnija kelionė, kitaip tariant tu ir kelionė tampate neišskiriami. Traukiniui sustojus per miegus sunerimsti, kodėl taip ilgai stovime? Tačiau vėl traukiniu pajudėjus, saldžiai nugrimzti, į mokslui nepaaiškinamą, sapnų pasaulį.
Chamar Dabanas
Chamar Dabanas / L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr.

Traukinys Kislovodskas – Irkutskas, paėmęs mus iš „Kraslago sostinės“ – Rešotų stoties, veža į Irkutsko sritį, kurioje gūdžiu sovietmečiu buvo įsikūrę kiti lageriai, kurių pavadinimai kilo nuo vietovės pirmojo skiemens: Angar‘lagas, Taišet‘lagas, Kitoi‘lagas – tai taip pat lietuvių trėmimų vietos. Olchono saloje, kurią ketinome aplankyti, buvo ištremti lietuvių kunigai ir klerikai. Apie tai monsinjoras Vincentas Pranckietis aprašė savo knygoje „Baikalo žvejys“.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Sliudiankoje
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Sliudiankoje

Nuo Sliudiankos, kuri yra jau Baikalo ežero pakrantėje, pradedame pažintinį žygį į Chamar Dabano kalnus, iki tol tai buvo tik vaikų žaidimai, lyginant su kopimu į viršų, nešant sunkias kuprines. Kai kurie ekspedicijos „Kraslagas‘12“ dalyviai kalnuose pirmą kartą, jie papildomai rankose neša mažas kuprinėles ar palapines. Tai didelė klaida, nes viskas turi būti sukrauta vienoje kuprinėje, už tavo pečių.

Rankos – laisvos ir įsikibusios į treko lazdas. Aišku galima ir be jų, tačiau rizikuojate savo sąnariais, lazdos nuo jų nuima apkrovą ir palengvina pavargusiam kūnui stabiliai žengti žingsnius. Kartais, tamsiu paros metu ar pažliugus, jų dėka išvengiama netikėtų traumų. Mes jau kalnų pašlaitėse, visų nuotaika puiki, tačiau oras permainingas. Žygiuojame palei Sliudiankos upelį, praeidami pro šone pasiliekančius mineralų – sliudos (marmuro atmaina) karjerus. Diena buvo nelengva.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Prie aventos buriatams vietos
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Prie šventos buriatams vietos

Prie laužo Chamar Dabano kalnuose, dalinu lipdukus su ekspedicijos simbolika, kurioje pavaizduotas Prezidento A.Stulginsko atvaizdas ir trispalvė su spygliuota viela. Vienas rusas susiraukęs sako: „Ko jūs lietuviai vis nepatenkinti, gavote nepriklausomybę, o dabar vėl be Rusijos negalite gyvent? Važiuojate čia, drumsčiate protus... gal jūs manote, kad esate pranašesni savo kultūra?“ Anam keliautojui atsakau: „Dėl kultūros galime padiskutuoti...“

Tuomet su bendražygiu Jonu Šimėnu, ir dar dviem ekspedicijos dalyvėmis, kurios dainuoja Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios chore, keturiais balsais užtraukiame partizanišką „Aš dar turėjau šovinių“ dainą. Matome, kad mūsų pašnekovas ir kiti besišildantys prie laužo nustebę mūsų darniu dainavimu.

Na, dabar parodykit ką jūs sugebat, – prašau rusų. Mykt, mykt, pradėjo kažkokią pionierišką ir nutrūko pastarųjų daina. Taip ir liko nosis anie nukabinę.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Taigos trobelėje
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Taigos trobelėje

Iki geologinės – meteorologinės stoties einame porą dienų, nes į viršų kylame iš lėto. Dėl šlapdribos pablogėjo matomumas, todėl Paulius nepastebėjęs kur nusukome, nudrožė tiesiai į viršų. Šioje vietoje įsikūrusi Chamar Dabano turistinė bazė, čia yra nameliai, kuriuose už mokestį galima apsistoti. Matydami, kad sušlapome ir pavargome, nutariame čia pernakvoti, o ryte lengvomis leistis į viršūnę. Draugai šūkauja ieškodami Pauliaus. Jis, aptikęs meškos pridėtą krūvą, išsigando ne juokais. Pasakojo, kad kylant aukštyn nieko nesimatė, tik vėliau, išgirdęs balsus apačioje, suprato išklydęs iš kelio.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Besiruoaiant miegui
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Besiruošiant miegui

Viena iš aukštesnių Chamar Dabano viršūnių – Jono Čerskio (2090 m) viršukalnė, į ją išeiname anksti ryte. Tai ne Kaukazo ar Tian Šanio kalnai, kur sniego ar akmenų griūtys gali netikėtai užklupti, tačiau pastatyti paminklai papėdėje čia žuvusiems, priverčia mus į juos žvelgti su pagarba. Prieš mus ėjusios grupės guodėsi, kad viršūnėje priversta iki kelių sniego, todėl jiems nepavyko į ją įkopti. Mums oras pasitaikė geras.

Pakilus virš taigos, ant keteros, pamatom nepakartojamą vaizdą, kuris įsilieja širdin visu savo gražumu – neaukšti Chamar Dabano kalnai, nuo uolėtųjų, sniego marškomis dengtų viršūnių nuvilnija tolyn, vis šviesesnėmis, pastelinėmis bangomis. Apačioje – ežeras Širdis, tolumoje, apgaubtas debesų mistiškais Baikalas. Žvarbus vėjas neleidžia ilgai viršūnėje užsibūti, tačiau šios akimirkos jaudinančios, su padėka kalnui.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Ežeras airdis
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Ežeras širdis

Prieš miegą,  trobelėje klausomės Jono skaitomą Gedimino Ilgūno knygą „Nuo Neries iki Kolymos“, kurioje aprašomi mūsų kraštiečio Jono Čerskio moksliniai darbai Baikalo pakrantėse. Vien į kalnus neštis sunkią knygą, reikia pasiryžimo, tačiau Jonas dėl to nesigaili, jis apie savo bendravardį ekspedicijos metu mums perskaitė beveik visą knygą.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Obeliskas žuvusiai merginai
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Obeliskas žuvusiai merginai

Komarskij chrebet – tai Chamar Dabano kalnagūbrio atragis, kuria nuo XVIII a. karavanų keliai vedė iš Rusijos į Mongoliją ir Kiniją. Daugiau kaip šimtą metų šis kelias tarnavo kelių šalių prekybos ir diplomatijos tikslams, vėliau, atsiradus Trans – Sibiro magistralei jo reikšmė sunyko. Keliu tai nepavadinsi, greičiau tai takas, tačiau jais vietiniai, kažkuriuo metų laiku, su savo technika sugeba privažiuoti iki Chamar Dabano geologinės – meteorologinės stoties. Sakoma, kad rusai keliu vadina tai, kur jie ketina pravažiuoti.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Koaės belaukiant
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Košės belaukiant
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Meakos pėdos
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Meškos pėdos

Šiandien tai nedažnai lankomas turistų maršrutas, nes jis ilgesnis, tačiau vaizdingesnis. Starokomarskij arba Mongolijos traktas veda kalnagūbrio viršumi, apaugusi taiga, kartkartėmis atsiveriančiais nepaprasto grožio vaizdais, tai į Baikalo ar priešingą – Sajanų kalnų pusę. Viena šio tako blogybė – niekur nėra vandens, todėl tenka jį nešti arba gerti iš provėžų ar tiesiog meškų pėdų. Kol žygiavom uolėtu paviršiumi jų nematėme, tačiau žemesnėse vietose jų gyveno apsčiai. Tiesiog visą laiką jautėme, kad jos kažkur šalia. Pradžioje tai baugino, tačiau kuomet nuovargis paėmė viršų, pasidarėme joms nebe jautrūs. Žinojau, kad už kuprinės turiu pritvirtintą puodo dangtį – meškos nemėgsta triukšmo, todėl buvau pasiruošęs surengti joms koncertą.

L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Viraūnėje
L.Matutienės ir A. Barzdenio nuotr./Viršūnėje

Tądien nukeliavome apie 37 km ir vakare temstant nusileidom prie Baikalo ežero į Kultuko gyvenvietę. Kitą dieną vos bepaėjome, tačiau važiuodami palei Baikalą geležinkeliu, vadinamu Krugobaikalskaja železnaja doroga – grožėjomės pro traukinuko, vadinamo „Matania“, langą senaisiais tuneliais ir ežero pakrantės gamta.

Ekspedicijos remėjai:  Columbia logo
Columbia logo

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius